Pavasaris baigė žengti į pasaulį. Pripumpuravusi obelies šaka būdavo iš ryto apšarmojusi šiltos drėgmės, lyg sidabro pūkų nuberiama. Ji buvo tokia. Vyturiui buvo lengviau gyventi. O mieste, kai saulė tekėdavo, irgi reiškėsi savas gyvenimas. Miesto gatvėmis žingsniavo ankstyvi keleiviai. Jų žingsniai buvo skubūs, veidai šypsenų nukloti. Jiems bekalbant vienui vieniems. Nes tai buvo pavasaris ir linksmumo laikas. Miesto keleiviai, namie skubiai nusiprausę ir neišmiegoję, rengėsi keliauti vėl už miesto, į plačius, saulės nušviestus laukus. Nes tai buvo šventadienis ir linksmybė turėjo reikštis visur...
Mano sužieduotinė maudės tyrame pavasario vandenyje. Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas. Upelio vilnys atsimuša į jos kūną ir supina apie kelius skaisčiausius pasaulyje rezginėlius-Beardsley'aus turtingus monus, peržvelgiamus batistus-svajones. Kuomet ji lenkias rieškučiomis vandens pasemti, jos jaunas kūnas žaidžia ir groja, o tą menkutę žmogaus sielą tarytum kas nuneša atsargiai kitan pasaulin, šiltesnian neg mūsų žemė. Jos kasos, juodos, palaidos, per petį nusvirusios, mini moteriškumo ir poezijos šalį Indiją. Ji ateitų ir savo dabiomis, moteriškumo pilnomis rankomis mane priglaustų, ir joks...
Pabudusi, Violeta prisiminė dalį sapno. Buvo pastebėjusi, kad sapnai pildosi. Tik reikia mokėti juos išsiaiškinti. Jau antra savaitė kaip tęsia studijas universitete. Natūralu, kad ėmė ir susapnavo jį. į magistrantūrą įstojo lengvai. Universitete jos dar nebuvo pamiršę. O profesoriai? Su jais neblogai sutaria. V. Padubinsko vadovaujama rašo kalbinį darbą. A. žinčiauskas tikino ją, kad magistrantūrą ji baigs daug anksčiau, nei kiti. Ji esanti gabi ir galinti peršokti vieną kursą. Violetai padėjo “žinių Kelio” metodai. Jos atmintis buvo apvalyta nuo nereikalingos praeities, jos pačios...
Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui - atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas, į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie Amaterialų Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant...
Bet galva vis vien tuščia. Jokios temos! Kaip gyvenimas būtų lengvas, jei ant stalo gulėtų patiektoji tema. Mintis staigiai aplanko Lietuvą. Juk Kalėdos buvo apeinamos ir namie. Vienintelis namas - tai Lietuva. Su pirmąja Kalėdų žvaigžde, specialiai Pono Dievo Lietuvai sukuriama ir tokia skaisčia. Kur niekur kitur nėra tokios. Nevalgymu per dieną ir vakare prisiruošimu ir prausimusi, sutikti ir išvysti, įeinant į trobą, Kūdikį, gulintį ant šieno. Taip, tas gerai. Taip ir aš skubėjau kartą į tokias Kūčias. Dar toli tąsyk nuo namų...
Praėjo Kalėdos. Vainora turi jau bemaž visą šeimyną. Jau pradėjo dirbti po švenčių. Šiandien klojime birbia kuliamoji mašina. Petro dar nėra, bet visi tikisi, jog greitai pareis. "Užtruko žmogus pas tėvus". Dirba klojime ir Marutė. Visiems jau aišku, kas atsitiko jai. Na, ir žinoma, kalba visi ir svarsto jos padėjimą be galo. Ir tankiai tenka nelaimingai šlykštūs žvelgesiai, begėdiški žmonių pasityčiojimai ir retai, oi, kaip retai pasigailėjimo ar užuojautos žodžiai. Šiandien ypač jai buvo negerai, kojos lyg pakirstos. Marutė buvo baisiai atsimainiusi. Iš...
Panelė Žvirblaitė, iš tiesų šiuo tarpu nepaaukojusi Baltaragiui nė vienos minties, ramiausiai viena nuėjo Nemuno pakrantėmis pasivaikščioti. Ji mėgo šias vietas. Tiesa, ir ji atsiminė dabar savo kaimyną Baltaragį, bet visai neigiamai. Visi tikėjosi, ji ištekėsianti už jo. Bet nežinia dėl ko. Dėl to turbūt, kad ji kitados sykiu į bažnyčią nueidavo... Bet kokia ji "Baltaragienė" Kažkas, prisėlinęs iš užpakalio, išgąsdino ją, apkabinęs stipriai rankomis jos akis ir paklausęs: - Pasakyk kas? Šiaip bus bloga! Ji žinojo: - Jonelis... - sučypė ji. Ji...
- Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!Jo "mamanka" buvo išties per graži. Vaikas džiūsna ėjo miesto ištuštėjusiomis gatvėmis; jo batai buvo dideli, vos pavelkami: tapu tapu! Milinė, irgi nuo svetimų pečių užmesta ant jo įdubusios krūtinaitės, buvo sunki, vos pavelkama. It iš cirko išleistas į gatvę pajacas. Iš po sutrauktų vaiko antakių žybčiojo dvi gudrios akys. Beždžionės gudrumo. Priešais gatve praėjo senas rabinas, kažką murmėdamas ir savo nereikalingai staigiu šnabždesiu išgąsdindamas vaiką. Ant jo galvos buvo užmautas senos mados cilinderis,...
Aš ateinu į universitetą ir praveriu lingvistikos katedros duris. Ant žemės vienas priešais kitą sėdi prof. A.žinčiauskas ir prof. V.Padubinskas. Tarp jų stovi vaikiško žaidimo kaladėlė. Iš vienos pusės ant jos parašyta raidė A iš kitos - Z. Prof.A.žinčiauskas aiškina, kad čia yra raidė A. Mat jis mato tą pusę, kurioje užrašyta A. Prof. V.Padubinskas sako, kad tai raidė Z. Mat jis mato tą pusę, kurioje užrašyta Z. Taip jie rėkaloja vienas ant kito. Nė vienam nešauna mintis, kad iš skirtingų pusių gali...
Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą, tiesūs, sustingę. Slenka kaip šešėliai. Jų žvilgsniai nukreipti kažkur į tolį. Aš žiūriu į juos susižavėjusi - kaip jie taip gali slinkti oru, tyliai ramiai, nekrusteldami. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane pargriauna vandens srovė - kambario viduryje teka upė. Aš priversta plaukti...
