Pasakos

Nors ir koks gražus atrodė povandeninis pasaulis, Arielei nebuvo nieko mielesnio už jos slaptąjį urvą. Ten ji laikė savo turtą, susirankiotą iš nuskendusių laivų. Mažoji undinėlė nepaprastai norėjo pamatyti, kaip atrodo žmonių pasaulis. Jai buvo liūdna, kad ji negali mėgautis saulės spinduliais. Vieną dieną Arielė išsirengė į savo urvą. Apsidairiusi ūmai pastebėjo mėnulio šviesą – tai buvo laivas. Ji užsiropštė ant kopėtėlių prie laivo šono. Undinėlė atkreipė dėmesį į tamsiaplaukį vaikiną, kuris švelniai glostė kažkokį keistą keturkojį padarą. – Jis labai gražus, ar ne? Audra pakilo taip staigiai, kad įsilinksminę jūreiviai net nepajuto atsiradusio pavojaus.

Saulėlydžio sodžiaus angliakasiai nežinojo, kas yra šypsena ir juokas. Prieš aušrą nusileidę į tamsią kasyklą, ištrūkdavo iš jos tik juodai nakčiai apgobus žemę. Pavargę ir rūškani, jie užvalgydavo ko beturėdami ir murzini krisdavo ant demblio plūktoje asloje, o rytą vėl kildavo paniurę ir visai nepailsėję.
Bet kartą ir Saulėlydžio kaimelį aplankė džiaugsmas. Vyresnio angliakasio šeimoje gimė mergytė, kurią gimtojo kaimelio garbei pavadino Saulės dukterimi. Saulės duktė buvo keista mergaitė, nė kiek nepanaši į kitus angliakasių vaikus – juodaplaukius ir tamsiaakius. Saulės dukters akys buvo žydros lyg virš kalnų plytintis dangus, o plaukai švytėjo tarsi grynų gryniausias auksas. kai ji šypsojo, atrodė, kad pati saulė būtų kyštelėjusi iš po debesų ir išsklaidžiusi nevilties tamsą, kurioje skendėjo nuvargę angliakasiai.

Vienoje saloje augo stebuklų medis. Tame medyje gyveno maži žmogučiai. Jų namai buvo to medžio vaisiai. To medžio viršūnėje buvo didžiulė karūna. Toje karūnoje gyveno medžio karalius. Nykštukai gyveno ramiai. Jie visi viskuo dalijosi, padėdavo vieni kitiems. Vieną tamsią naktį nykštukas, vardu Vytukas, susapnavo baisų sapną. Jis sapnavo, kad atskris didelis mėnulio paukštis ir nukirs stebuklų medį. Vieną sykį vaikščiodamas miške jis rado žemėlapį. Vytukas iš pradžių nesuprato, kas ten parašyta ir nubraižyta. Staiga jis pamatė mėnulio ženklą. Tas žemėlapis rodė, kur yra Šviesos strėlė. Ši strėlė gali sunaikinti mėnulio paukštį. Vytukui kelionė nebuvo sunki. Vytukas rado Šviesos strėlę. Jis paėmė ją ir parnešė į savo urvą. Jis pavargo kelionėje ir labai norėjo miego, todėl atsigulė ir tuoj pat užmigo. Žmogutis sapnavo, kad šią naktį atskris mėnulio paukštis ir nukirs jo gimtąjį medį.

Praeityje gyveno ir valdė daug karalių, bet legendiniam Artūrui, fantastinės Logreso šalies valdovui, populiarumu nė vienas negali ir dar ilgai negalės prilygti. Mat sostą jam skyrė pats Dievas, leisdamas ištraukti įsmeigtą į priekalą kardą, ir nuo tos dienos šešiolikmetis karalius patirs daugybę nepaprastų nuotykių. Globodamas geruosius ir bausdamas bloguosius, jis keliaus po šalį lydimas šlovės ir garso apie nepaprastą savo išmintį. Jį supa irgi legendiniai personažai: gražioji karalienė Ginevra, narsus, ištikimas, bet nesėkmių persekiojamas Lanselotas, didžios išminties, tačiau beginklis prieš meilės pinkles burtininkas Merlinas.

Kažkur, aukštai danguje gyveno lietaus mergaitė vardu Lašiukė. Ją vadino lietaus mergaite, nes ji giliai verkdavo pamačiusi žemėje nuskriaustą žvėrelį. Lašiukė buvo be galo graži. Jos plaukai buvo juodi lyg nakties tamsa. Akys žalios kaip žolė, o lūpos raudonos kaip vyšnios. Lašiukė turėjo keturi baltus balandžius, kuriuos ji labai mylėjo. Mat tie balandžiai mergaitę pralinksmindavo savo burkavimu, įspėdavo žvėrelius apie tykančius pavojus. Kartą pro šalį keliavo pasipūtęs, savanaudis ponaitis Debesis. Jums tikriausiai bus įdomu sužinoti kodėl jis buvo pasipūtęs? Ponaitis Debesis keliaudavo ir keldavo liūtis, baisias pūgas bei audras. Todėl jis įgavo prastą reputaciją. Debesis pamatė lietaus mergaitę Lašiukę ir įsinorėjo ją vesti.

Gyveno karalius ir karalienė. Jie turėjo tris sūnus. Vieną diena karalius pasakė savo sūnums, kad jie dideli ir jiems pats laikas vesti. Davė jiems dvylika dienų laiko pakeliauti po pasaulį ir rasti sau žmoną. Kas ras pačią protingiausią ir gražiausią, tas gaus pusę karalystės. Ir iškeliavo sūnūs ieškoti sau žmonų. Pirmasis ir antrasis rado gražias, bet kvailas sužadėtines. Trečiasis sūnus buvo jaunas ir gražus. Rado jis gražią ir protingą sužadėtinę. Bet ji buvo undinėlė. Ji buvo Baltijos jūros valdovė. Įsimylėjo ją vaikinas ir nusprendė paversti undinėlę gyva mergele.

Asilo oda – tai graži princesė, kurios mama sunkiai susirgo ir mirė… Princesės tėvas galingas karalius ilgai gedėjo savo žmonos. Jis jai pažadėjo vesti tik tą žmoną, kuri bus gražesnė už ją. Bet jis gerai žinojo, kad gražesnės už jo žmoną nerasi visame pasaulį. Tik šit į galvą šovė mintis, kad gražesnė už žmoną yra jo vienturtė dukra. Kai princesė išgirdo, kad tėvas nori ją vesti ji neturėdama ką daryti, nukeliavo pas kirkštamotę, kuri bvo fėja. Fėja ir padėjo mergaitei išvengti vestuvių. Čia ir prasidėjo nuotykiai… Ir princesė vedė gražų princą. Buvo iškeltos vestuvės į kurias atvažiavo ir mergaitės tėvas…

Vieną kartą mūsų darže užaugo pomidorinis-kukurūzinis-morkinis agurkas. Jo veidas buvo kaip pomidoras, jo kūnas – tarsi agurkas, jo rankos – lyg kukurūzai, jo kojos – it morkos!
Vieną dieną jis išėjo į pasaulį akių ieškoti. Bet ne tik akių! Jis iškeliavo surasti ir nosies, burnos ir plaukų, nes žinojo, kad vietoje akių jam turėtų būti žaliosios mėlynės, vietoj burnos – raudonasis obels žiedas, vietoj nosies, kurios nėra, – pilkoji aguona, o vietoj plaukų – rudųjų linų pluoštas! Keliavo, keliavo ir sutiko avietinį ežiuką. Jo spygliai buvo erškėčių dygliai, o akytės – mėlynos braškytės, jo nosytė – žalioji spanguolytė, o burnytė – sidabramedžio lapelis.