Tada saulė tekėjo ir leidosi, vėjai kilo ir rimo, upės ištekėjo ir įtekėjo… Tada vidury lauko grūšelė augo, devyniaragis elnias lakstė, ugneles mėtė… Tuo metu drąsūs virto ąžuolais, silpni drebulėm drebėjo, nuskriausti sedulėlėm dejavo. Tuo metu kas trečias išeidavo į pasaulį laimės ieškoti, dvylika brolių į juodvarnius pavirto. Tada gyveno žmonės. Jie sapnuose ateitį matė, žvaigždėse metus skaičiavo, vėjų mintis skaitė, upėmis vagą brėžė… jau tada jie žinojo, kad dangaus mėlynę perskros Lietuvos elektrinės kaminai, kad iškils Elektrėnų mūrai, kad būsime mes – elektrėniečiai…
Dabar esame mes, galvojame apie praeitį, kuriame ateitį, apie tai sekame pasaką-legendą…

Seniai seniai gyveno žmogus. Jis turėjo šunelį, vardu Mikis. Tas šunelis mokėjo kalbėti ir dainuoti. Tuo šeimininkas labai džiaugėsi, nes šunelis dainuodavo jam daineles. Apie keistą šunelį sužinojo nedoras kaimynas. Jis norėjo šunelį pagrobti ir parduoti. Tai išgirdęs, šunelis pasakė savo šeimininkui. Šeimininkas nusprendė nedorėlį pamokyti.

Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno mažas berniukas Adrianas. Šeima, kurioje jis gyveno, buvo labai didelė ir neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adriano mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Tėvas Flavianas buvo girtuoklis, visada barė savo vaikus, be priežasties galėjo net smogti. Vieną kartą Adrianas su savo broliais žaidė sniego gniūžtėmis, o jų sesuo lipdė senę besmegenę. Lauke Adrianas pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką. Adrianas su savo broliais ir seserimi irgi atsisėdo ant suolo ir ėmė klausytis elfo.

Seniai, labai seniai už jūrų marių, už vandenynų, vienoje karalystėje gyveno karalius Tabakas. Didžiulė buvo jo karalystė. Ypatinga buvo dar tuo, kad joje nebuvo žiemos. Šilti, gaivūs orai, kaitrūs saulės spinduliai, rodos, glostyte glostė žemę, kurioje augo visa, kas tik begalėjo augti. Laimingi buvo šios karalystės gyventojai, ir, rodos, nieko niekam netrūko.
Bet, kaip žinoma, karaliams niekada nebūna gana, vis ko nors trūksta. Vieną naktį karalius, vartydamasis pūkiniuose pataluose ir niekaip negalėdamas užmigti, sugalvojo užkariauti visą pasaulį. Kitą rytą, kai tik saulės spinduliai ėmė skverbtis į rūmų langus, karalius pašoko iš lovos ir liepė tarnui sušaukti vyriausius savo kariuomenės vadus. Visi jie buvo vadinami generolais Cigarais. Šoko jie iš lovų ir sulėkė į karaliaus rūmų menę, spėliodami, kas nutiko.

Kiekvieną vakarą atsisėdusi prie keturmetės Miglės lovelės paskaitau pasakėlių, – pasakoja Diana. – Kai pradedu įtarti, kad duktė užsisvajoja, patikrinu. Tuo pačiu tonu ir balsu pradedu kalbėti apie ją pačią. O varge, tik po penkių minučių Miglė nustemba! O aš suprantu, kad iš mano skaitymo jokios naudos. Mergaitė išgirsta gal tik pirmus sakinius. Apie ką ji svajoja?” Psichologė Dalia Vajevaitė teigia, kad mažasis skaitytojas skiriasi nuo suaugusiojo tuo, kad jam labai svarbu, kaip skaitoma. Todėl labai svarbu tinkamai sukurti herojų charakterius. Pavyzdžiui, princesės žodžiai tariami lengvu ir žaismingu, vilko – žemu, lapės – suktu, raganos – klastingu balsu… Žinoma, neverta persistengti imituojant piktuosius raganius ir slibinus. Labai įsijautusi vėliau galite mažojo klausytojo neišsitraukti iš po lovos. Todėl kai atvėpsta maža lūpytė ir išsiplečia akytės, nusimeskite raganos kaukę ir tapkite vėl mama. Pasisodinkite vaiką ant kelių, apkabinkite ir tik tada tęskite pasaką.

Tradicinės pasakos – vienas iš pačių archaiškiausių liaudies dvasinės kultūros komponentų. Rusų tautosakoje pasakos išsilaikė daug ilgiau, negu daugumoje Vakarų Europos šalių – iki trečio ir ketvirto XX a. dešimtmečio. Sentikių kultūros rinkėjai bei tyrinėtojai I. Fridrichas, E. Pomeranceva, A. Belousovas, T. Makašina teigia, jog Estijos bei Latvijos sentikių žodinę pasakų tradiciją ištiko krizė, ir pažymi knygų kultūros įtaką jai, repertuaro susiaurėjimą bei beveik visišką stebuklinių pasakų išnykimą. Lietuvos sentikių pasakų tradicijos atsparesnės, tvirtesnės. Nors profesionaliai rinkti rusų tautosaką čia pradėta 40-50 metų vėliau negu kaimyninėse Baltijos šalyse, pavyko užrašyti daugiau nei 1600 variantų įvairių žanrų pasakų (tai yra du su puse karto daugiau kaip garsiajam A. Afanasjevo rinkinyje Rusų liaudies pasakos). Nacionalinėje siužetų tipų rodyklėje beveik neįmanoma rasti tokių, kurių bent vienas, du variantai nebūtų užfiksuoti Lietuvoje. Maždaug trečdalį visų užrašytų kūrinių sudaro stebuklinės pasakos, kurios daugelyje Rusijos regionų jau seniai gyvos tik atsiminimuose.

Buvo saulėta, graži pavasario popietė. Medžiai jau išskleidė savo naujus, žalius lapus. Paukščiai, sugrįžę iš tolimų kraštų, ar sėkmingai ištvėrę žiemą čia, čirškė įvairiausiais balsais skelbdami pavasarį. Ir žmonės pagyvėjo. Nusimetę storus ir šiltus apdarus, patraukė į gatves pakvėpuoti įvairiausių kvapų pilnu oru. “Viena iš triukšmingų miesto gatvių, gėrėdamasi švelniais saulės spinduliais, dvylikametė Gabija žingsniavo į atrakcionų parką. Ten ji ketino susitikti su draugais ir smagiai praleisti tokią nuostabią dieną, kai sėdėti namuose būtų tiesiog nuodėmė. Gabija stebėjosi, kiek daug šiandien mieste žmonių. Visi jie zujo gatvėmis, traukė į parkus. Ir seni, ir jauni – visi net nesusimąstydami troško išvysti tą atbudimą, tą jaunystę, kuri visuomet pavasariais taip žavi žmones. Visas miestas šiandien sujudo, o Gabijai patiko būti to klegesio, juoko, bruzdesio sūkury.

Auksaplaukė. Ką tai reiškia? Net jei jos plaukai varno sparno juodumo – mergina blondinė. Ji lengvabūdė, koketiška, nuo jos žvilgsnio išmuša karštis net šalčiausią dieną. Bet! Auksaplaukė niekada nesutiks važiuoti pas jus po romantiškos vakarienės. Ji važiuos namo, nes turi reikalų (draugių, kurioms reikia padėti, tetų, kurias reikia aplankyti, šunį, kurį reikia išvesti…). Jūsų kantrybė seks, bet neskubėkite skirtis. Kaip ją suvilioti? Auksaplaukė laukia rimtų kandidatų. Jei jūsų galvoje – skersvėjai ir jų artimiausiu metu nesirengiate atsisakyti, rimtų ketinimų galima sugalvoti. Bent jau kitam savaitgaliui. Pavyzdžiui, papasakokit apie laimingai vedusį savo bičiulį (net jei tokių nėra). Pradėkite nuo to, kaip padėjote draugui pasiruošti ir pasipuošti vestuvėms. Jei tokios istorijos nepadės, bala nematė! Supažindinkite merginą su tėvais. Perspėkite iš anksto, liepkite nesivilkti tos peršviečiamos rausvos suknelės su petnešėlėmis, nerūkyti prie stalo ir t.t. Vėliau laikykitės. Vakaras bus sudėtingas, tačiau vertas pastangų.