Novelės

Sąmonę atgavo ligoninėje.. Ant stalelio prie lovos gulėjo kažkoks popiergalis. Violeta perskaitė. Už pravaikštas ją veja iš darbo. Taip, kokias tris dienas tikrai nebuvo darbe. Lankė “Meilės Kelią “,o ir šiaip, kaip gi galėjo nueiti iki darbo, jei pakeliui į jį buvo tiek daug žmonių, ištroškusių Meilės…Violeta užsimerkė. Akyse su- šmėžavo visi bjauriausi gyvenimo prisiminimai. Meilė neegzistavo… Pirmoji į palatą įbėgo bendradarbė. Ji buvo griežtų pažiūrų feministė. ėmė dėstyti savo teoriją - visi vyrai bejausmiai egoistai, nepaisantys moterų norų, norintys užkariauti visą pasaulį, įgyti jame šlovę, o, kai tai nepavyksta, ima tenkintis ir mažais užkariavimais, užkariaudami moteris.

Violeta bijojo pasaulio. Bijojo jo triukšmingų garsų. Bijojo žmonių pykčio. Mėgo vienatvę. Užsidarydavo namuose ir kurdavo savo pasaulį. Kupiną spalvų. Ji piešdavo fantastiškas gėles. Pačių įspūdingiausių spalvų ir kvapų. Piešdavo paukščius. Neregėtus negirdėtus paukščius, ilgomis spalvotomis uodegomis. Kai tik paukštis būdavo baigtas, jis tuoj pat pragysdavo. Negirdėtu balsu, girdimu tik jai vienai. Jos paveikslai buvo suvokiami visais pojūčiais. Bet suvokiami tik jai vienai. Violeta gyveno savo svajonių pasaulyje. Ji tikino save, kad tas pasaulis gyvas. Bet jame kažko trūko. Trūko dar kažko, kas patvirtintų to pasaulio gyvumą.

Prieš Kalėdas paprastai rašoma apie šalstančius paukščius, sniegą bei šalnas iš viso. Lietuvoje dažniausiai buvo porinama apie vilkus, užpuolančius žmones, atkalėdžių važiuojančius pas kaimynus pasisvečiuoti. Nejauku buvo taip, kai vilkas traukia už kojos žmogų iš rogių. Tos visos pasakos ir išgalvojimai paprastai buvo rašomi mažiems vaikams. Ar norintiems jiems prilygti suaugusiems žmonėms. Bet aš čia gyvenu visai pietuose, kur visuomet šilta ir nėra sniego. Ir tų paukščių kaip ir nėra čia. O apie vilkus čia nėra nė kalbos. Net jų iškamšų muziejuose čia neužtiksi. Mes dažniausiai lankome čia kriminalistikos muziejus su nusidėjėlių pirštų nuospaudomis.

Ką pavasaris daro su žmonėmis! Žmonės pradeda siusti. Tegu aš, pavyzdžiui, jau nebejaunas žmogus, bet irgi išsisiūbuoju, ir apstingusį kraują kažkoks kipšas ima judinti. Kraujas verda. Tarytum aš būčiau jaunuolis, pirmąkart į studentišką kepurę įsivertęs. Koks drąsumas! Ir daug kvailybių galima pridaryti. Jos atrodo tuomet tokios drąsios, tokios logiškos ir tokios reikalingos. Bet iš tikrųjų tik žmones kartais imančios juokinti. Dėl to, kad jaunas. Šiandien, sakysim, sekmadienis. Užuot ėjęs į vaistinę, kur žmona su gydytoju yra mane pasiuntę, nes gyslos per blauzdas yra sutinusios, aš seku Kauno gatve vieną ponią, visai svetimą man ir nepažįstamą, tayloru apsivilkusią.

Eidama to laiko mūsų mada, ir panelė Rozalija, turtingo dvarininko duktė, bajoraitė, ištekėjo už liokajaus. Dar daugiau. Ponia įsimylėjo savo liokajų taip aistriai ir tokia nuotaika, kaip tai gali atsitikti tik skaisčiame sodžiuje ir visokių gėrybių pertekusiame dvare. O ponios dvaras iš tikrųjų toks buvo. Liokajus, o vėliau ponios vyras, buvo liesas žmogelis įdubusiomis akimis ir dar daugiau įdubusia krūtine, dėl kažkokių kvėpavimo ar kitų organų defektų. Šiaip jau ponios vyras nepasižymėjo jokiu ypatumu, nebent tuo, kad turėjo juodus, gražius, trumpai kerpamus bakenbardus ir pats buvo visai panašus į ispaną kaballero. Ir tiek!

Valdininko bute atsirado didelė dvilypė lova, jis pats rinko ją ir norėjo padabinti kambarį įvairiais reikalingais mažmožiais, bet kambarys atrodė šaltas ir negyvenamas. Jadvyga, svajojusi apie pošliūbines misterijas, dabar atsirado prieš stovintį nusigandusį valdininką ir klausiantį bailiai: - Pasakyk man, Jadvyga, ar aš pirmas vyras, su kuriuo tave suveda gyvenimo kelias. Taip klausti - koks nepadorumas! Vyras veik nepasirodydavo namie. Kalėjimo darbai tiek plėtėsi, kad jis neturėjo laiko sugrįžti namon ilgesniam laikui. Jadvyga gi veik neišeidavo iš savo buto ir iš savo rytmetinio kapoto.
Gretimame su miegamu kambariu atsirado įnamis studentas, nors tat faktinai ir nepatiko vyrui.

Aš - šuo. Pasiklydęs, neturintis atminties. Pabundu užspeistas kampe. Iš šonų - didelės šiukšliadėžės, priešais mane stovi mašina. Jaučiuosi per mažas, kad ją peršokčiau. Padedu galvą ant žemės ir šliaužiu. Nedrąsiai pakišu galvą po mašinos apačia. Lendu. Keista. Iš tiesų esu toks mažas, kad sugebėjau pralįsti. Baugščiai apsidairau. Keliu, tiesiai į mane eina mergaitė. Ką man daryti? Pažino. Pašaukė vardu - “Pilki, kaip gi tu čia? Pasiklydai? Mažuli, nebijok. Nuvesiu tave pas šeimininką. Einam.” Paklūstu. Seku iš paskos. Ilgai einame pakele. Nieko aplink nesimato. Priešais tik tuščias kelias. Šonuose vis tie patys pilki miesto namai.

Aš gyvenu medyje. įšliuožiu jo kamienu, įlendu į šakos vidų ir nueinu šiltu medžio koridoriumi. Koridoriaus gale - mano pasaulis. Jis visiškai pavaldus man. Galiu keisti jo spalvas, kvapus, garsus - viską. Tereikia tik pagalvoti apie tai. Akimirką užsimanau jūros. Ji atsiranda - melsva, gaivi. Kai noriu - šilta, pilna baltų putų. Užsimanau kvapų, daugybės gėlių kvapų - juos atneša vėjas mano medžio kamienu - alyvų, rožių, dobilų… Užsimanau paukščių čiulbėjimo - ir jie pragysta, nematomi paukščiai, jei noriu - tai matomi… Užsimanau saulėtekio, saulėlydžio, vaivorykštės…ir viską gaunu. Užsimanau glamonių…Mane meiliai glosto nematomos rankos, jei noriu - tai matomos, bet…

Aš gyvenu ties Vilija. Kaune. Rytas. Gal šešta valanda ryto. Kambarys pilnas šviesos. Čia net staiga pasidarė ankšta. Tiek daug saulės. Einu Vilijos bulbienojų pakraščiu Vilijon maudytis. Prisimena Mickevičiaus svajonės, kaip gražioji Vilija puola bernelio Nemuno glėbin. Tuo tarpu šia skaisčiąja upe plaukia lietuvininkai sielininkai ir taiko savo sielius prie kranto. Savo malkomis išblaškydami visas maudančiąsias pakrantėje moteris, iššokančias kuri sau krantan. Šviesūs mėsos lipinėliai. Maudos nuplukusiais šonais rudas šuva. Jo draugas ir šeimininkas - žmogus. Jiedu kalbasi lietuviškai. Pavakarys. Niekuomet nemačiau taip tirštai prisėtų žmonių paupėje.

Nieko doresnio neturėdamas veikti, grįžau į sodžių pažiūrėti, kas ten darosi. Mano draugas, gan žymus filmų režisierius, mane ten palydėjo. Tačiau dabar jam čia niekas nebepatiko. Esą koktu, pilka, nuobodu. Tikri vargai man su juo. Pripratęs sukti savo aparato rankeną, jis kaip ir žaisdavo žmonėmis, užtat jis buvo išdidus. Menininko išdidumu. Klajojome sodžiuje kartu. Pakliuvome į kapines. - Kokia keista, niūri šiandien diena! - vis dainavo mano draugas. Iš tiesų mūsų sodpalaikyje pasitaikė šiandien diena niūri, nuobodi. Nors šiaip jau vasara ir diena buvo šiltos. Net karštos. Vėjas nepūtė. Žmonės kapinėse juda, sustoja, susigrupuoja.

Vagys įšliaužė į bažnyčią. Tai įvyko ne be didesnių jiems kliūčių ir vargo. Iš pradžių saugiai reikėjo išlaužti bažnyčios langą, nusileisti virve į vargonus, o iš ten, įsikibus vien rankomis į laiptų paramą, nusileisti apačion į bažnyčią, nes pačių laiptų protarpyje buvo dvejos užrakintos durelės, ir jų laužti nebuvo prasmės. Nusileidę žemyn vagys pasijuto atlikę svarbesniąją dalį darbo. Eidami geru papročiu ir prilygdami darbininkams, jie susėdo bobinčiuje ir užsirūkė pypkes. Bažnyčią jie seniai tykojo, buvo kaip ir įvargę; tad verčiau pypkę užrūkyti tokioje saugioje vietoje kaip čia, bet ne bažnytkiemio neatsargioje aikštelėje ar viensėdžio laukuose.

Tetos Rozalijos atkviesta, Jadvyga važiavo sostapilin, kur turėjo praleisti žiemą. Teta Rozalija, susodinus ją salone, glamonėjo ir sakė: - Tu būk čia kaip namie, tau nieko čia nestokos! Tetos Rozalijos "salonas" buvo apydidelis kambarys, kurio ryškiausiame kampe stovėjo įsenęs fortepijonas, taip iškleręs, kad nebe dantims susopinti pradėjus juo skambinti. Ties fortepijonu stovėjo dažytos palmės, padarytos iš samanų, karnų ir balanų. Pas tetą Jadvyga galėjo praleisti laiką kaip tinkamai. Grįžti namon Jadvyga negalėjo, vienuolyno bijojo. Miestan Jadvyga išeidavo tik pavakariais - ji bijojo miesto bokštų ir žmonių. Atvežti iš namų batukai pradėjo kiurti. Vieną kartą atsilankęs, vis dažniau pradėjo į tetą lankytis vienas jaunikis, penkiasdešimt metų, nuolat surdutu bevilkįs, su keliais plaukais - brangenybe, begailestingai vegitalio drėgninama.