Psichologija

Mokslininkai sako, kad jei rūko tėvas, labai tikėtina, jog rūkys ir sūnus, jei rūko motina, dūmą trauks ir sūnus, ir duktė. Jei rūko seneliai, gali būti, kad rūkys ir anūkai… Visais atvejais atsiras išimčių, bet jų nebus daug, nebent visuomenės orientacija reikšmingai pasikeistų. Įkvėpti mesti rūkyti gali stipri antireklama - jos jėgą rodo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos traukimasis iš tabako dūmų pasaulio. Pavyzdžiui, siekiama visą Italiją paversti nerūkymo zona. Vienas po kito Amerikos miestai ima drausti rūkyti kavinėse ir restoranuose. Mokslinių tyrimų duomenys nedviprasmiškai įrodė, kad rūkymas žaloja žmogaus organizmą ir silpnina intelektines funkcijas, taip pat sukuria sąlygas kitoms ydoms plėtotis - piktnaudžiavimui alkoholiu ir narkotikais, įvairiems nusikaltimams, seksualiniam ištvirkavimui…

Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, "apimtas meilės". Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja. Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis. Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti.

Ką Jums sako šie kaimų pavadinimai: Užulėnis, Kutaliai, Selemos Būda? O kuo žymus Rokiškis? Atsakymas toks: tai Lietuvos prezidentų A. Smetonos, A. Stulginskio, K. Griniaus ir A. Brazausko gimtinės. Visi tarpukario Lietuvos prezidentai kilę iš kaimų, prezidentas A. Brazauskas gimęs irgi pakankamai mažame Rokiškio mieste, o mokyklą baigęs Kaišiadoryse. Išimtis yra V. Adamkus, gimęs ir mokęsis Kaune. Tokia statistika atrodo pakankamai dėsninga - Lietuva ilgą laiką buvo agrarinis kraštas, ir šiuo metu didelė gyventojų dalis gyvena mažuose miesteliuose arba kaimuose. Kita vertus, amerikiečiai suskaičiavo, kad dauguma XX a. Amerikos prezidentų kilę iš mažų miestelių.

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią.

Vadovai – kun. Antanas Saulaitis SJ, psichologė Rasa Bieliauskaitė; koordinatorė – Elvyra Kučinskaitė. Skyrybos - viena iš didžiausių žmogaus gyvenimo netekčių. William P. Roberts sako, kad žemiau pateikiamas Izaijo knygos tekstas galėjo būti sukurtas žmogaus, kuris išgyveno skyrybas:
Mano pastogė lyg palapinė piemenų nugriauta/ ir numesta šalin nuo manęs./ Mano gyvenimą tu baigei austi kaip audėjas/ nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos./…..Ligi aušros aš šaukiuosi pagalbos……Nuvargsta man akys žvelgdamos aukštyn į dangų:/ aš skurdžius, Viešpatie. Užstok mane. (Iz 38, 12-14)

Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio - motinos. Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas.

Kiekvienas žmogus siekia kažkuo tapti. Žmonių, palikusių pėdsakus žmonijos istorijoje, pavyzdžiai įkvepia. Jei karo vadu - tai didžiuoju, jei poetu, tai žinomu, mokslininku -genialiu, artistu - talentingu. Kiekvienas nori jaustis reikalingas. Kitaip žemė slysta iš po kojų, pradingsta gyvenimo prasmė. Kyla klausimas: reikalingas - kam? Šaliai, žmonijai ar bent kam nors! O jei nereikalingas niekam?... Tada ateina sunkiausios gyvenimo dienos, sunkiausios valandos. Tik
vieno šiomis minutėmis nesuvokia žmogus. Štai ko: visas patiriamas jutimų kartėlis ir našta yra jo paties požiūrio į save bei žmones rezultatas, o visai ne aplinkybių susiklostymas, ne likimas.

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis. Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu "įsimylėjimu"; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu.

Dorovine Psichologija - mokslas, kuris atskleidžia žmogaus psichologija iš jo dorovinio vystymosi pozicijos. Savo turiniu ji nutiesia kelia i doros pagrindu formavimą žmoguje. * Neretai užduodamas klausimas: "O kodėl būtent Dorovine Psichologija, ne doros psichologija". Šiuolaikinei psichologijai labiau budinga dorove padaryti būtent objektu. Psichologija kaip mokslas padaro žmogų, jo vidinius sielos judesius, sugebėjimus, galimybes savo tyrinėjimu objektu. Esant tokiai sampratai, ir dora turi tapti psichologinio tyrinėjimo objektu. Matyt, taip ir vyksta tradicinėje psichologijoje, ir mokslininkas, vadinantis save psichologu, laisvai gali užsiimti dora kaip objektu.

Jei meilė yra brandaus, produktyvaus charakterio galia, tai reiškia, kad individo galia mylėti konkrečioje kultūroje priklauso nuo tos kultūros poveikio eilinio žmogaus charakteriui. Kai kalbame apie meilę šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, tai norime išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilei. Tai, kad mes to klausiame, jau suponuoja neigiamą atsakymą. Ne vienas objektyviai stebintis mūsų Vakarų gyvenimą suabejos, kad meilė - broliška, motiniška, erotinė - yra gana retas reiškinys ir kad ją dažniausiai pakeičia gausybė pseudomeilės formų, kurios iš tikrųjų tėra tik meilės irimo formos.

Vaiko atitvėrimas nuo realybės, nesakant tiesos ar nutylint, negali duoti ilgalaikių rezultatų. Augdami vaikai ima griauti miglotų paaiškinimų užtvaras. Jie užduoda klausimus, į kuriuos suaugusiems baisu atsakyti. Didžiausias tabu mums- mirties problema. Tačiau vaikiškose pasakose apstu kertamų slibinų galvų, iškeptų raganų ir užnuodytų obuolių. Nejaugi ir pasakos žaloja trapią vaiko sielą? Klausimai apie mirtį vaikams iškyla natūraliai jiems vystantis, paprastai apie ketvirtuosius jų gyvenimo metus. Jis ima įsisąmoninti savo ir kitų būtį; nepriklausomai nuo sužinotų iš pasakų ar televizijos nuotrupų apie mirtį, jis suvokia, kad būtis yra baigtinė. Ypač anksčiau, kai žmonės gyveno arčiau gamtos ir gyvūnų pasaulio, o kaime dar ir dabar, naminių gyvulių laikymas ir neišvengiamas jų atsidūrimas ant pietų stalo vaikams nuo mažų dienų priartina gimimo ir mirties paslaptis. Po truputį dingsta sensacijos ir siaubo pojūtis.

Išnagrinėję teorinę meilės meno pusę, dabar susiduriame su kur kas sunkesniu klausimu, t.y. meilės meno praktika. Ar galima išmokti meilės meno praktikos be paties praktikavimo? Uždavinys sudėtingėja dar ir dėl to, kad šiandien dauguma žmonių, taigi ir daugelis šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, "kaip tai daryti pačiam". Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti mokomi, kaip mylėti? Aš bijau, kad kiekvienas taip nusiteikęs labai nusivils paskutiniuoju skyriumi. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos - vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje.