Pasakos

Asilo oda – tai graži princesė, kurios mama sunkiai susirgo ir mirė… Princesės tėvas galingas karalius ilgai gedėjo savo žmonos. Jis jai pažadėjo vesti tik tą žmoną, kuri bus gražesnė už ją. Bet jis gerai žinojo, kad gražesnės už jo žmoną nerasi visame pasaulį. Tik šit į galvą šovė mintis, kad gražesnė už žmoną yra jo vienturtė dukra. Kai princesė išgirdo, kad tėvas nori ją vesti ji neturėdama ką daryti, nukeliavo pas kirkštamotę, kuri bvo fėja. Fėja ir padėjo mergaitei išvengti vestuvių. Čia ir prasidėjo nuotykiai… Ir princesė vedė gražų princą. Buvo iškeltos vestuvės į kurias atvažiavo ir mergaitės tėvas…

Vieną kartą mūsų darže užaugo pomidorinis-kukurūzinis-morkinis agurkas. Jo veidas buvo kaip pomidoras, jo kūnas – tarsi agurkas, jo rankos – lyg kukurūzai, jo kojos – it morkos!
Vieną dieną jis išėjo į pasaulį akių ieškoti. Bet ne tik akių! Jis iškeliavo surasti ir nosies, burnos ir plaukų, nes žinojo, kad vietoje akių jam turėtų būti žaliosios mėlynės, vietoj burnos – raudonasis obels žiedas, vietoj nosies, kurios nėra, – pilkoji aguona, o vietoj plaukų – rudųjų linų pluoštas! Keliavo, keliavo ir sutiko avietinį ežiuką. Jo spygliai buvo erškėčių dygliai, o akytės – mėlynos braškytės, jo nosytė – žalioji spanguolytė, o burnytė – sidabramedžio lapelis.

Kartą ji nuėjo prie šulinio ir pamatė senelį, mėginantį pasemti vandens. Elenytė prilėkė prie jo ir pasiūlė padėti. Senelis atsidėkodamas padovanojo jai auksinį žiedą. Mergina norėjo kažkam išsipasakoti apie savo sunkų gyvenimą, todėl ji pasiguodė šiam seneliui. Šis, atidžiai ją išklausęs, paslaptingai ištirpo ore. Grįžo namo Elenyte su gražia senelio dovana ir viską papasakojo tėvui, o pamotė, išgirdusi viską, atėmė iš Elenytės žiedelį. Tuoj pat tokio žiedelio užsigeidė ir Eglė. Pamotė pasiuntė ją prie šulinio ir pasakė, ką reikės daryti. Eglė prie šulinio pamatė tą patį senelį, semiantį vandenį. Jis paparšė Eglės pagalbos, bet toji atšovė, kad senelis pirma duotų žiedelį, o po to ji padės. Senelis supyko, suplojo rankomis ir praskrido virš Eglės kaip viesulas, ir toji pradingo.

Oliveris – tai mažas rudas kačiukas, vienas atsidūręs milžiniškame Niujorke. Bet jis sutinka Dodžerį ir jo draugus šunis, kurie pamilsta jį ir priglaudžia. Oliveris ir jo draugai gal ir būtų laimingi, jeigu ne žiaurus ir klastingas ponas Saiksas…

Seniai seniai danguje gyveno dievai. Taip kaip ir žmonės jie statėsi namus, dirbo (kiekvienas jų turėjo savo darbą). Jie elgėsi labai panašiai kaip žmonės. Tik darbas buvo kiekvienam dievui atskiras, pavyzdžiui, ugnies dievas turėjo rūpintis viskuo, kas susiję su ugnimi: kur turi būti gaisras ar kur turi užgesti koks laužas. O augalų dievas turi rūpintis viskuo, kas susiję su augmenija: kur koks augalas turi augti ar nudžiūti. Taip ir kiti dievai, kiekvienas turėjo savo rūpesčių. Į darbą, kaip ir žmonės, jie važinėdavo automobiliais, tik nepaprastais, o ypatingais, labai greitais, kad galėtų visur pasaulyje suspėti. Tik vienas vandens dievas gyveno neturtingai ir neturėjo pinigų gerai ir brangiai mašinai.

Pamotė ir jos dukros nieko negalėjo suprasti. Ir tada Maša viską papasakojo joms. Kada jos viską išgirdo, ėmė juoktis. Joms buvo labai juokinga, kad Maša turės pildyti varlės norus. Taip Maša gyveno devynias dienas. Dešimtą rytą varlė paprašė, kad ji nukirstų jai galvą. Maša nenorėjo to daryti, nes varlė padėjo, kada reikėjo pagalbos. Bet varlė priminė pažadą, ir mergaitė turėjo nukirsti jai galvą. Ir staiga prieš ją atsistojo gražus jaunuolis. Jis papasakojo apie savo gyvenimą ir piktus burtus. Jaunuolis visiems pasakė, kad nori vesti Mašą. Kada pamotė ir jos dukros sužinojo apie šitą stebuklą, jos visos iš karto sprogo iš pykčio.

Aukštai aukštai Paryžiaus katedros bokšte, pasislėpęs nuo žmonių akių gyvena paslaptingas varpininkas vardu Kvazimodas, kuris dar vadinamas Paryžiaus katedros kupriumi. Jam dvidešimt metų ir visą savo gyvenimą jaunuolis praleido savo žiauraus ir klastingo globėjo, teisėjo Klodo Frolo, uždarytas katedros varpinėje, nes jis… pabaisa, nepanašus į kitus žmones. Jo veido bruožai iškreipti, kojos trumpos ir šleivos, o ant nugaros kėpso kupra. Vieninteliai Kvazimodo draugai – trys akmeninės pabaisos – chimeros, kurios atgyja tik jam vienam ir tik su juo šnekasi. O apačioje šurmuliuoja gyvenimas. Vienišas Kvazimodas trokšta atisidurti tarp žmonių. Aikštėje kuprius atsiduria pačiame šventės verpete ir tada prasideda istorija…

Gyveno kartą didelė daugiavaikė debesų šeima. Ji buvo iš Kamuolinių debesų giminės, labai garbingos ir garsios visame pasaulyje. Tėvai stengėsi tinkamai auklėti savo vaikus, gerbė protėvių tradicijas. Kiekvienas debesėlis turėjo savo pareigas. Tėvai griežtai stebėjo, kad visi darbai būtų atlikti laiku ir tinkamai. Nes dėl menkos klaidelės galėtų stipriai sutrikti planetos Žemės sveikata. Mergaitės-debesytės globojo augalus, berniukai-debesiukai rūpinosi upėmis ir ežerais. Mamytė, Kamuolinė Debesienė prižiūrėjo vaisius ir daržoves, o tėtis, Kamuolinis Debesis valdė vandenynus. Vaikai stengėsi nesupykdyti tėvelio, kitaip jis pradėdavo rūstauti ir vandenynuose kildavo audros. Siaubinga liūtis niokojo viską aplinkui. Kol tėtis nurimdavo, vaikai slėpdavosi po mamytės prijuoste.