Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažįstamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopėčių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą – tarsi meilindamasis kažkam nematomam… „ Gaspadorius atėjo – pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiems vaikams. Ūkį apžiūri…“ Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. „ Be išpažinties, be nuodėmių atleidimo mirė…“ – dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus Jurgis, jau subrendęs, bet ne-labai rimtas bernas – mėgdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti – neiškentė: „ Ko tau čia reikia, tėvai ? Ko čia vaikštai, ko ieškai, ko ramybės neduodi visiems ?! – šūktelėjo garsiai. Mat buvo tik ką grįžęs iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į siena ties Jurgio galva atsitrenkęs plaktukas, iki tol gulėjęs priemenėje esančioje dėžėje. Staiga prablaivėjęs ir gerokai išbalęs Jurgis į tą plaktuką ir dvi išsigandusias seseris, irgi jau subrendusias mergas, sėdėjusias prie stalo ir vakarieniavusias. Čia pat sėdėjo ir jo motina. Tad niekas iš jų negalėjo to plaktuko pro uždaras duris iš priemenės sviesti į kambarį…

Pasakojimų apie mirštančiųjų atsisveikinimą su gyvaisiais yra gana daug. Ir ne tik Lietuvoje. Šiuos faktus bent jau psichologiškai galima paaiškinti. Suprantamas mirštančiųjų noras paskutinį kartą žvilgtelėti į jiems brangius žmones, aplankyti mielas širdžiai vietas. Tad visa tai iš dalies galima paaiškinti ir telepatija. Tačiau kaip paaiškinti faktus, kai gyviesiems pasirodo jų pačių antrininkai (gal vėlės, gal jų pačių astraliniai kūnai) ir išpranašauja artimą mirtį ? O tokių atvejų pasaulio istorijoje žinoma. Antai plačiai žinomas, bet nepaaiškinamas atvejis įvyko su Rusijos imperatoriene Ana Joanovna, Petro Didžiojo dukterėčia. Tai įvyko Fontankos rūmuose, esančiuose prie Aničkovo tilto. Sargyba stovėjo kambaryje šalia salės. Vienas sargybinis stovėjo prie pravirų durų. Imperatorienė buvo pasišalinusi į savo apartamentus. Viešpatavo tyla, buvo jau po vidurnakčio, ir karininkas prisėdo, norėdamas truputėlį snūstelėti. Staiga budintysis šūktelėjo sargybą, kareiviai pašoko ant kojų, o karininkas išsitraukė špagą pagarbai atiduoti. Ir štai sargyba mato imperatorienę Aną Joanovną, einančią per sosto salę. Imperatorienė eina pirmyn ir atgal, mįslingai linguodama galvą, į nieką nekreipdama dėmesio. Budintysis stovi kaip įbestas, visa sargyba išsitempusi laukia, kas bus toliau, su nerimu stebėdami imperatorienės veidą, kuris jiems atrodo gana keistas. Karininkas, manydamas, kad ji neketina išeiti iš sosto salės, bet nedrįsdamas per daug prisiartinti prie durų, ryžosi pasinaudoti kitu išėjimu ir damų kambaryje paklausti, ar jos nežinančios keistų imperatorienės ketinimų. Pakeliui jis sutiko imperatorienės favoritą Bironą ir raportavo jam, kas nutiko.

Yra nemažai pasakojimų, kuriuose mirusieji padaro gerų paslaugų gyviesiems: įspėja juos apie gresiantį pavojų, nurodo, kur yra paslėptos vertybės ir netgi padeda išaiškinti piktadarius, žudikus. Antai yra labai vaizdingas pasakojimas, prieš porą metų išspausdintas Prancūzijos provincijos laikraštyje „France-Libre“, prieš tai pateikusiame savo skaitytojams seriją straipsnių apie parapsichologijos tyrimus, atliekamus Tulūzos universiteto laboratorijoje. Tai pasakojimas Paryžiaus architekto Fransua V. Apie įvykius, kuriuose jam atsitiktinai teko dalyvauti prieš 25 metus ir apie kuriuos jis iki šiol tylėjo. Pirmadienį, liepos 1 dieną, – pasakojo Džeimsas, – aplankiau brolį jo namuose ir suradau seną tėvo apsiaustą, kurio Džonis nė karto nebuvo užsivilkęs. Pamušalo kišenė buvo užsiūta. Išardęs susiuvimą, radau mažą popieriaus lapelį. Jame tėvo ranka buvo parašyta: „Skaityk mano tėvo šv. Raštą , Pradžios knygos27 skyrių“. Pasiėmiau keletą liudininkų, kad drauge su jais pažiūrėtume šv. Raštą. Jį aptikome komodos pirmajame stalčiuje. Knyga buvo tiek sudėvėta, kad suiro į tris dalis, kai ėmėme sklaidyti. Vienas iš liudytojų – M. Blachvelderis sutvarkė dalį, kurią sudarė Mozės knyga. Persklaidėme, ieškodami 27 skyriaus. Čia ir aptikome du lapus, sulenktus taip, kad jie sudarė savotišką voką. Jame buvo įdėtas testamentas. Jis buvo nuo pradžios iki pabaigos surašytas tėvo ranka. Testamentu turtas buvo paskirstytas į keturias dalis visiems sūnums, ir motiną išlaikyti buvo įpareigoti visi sūnūs. Testamentas buvo užbaigtas žodžiais: „Jis mano paties sustatytas ir savo ranka surašytas. James Chappin 1919 m. sausio 16 d.“. Tad atsiradus naujesnės datos testamentui, senasis nustojo galios.

1966 m. liepos 23 d., karštą šeštadienį, apie 16 valandą į Nemuną maudytis nuėjo Seredžiaus gyventoja 32 metų siuvėja Ona Parsikaitė. Su savimi ji nusivedė ir brolio Kazimiero aštuonmetę dukrelę Genutę. Maudėsi jos Nemuno pakrašty, ties Pleštvės intaku. Mažoji nemokėjo plaukti, tad Ona ją mokino – laikydama šią už rankučių, pati ėjo atbula tolyn nuo kranto. O mažoji Genutė, įsikibusi rankos, bandė plaukti, linksmai plakdama vandenį kojomis. Taip einant Ona staiga smuktelėjo į gilią duobę ir netikėtai gurkštelėjusi vandens užspringo. Nors ji ir mokėjo plaukti, bet, matyt, išsigando ir pradėjo skęsti. Sukaupusi jėgas, ji stumtelėjo mažąją kranto link, o pati, dar įtraukusi į plaučius vandens, nugrimzdo į dugną. Atsitiktinai krante buvę mokiniai ištraukė mažąją ir ėmė gaivinti. Tik ją atgaivinę, susizgribo, kad nėra krante didžiosios. Patys pabandė ieškoti, bet nieko nerado. Tada pavakary buvo iškviestas naras. Bet ir jis, pusantros valandos prasiplūkęs, skenduolės neaptiko. Žinia apie nelaimę greitai pasklido miestelyje. Ir štai liepos 23 – 24 naktį skenduolė prisisapnavo dviem pažįstamiems: kaimynui Steponavičiui ir savo gerai draugei Ramutei Agurkienei.