Žyma: Proza

Jurgis Savickis „Paskutinis rapsodas” II dalis

Pasprukęs į nakties orą, jis atsigaivino ir net nustebo, kur jis šiandien buvęs ir ką matęs. Įspūdžiai jam buvo kaip ir per stiprūs ir naujoviški. Pajuokavęs su žmonėmis, kaip ponas su dviem merginom šildos, "guldydamas vieną iš vieno, antrą iš antro šono", prisipažinęs savo žmonai, kuriomis sąlygomis jis yra nukišęs 200 pūdų avižų, senis Erdzelynas paprašė savo sūnų, žmogų gana pasitrankiusį po miestus ir gana mačiusį pasaulio, nuvykti į dvarą. Kas nepavyko jam, gal pavyks jo sūnui! Žinoma, jis taip aiškiai sūnui nepasakė,...

Jurgis Savickis „Ad astra”

Ūkininkas Dalba, atsikėlęs anksti šventadienio ryta ir gražiai nusiskutęs, rengėsi eiti bažnyčion. Jis jautėsi pajaunėjęs ir buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti visa savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmyksčią tvarką ūkėje. Dalba atsiminė, kaip dar neseniai viskas aplinkui gulėjo tarp girių, o su žmogumi, kiek toliau gyvenančiu, sunku buvo ir sueiti. O dabar aplinkui kelmynai ir platūs keliai, o malkų tai ir prakurams sunku surasti... Ant upės kranto, kur buvo sodžius ir vyšnynai, liko tik kelios trobelės. Jų tarpe ir jo gryčia, naujoviškai...

Andrius Jakučiūnas „Šambolas”

Ūgis yra toks dalykas, kuris dažnai didėja, bet labai retai mažėja. Mano ūgis - metras septyniasdešimt šeši, ir aš nemažėju jau šešerius metus. Mano draugas Benediktas sakydavo, kad norint bent kiek sumažėti reikia lygiomis dalimis sumaišyti vynuogių sultis su skalbimo skysčiu ir gerti tris kartus per dieną. Erichas slapčia patarė pradėti rūkyti ir dusyk per dieną stovėti ant galvos, Danielis su Juzefu aiškino, jog turiu daužyti galvą į sieną ir kartu masturbuotis, o Johnas - tas pats, kuris manosi esąs geras mano draugas...

Miniatiūros – Liūdesys

Taip ir nutolstam vienas nuo kito. Per minutę. Per metrą. Per nutylėjimą. Ir vis per nesusikalbėjimą. O juk turėtų skaudėti kaip troleibuso važiavimas per kiekvieną grindinio akmenį ataidintis maudimu visame kūne. Ir turėtų norėtis pasileidus bėgti ir šaukti kiekvieną gatvės didžiąją A paeiliui. O skausmas cypteli kaip netyčia pirštu prispaudus gesinamos cigaretės žariją. Todėl aš niekada nebūnu tavo gatvėje, kur niekuomet nevažiuoja nei viena troleibusas. Tik trečią ryto iš nuokalnės šiltai nuvilnija šlapi akmenys žibintų atšvaituose. Tik tenai gyvena žmonės namuose su dideliais...

Sapnas 11

Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų galvos užverstos į viršų, akys žiūri aukštai į dangų. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie gali taip aukštai slinkti oru. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Jie nežiūri žemyn, jie žiūri tik į viršų…Pro mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane užvirsta lavina knygų. Bandau...

Sapnas 3

Rugsėjo pirmoji. Savaime suprantama, vasarą. Savaime suprantama - karnavalas. štai žygiuoja C klasė. Visi persirengę pionieriais.” Kaip neįdomu persirengti pionieriais” - pagalvoju aš -“kokia čia kaukė?” D klasė ko gero vaidins mokytojus - visi su lazdelėmis ir portfeliais. Jau geriau. O mes? štai atžygiuoja mano klasė - visi apraišioti kaspinėliais. Daug trumpų kaspinėlių priraišiota ir prisiūta. Priraišiotais kaspinėliais apsiūti kiekvieno žmogaus kontūrai - nuo vienos kelnių klešnės apačios kūno šonais , rankovėmis, kaklu, plaukais, kita rankove iki kitos kelnių klešnės apačios. Toks kaspiniuotas...

Jurgis Savickis „Juozapėlis apsisprendžia”

Juozapas buvo italas. Visų vadinamas deminutyviniu ir kiek pažeminančiu vardu, mūsiškai išeitų: Juozapėlis. Kiekvienoje šalyje galimas toks niuansas. Jam ne taip buvo svarbu, kaip ir kokiais niuansais vadina jį žmonės. Jis buvo įgimtas darbuonėlis. Jis dirbo nuo ryto iki vakaro; ir šventadieniais, kai bažnyčioje varpai imdavo skambinti, jis dar dirbo. Kai vakarais žmonės eidavo migti, jis dirbo. Nuo ryto iki vakaro. Kitokio darbo kaip žemės jis nežinojo. Jo lakios mintys teskraidė apie kastuvus, šakes, vinis ir plaktukus. Šiais muzikiniais instrumentais jam tekdavo kaupti,...

Jurgis Savickis „Marutės vargai” II dalis

- Pašėlusi tamsuma... Pats ilgauodegis galėtų kojas išsisukinti...- kažkas tyliai murmėjo tamsume ant aukšto ir graibė ranka paliepio sienas, turbūt norėdamas surasti duris. Pagalios girdėti buvo šiuršėjimas rankos palei duris ir klibinimas durų rankelės. Uždaryta. - Ei, Marute... Marut. Aš čia... Leisk!..- Tyla. Nė žodelio.- Na, juk nemiegi, žinau... Atidaryk... Bet niekas neatsakė. Netrukus vėl girdėti buvo, kaip pamažu baldė duris. - Na, atidaryk, tu mano gražioji gėlele... - Kas ten? - tyliai užklausė iš paliepio. - Aš. Aš... Ponaitis... Kazimieras... - Ko...

Jurgis Savickis „Paskutinis rapsodas” I dalis

- Ak, kaip smagu papliauškinti botagu, užsivarius ant aukšto kalno pagal Nemuno krantą ir davus arkliams kiek atsikvėpti, smagiai dardėti toliau apytuščiu vežimu, per dieną iššėrus visą šieną arkliams! - taip manė senas Erdzelynas, užkopęs ant kalno. Žmonės seniai jau buvo išsivažinėję po namus iš bažnytkiemio. Bet kas gali sakyti ką Erdzelynui, jei žmogus buvo pas Maušą stiklų langams žiūrėti. Stiklas renkamas ilgai, atsargiai nesamas. Stiklas reikia ne tik išsirinkti, bet gerai suderėti, nuderėti. Pravažiavus sodą apkarpytais medžiais (sudarkytais) ir palocių, prasideda dvaro...

Jurgis Savickis „Tėvas”

Užstojo vakaro sambrėška. Aš sėdžiu savo dirbamam kambaryje ir žiūriu į žmonių šešėlius, slenkančius gatve. Po dienos darbo sėdžiu vienas, rūkau, ilsiuos. Geras cigaras - kaip ūmai praeinantieji jaunystės atsiminimai. Dūmai lengvučiai kaip gražios moters bučiavimas. Kol išrūkai cigarą, praeina daug jaunystės vaizdų. Tylu... Laivai, prikrauti gėrybių, plaukia iš tolimų šalių. Pakeleivingi vėjai pučia bures, o burių virvės nesutraukiamos, kaip geležinės. - Devyni laivai atplaukė iš Siamo! - taria tarnai ir pranyksta. Viską atiduoti vienai karalaitei! Užstojus vėlybam vakarui, mano siela tapo nerami,...