Novelės

Violeta pabudo naktį. Jautėsi keistai. Negalėjo suprasti. “Kokia nesąmonė? Tas vyras -aš? Aš negaliu žudyti žmonių! Tuo labiau, taip abejingai”. Paskui vėl užmigo ir ryte sapno jau nebeatsiminė. Darbas buvo įtemptas. Visą dieną taisė kitų klaidas. Mąstymas įtemptas iki begalybės. Galva, rodėsi, sprogs. Nuovargis staiga ėmė virsti pykčiu. “Visi tie žmonės visiški kvailiai, bukapročiai, nė vieno sakinio nesugeba pakenčiamai parašyti. Būtų lengviau pačius jų straipsnius parašyti iš naujo, negu perversti juos į pakenčiamą pavidalą !”. Bendradarbės apnuodyta sąmonė visą kaltę vertė vyrams žurnalistams. Moterų straipsniams Violeta buvo atlaidesnė.

Violeta kyšteli galvą į svetainę. Motina žiūri televizorių. Pamačiusi ją “eilinį”kartą ima skųstis gyvenimu - kaip ji neturi kuo apsirengti,gėda darbe pasirodyti, o jos visos bedradarbės pasipuošusios, gražiuose namuose gyvena, o jos serialų veikėjos, ach, kad taip…Paskui prisimena, kad į svečius žadėjo ateiti draugė - “oi vaikeli, kaip tu atrodai, apsirenk tą suknelę, kur tau padovanojau, ateis svečių, visgi ne ubagai esam, pasipuošk”. Violeta pasiduoda. Apsivelka didžiulius pinigus kainavusią suknelę. Akimirką įsižiūri į save veidrodyje. Gražu žiūrėti. Bežiūrint ir ją užpuola noras gyventi turtingai, gražiai rengtis…

Kokia graži vieta, tas platusis Nemunas ties Kulautuva! Ypač mėnesienoj. Tuomet smulkios vandens vilnelės, mėnesienos šviesos pasidabrintos, atrodo kaip smulkios žuvelytės, pavandeniu šokinėjančios. Tuomet nakties metu - daug fantazijų. Atrodo, taip viskas turėjo būti čia romantiškais laikais. Užburtos pilys, daug panų ir daug vaiduoklių tuomet. Apie riterius čia nė nekalbėsim. Upė plaukia sau ramiai ir nuolat plaukia... Ne mažiau graži Kulautuva su savo apylinkėmis ir dienos metu. Tiek ten gyvybės pakrantėje, laivui priplaukiant. Kai jis, manevruodamas gan sunkokai ir braškėdamas savo apilsusiais šonais, kaip imąs sirgti džiova, ilgainiui prisišlieja prie tiltelio ir išmeta beatostogaujančių miesčionių minią.

Giedros vasaros priešpiečiai. Kaitra... Saulė nuo žydro dangaus lieja savo karštą šviesą ant visko; ant medžių, ant laukų, ant pievų žalių, ant judančių laukuose žmonių. Tyras dangus, jokio debesėlio. Jokio atvėsio, nė to malonaus vasaros vėjelio. Ir medžiai, ir žmonės - viskas pailso, visiems sunku kvėpuoti. Paukščiai nutilo ir pasislėpė paunksmėje, kur kas galėjo. Žemė nuo karščio garuoja, alsuoja. Pieva. Plati, žalia pieva, nuklota išdžiūvusio šieno pradalgėmis. Sukrauti keli kupečiai. Pievoje kruta marguliuoja žmonių būrys. Tai Vainora išsivarė visą savo šeimyną. Nuo mažo lig seno, visi čionai. - Nėr ko su oru juokauti. Neduok Dieve lietaus! Viskas per nieką.

Aš esu toks negražus, kad, kai einu gatve, žmonės ne tik atsigręžia, bet ir ilgai stebisi manimi. Jie žiūri į mane, o aš manau: "Ar nebus tik mano nosis rašalu sutepta?" Smunku į kurį šaligatvį ir pasprunku greičiau į savo butą. Ne! Mano nosis rašalu nesutepta, tik pati nosis beformiška, bjauri. Nėr ko žiūrėti į veidrodį, nieko "nauja" nepamatysi! Mano nosis suplakta, sugargaliuota. Mano akys - mėlynos, ir jų mėlynumas ir forma gal ir tiktų, įdėjus jas į kitus rėmus, bet man jos dabar ašaroja, nuvargus bedirbant prie blogos šviesos ir nuolat bebadaujant. Iš tolo atrodo, tarytum aš esu sumuštas ar verkiu savo mėlynomis akimis.

Kaip šuva šliaužia patvoriais dvėsti į savo ūkininką - maitintoją, taip ir Jadvyga skubino į savo namus. "Motinai prigelbėsiu, o iš kur atėjau, nežinos", - nuolat kartojo Jadvyga. Kuo arčiau ėjo Jadvyga prie savo namų, tuo labiau mažėjo jos drąsa. Pakelyje ją pavijo senas žydas, įsėdęs pustuščiame vežimaityje. Vežimaičio dugne gulėjo keli pundeliai pakulų ir maišas su pipirais ir muilu. Jis visas buvo pakvipęs muilu ir pipirais. - Ar ne iš Amerikos? - Ne! - atsakė šaltai Jadvyga, nenorėdama nustoti savo ramumo.- Kam netiesą sakyti! Kam apgaudinėti seną žydą? Tamsta eini į dvarą! Jis paminėjo artimo dvarininko vardą. Jadvyga ėjo šalia ir nieko neatsakinėjo. Pratęs prie ponų įvairių užuogaidų, jis visai nesistebi, kad ta didelė ponia eina purvinais keliais su gražiais batukais ir koketingai suvyniotu pledu.

Aš matau save veidrodyje. Aš esu vyras. šviesių plaukų, simpatiškas, stambaus sudėjimo, stiprus. Aš patenkintas savo išvaizda. Išėjus iš namų mane užpuola panelės - vienos prašo autografų, kitos baikščiai stebi, trečios atvirai kariasi ant kaklo. Neįmanoma pabėgti. žengiu žingsnį ir vėl turiu sustoti. Kantriai pasirašinėju - užrašų knygutėse, ant nuotraukų, ant drabužių. Taip pasiseka keliomis atsikratyti. Bet kelios lieka ir, eidamas toliau, tempiu jas, užsikabinusiais už šonų. O naujos panelės vis plūsta. Iš visų gatvių. Nebeištveriu, išsitraukiu ginklą ir imu jas šaudyti. Jos krinta. O aš visai abejingas.

Mano motina - karalienė. Sėdi dideliame minkštame soste. Nenusileidžia ant žemės laiptais. Priešais ją siena - visa vientisas ekranas. Po kojomis guli minkštas kilimėlis su šimtu televizijų kanalų numerių. Motina pabraukia koja per kilimėlį, ir ekrane pasirodo viena iš milijonų muilo operų. Aplink sostą - aukštos vazos, iki viršaus prikrautos saldumynų. Apačioje bėginėja tarnai. “Ar ko nors norėtumėte, ponia Eulalija?”. “Aš dabar ne Eulalija, aš dabar Alondra “. “Atsiprašau, ar ko nors norėtumėte, ponia Alondra?”.”O dabar aš jau nebe Alondra, jau dabar Marimar, va”-mosterėja ranka į ekraną, kuriame eina serialas -“matai, Marimar.

Vienam vyriausio štabo generolui prireikė statyti naujas rūmas kareivių bibliotekai. Generolas buvo kultūrininkas. Be knygos jam buvo neįmanomas kareivis. Ne ginklais, bet knygomis turėjo nugalėti mūsų kareivis priešą. Tokiais pamatais turėjo būti pradėta kurti Lietuvos respublika. Jau kiek, nusistovėjusia respublikoje tvarka buvo suruoštos varžytynės. Jas laimėjo rangovas Juozas Strebeika. Generolas, dėl visa ko pasivadinęs varžytynėms vieną architektą, dabar labai džiaugėsi, kad laimėjo lietuvis, bet ne kuris kitatautis, nors ir gyvenąs Lietuvoje. Taip iki šiol visuomet būdavo, dėl to nelemto lietuvin apsileidimo ir neapdairumo bei dėl tosios organizacijos stokos savo namuose.

Giedrus nedėldienio rytas. Saulutė patekėjo skaisti ir šviesi ir džiugina savo skaistumu ir gamtą, ir žmonių širdis. Visur tyla. Girios ir pievos lyg užžavėtos. Retkarčiais atskrenda iš tolo neaiškūs žmonių balsai arba šuo suloja, ir vėl viskas skendi tylumoje. Dar svirtis sucirpa arba varna karktelia ir tarsi nusigandusi nutraukia. Miškai nei krust. Taip ramu, taip šventa visur lyg pasakoje. Sodžius. Sena bažnyčia. Iš bažnyčios tarsi iš po žemės išsiveržia tylūs ir rimti vargonų garsai. Šventoriuje apie bažnyčią žmonių visai nėra. Už aptvėrimo matyti tik įvairiausių važių eilių eilės. Kartais pasijudina arklys ir suskamba jo pakinkalų skambalas.

Janina Sudocholskienė turėjo gražias akis. Be to, ji turėjo gražų profilį. Ypač dėl profilio ji bus padariusi gražią partiją. Ji buvo 9-os klasės muito valdininko žmona. Pati buvo kilusi iš neturtingų, visai neturtingų kaimo aristokratų. Vyras buvo visai pamanomas žmogus, kad ir negalįs pasigirti savo kilimu. Vyro buvo graži pavardė: Sudocholskis. Tat itin pritiko jai. Prie akių ir profilio. Be gražių akių bei profilio, ponia Sudocholskienė buvo laibo liemens ir grakščių manierų ponia. Šiandien juodais tevilkinti drabužiais, kurie darė ją dar įdomesnę. Be kitokių ydų ir klaidų, kad ir nedažnai, bet vis dėlto jos daromų, ponia Sudocholskienė manė padariusi vieną, pačią didžiąją: ji ėmė ir liko našlė.

Po ilgų svyravimų Jadvygai pagalios pavyko surasti darbo. Ten, kur kadaisiai buvo plytnyčia, senas Goldbergas ir jo sūnus, žėrintis sveikata ir skaistumu, su patinusiais skruostais ir drūtomis lūpomis, įsteigė kabaretą. Pats žodis ir pati įstaiga buvo svetimi tam miestui, kur gyveno Jadvyga. Goldbergai buvo pasiryžę suvesti vakarus su rytais, sermėgą su fraku. Na ir pagalios sutraukti vietos artistus, išsiskirsčiusius kas sau. Viskas iš anksto buvo numatyta, suplanuota, pasekant užsienio geriausius pavyzdžius. Visi liuosieji artistai buvo pakviesti, jų tarpe, žinoma, amūro valso kompozitorius, Jadvyga Lapinaitė, ta, kuriai kadaisiai buvo aukojamas valsas, - nepaprastai gražaus veidelio ir žydrių akių savininkė, ir kitais gabumais nepasižymėjusi.