Mahayana – (sanskr.”Didysis kelias, Didžioji Važiuoklė”). Tai yra vadinamos šiaurės budistų mokyklos, paplitusios Kinijoje, Tibete, Mongolijoje, Korėjoje, Japonijoje, Vietname ir Taivanyje. Pirmieji nesutarimai tarp tradicinio Theravada budizmo pasekėjų prasidėjo dar po Pataliputroje apie 250 m. pr. Kr. įvykusio trečiojo budistinio Susisrinkimo, Sangiti. Galutinai naujasis Mahayana judėjimas susiformavo I a. po Kr. ir greitai tapo labai populiarus. Pagrindinis skirtumas, skiriantis Mahayana pakraipos budistines mokyklas nuo Tharavados yra požiūris į Nušvitimo tikslą. Mahayana idealas yra tapti Bodhisattva (“būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”), kurio žygdarbis yra tas, kad būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate, kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo, tuo tarpu Theravada mokymas skirtas pasiekti arhanto būsenai (asmeniniam Nušvitimui) ir jau nebegrįžti.

“Jau geriau fabriką pastatytų, šimtą žmonių į darbą priimtų”, – sakė LŽ žurnalistei kavinės savininkė Violeta Gargasienė, paklausta apie netoliese restauruojamą Kražių vienuolyną. Violeta – katalikė, bet ir prekybininkė, savo kailiu patyrusi, kad per pastaruosius dvejus metus žmonių materialinis pajėgumas stipriai smuktelėjo. Jos griežti žodžiai – iš nevilties… Anot Violetos, Kražiai atgyja tik kartą per metus – atėjus švento Roko atlaidams. Dažniau švęsti žmonės neturi pinigų.
Kai kalbėjomės su Violeta jos tuščioje kavinėje, Kražių bažnyčioje buvo aukojamos šventos Mišios. Tai buvo gražus renginys, skirtas Kražių skerdynių metinėms. Dalyvavo net du vyskupai, tad į bažnyčią susirinko daug žmonių.
Violeta nesitikėjo, kad žmonės po Mišių užsuks kavinėn, neruošė jokios užkandos, tik porą muštinukų, sakė iškepsianti, jei kas netyčia užklys. Ar paskaidrės Violetos nuotaika, kai ji perskaitys štai šį LŽ interviu su Kražių klebonu Alionidu P.Budriumi?

Tas tiesus “dabar” protas, nepaliestas
Melo apie išsilaisvinimą ir gimimą.
Jo nepaliaujamos manifestacijos netrikdo iliuzijos.
Samsara ir nirvana pasirodo tuo pačiu metu –
štai nuostabiosios Mahamudros kelias be jokių pastangų.
Patyrus, kad suvokimo pagrindas egzistuoja savaime,
Griuvo samsaros ir nirvanos vartai;
Niekingos trijų pasaulių sumaištys
Ištirpo erdvėje.
Trys prašvitimo kūnai pasiekė natūralią būseną,
Tad ko gi belaukti ateities rezultatų?

Iš vienos pusės, galima būtų pagalvoti, kad šeštasis Dalai Lama labai mylėjo moteris ir mėgo išgerti. Žinoma, taip ir buvo. Kitaip gelugpiečiai nebūtų jo nunuodiję. Iš kitos pusės, kalbant labai rimtai, tose eilėse yra labai gilus mokymas. Pasaulyje yra labai daug pasaulėžiūrų, religijų ir filosofijų, turinčių skirtingus tikslus, jose yra skirtingi dalykai, ir žmonės jų pagalba realizuoja įvairius savo poreikius. Kartais tai labai keisti tikslai. Pavyzdžiui, daugelyje religijų stengiamasi padaryti laimingu kažką vieną, kitose – laikytis tam tikrų įstatų, tam tikrų regulų, visada elgtis būtent taip ir niekada – kitaip. Budizme tikslas yra labai paprastas – kalbame apie laimingą žmogų. Nekalbame apie jokį dievą ar kokias nors akmenines lenteles su įvairiais draudimais, bet tik apie tai, kad kiekvienas žmogus būtų laimingas. Ir be to – pastoviai laimingas. Jeigu dar kartą įsižiūrėtume į tą citatą, pasirodo, kad kitą tų eilių lygį galime suprasti taip: jeigu merginos amžinai būtų jaunos, o vynas niekados nesibaigtų, tai bet koks dvasinis kelias būtų nereikalingas, kadangi jei visi būtų laimingi nuolat ir laimė neturėtų pabaigos, kam ką nors kita daryti, o ne būti laimingu?

Budizmas – iš svetur plitusi ideologija, tvirtai įsigalėjusi Kinijoje. Budizmo idėjos pradeda skverbtis į Kiniją jau pirmaisiais mūsų eros amžiais, o apie V a. jos paplinta tarp išsilavinusių žmonių. Ch’an budizmo pasekėjai Kinijoje sukuria gausią iš Indijos kalbų išverstą ir originalią literatūrą. Įsiliejęs į pagrindinį tradicinės kinų kultūros srautą, budizmas VI-X a. įsivyrauja daugelyje valstybės dvasinės kultūros sferų. Ch’an budizmas įtakos apogėjų pasiekia apie 300 metų trukusioje Tangų epochoje, 618 m. suvienijus daugybę tarpusavyje kariavusių kunigaikštysčių, kai statoma daug vienuolynų, suklesti filosofija, menas, kinų civilizacija tampa atviresnė išoriniam poveikiui, auga miestų kultūra, klesti tikslieji, gamtotyros, humanitariniai mokslai, menai. VII a. išrandamas surenkamas šriftas, plinta knygų leidyba, švietimas, daugėja išsilavinusių žmonių.