Praeityje gyveno ir valdė daug karalių, bet legendiniam Artūrui, fantastinės Logreso šalies valdovui, populiarumu nė vienas negali ir dar ilgai negalės prilygti. Mat sostą jam skyrė pats Dievas, leisdamas ištraukti įsmeigtą į priekalą kardą, ir nuo tos dienos šešiolikmetis karalius patirs daugybę nepaprastų nuotykių. Globodamas geruosius ir bausdamas bloguosius, jis keliaus po šalį lydimas šlovės ir garso apie nepaprastą savo išmintį. Jį supa irgi legendiniai personažai: gražioji karalienė Ginevra, narsus, ištikimas, bet nesėkmių persekiojamas Lanselotas, didžios išminties, tačiau beginklis prieš meilės pinkles burtininkas Merlinas.

Kažkur, aukštai danguje gyveno lietaus mergaitė vardu Lašiukė. Ją vadino lietaus mergaite, nes ji giliai verkdavo pamačiusi žemėje nuskriaustą žvėrelį. Lašiukė buvo be galo graži. Jos plaukai buvo juodi lyg nakties tamsa. Akys žalios kaip žolė, o lūpos raudonos kaip vyšnios. Lašiukė turėjo keturi baltus balandžius, kuriuos ji labai mylėjo. Mat tie balandžiai mergaitę pralinksmindavo savo burkavimu, įspėdavo žvėrelius apie tykančius pavojus. Kartą pro šalį keliavo pasipūtęs, savanaudis ponaitis Debesis. Jums tikriausiai bus įdomu sužinoti kodėl jis buvo pasipūtęs? Ponaitis Debesis keliaudavo ir keldavo liūtis, baisias pūgas bei audras. Todėl jis įgavo prastą reputaciją. Debesis pamatė lietaus mergaitę Lašiukę ir įsinorėjo ją vesti.

Gyveno karalius ir karalienė. Jie turėjo tris sūnus. Vieną diena karalius pasakė savo sūnums, kad jie dideli ir jiems pats laikas vesti. Davė jiems dvylika dienų laiko pakeliauti po pasaulį ir rasti sau žmoną. Kas ras pačią protingiausią ir gražiausią, tas gaus pusę karalystės. Ir iškeliavo sūnūs ieškoti sau žmonų. Pirmasis ir antrasis rado gražias, bet kvailas sužadėtines. Trečiasis sūnus buvo jaunas ir gražus. Rado jis gražią ir protingą sužadėtinę. Bet ji buvo undinėlė. Ji buvo Baltijos jūros valdovė. Įsimylėjo ją vaikinas ir nusprendė paversti undinėlę gyva mergele.

Asilo oda – tai graži princesė, kurios mama sunkiai susirgo ir mirė… Princesės tėvas galingas karalius ilgai gedėjo savo žmonos. Jis jai pažadėjo vesti tik tą žmoną, kuri bus gražesnė už ją. Bet jis gerai žinojo, kad gražesnės už jo žmoną nerasi visame pasaulį. Tik šit į galvą šovė mintis, kad gražesnė už žmoną yra jo vienturtė dukra. Kai princesė išgirdo, kad tėvas nori ją vesti ji neturėdama ką daryti, nukeliavo pas kirkštamotę, kuri bvo fėja. Fėja ir padėjo mergaitei išvengti vestuvių. Čia ir prasidėjo nuotykiai… Ir princesė vedė gražų princą. Buvo iškeltos vestuvės į kurias atvažiavo ir mergaitės tėvas…

Vieną kartą mūsų darže užaugo pomidorinis-kukurūzinis-morkinis agurkas. Jo veidas buvo kaip pomidoras, jo kūnas – tarsi agurkas, jo rankos – lyg kukurūzai, jo kojos – it morkos!
Vieną dieną jis išėjo į pasaulį akių ieškoti. Bet ne tik akių! Jis iškeliavo surasti ir nosies, burnos ir plaukų, nes žinojo, kad vietoje akių jam turėtų būti žaliosios mėlynės, vietoj burnos – raudonasis obels žiedas, vietoj nosies, kurios nėra, – pilkoji aguona, o vietoj plaukų – rudųjų linų pluoštas! Keliavo, keliavo ir sutiko avietinį ežiuką. Jo spygliai buvo erškėčių dygliai, o akytės – mėlynos braškytės, jo nosytė – žalioji spanguolytė, o burnytė – sidabramedžio lapelis.

Kartą ji nuėjo prie šulinio ir pamatė senelį, mėginantį pasemti vandens. Elenytė prilėkė prie jo ir pasiūlė padėti. Senelis atsidėkodamas padovanojo jai auksinį žiedą. Mergina norėjo kažkam išsipasakoti apie savo sunkų gyvenimą, todėl ji pasiguodė šiam seneliui. Šis, atidžiai ją išklausęs, paslaptingai ištirpo ore. Grįžo namo Elenyte su gražia senelio dovana ir viską papasakojo tėvui, o pamotė, išgirdusi viską, atėmė iš Elenytės žiedelį. Tuoj pat tokio žiedelio užsigeidė ir Eglė. Pamotė pasiuntė ją prie šulinio ir pasakė, ką reikės daryti. Eglė prie šulinio pamatė tą patį senelį, semiantį vandenį. Jis paparšė Eglės pagalbos, bet toji atšovė, kad senelis pirma duotų žiedelį, o po to ji padės. Senelis supyko, suplojo rankomis ir praskrido virš Eglės kaip viesulas, ir toji pradingo.

Oliveris – tai mažas rudas kačiukas, vienas atsidūręs milžiniškame Niujorke. Bet jis sutinka Dodžerį ir jo draugus šunis, kurie pamilsta jį ir priglaudžia. Oliveris ir jo draugai gal ir būtų laimingi, jeigu ne žiaurus ir klastingas ponas Saiksas…

Seniai seniai danguje gyveno dievai. Taip kaip ir žmonės jie statėsi namus, dirbo (kiekvienas jų turėjo savo darbą). Jie elgėsi labai panašiai kaip žmonės. Tik darbas buvo kiekvienam dievui atskiras, pavyzdžiui, ugnies dievas turėjo rūpintis viskuo, kas susiję su ugnimi: kur turi būti gaisras ar kur turi užgesti koks laužas. O augalų dievas turi rūpintis viskuo, kas susiję su augmenija: kur koks augalas turi augti ar nudžiūti. Taip ir kiti dievai, kiekvienas turėjo savo rūpesčių. Į darbą, kaip ir žmonės, jie važinėdavo automobiliais, tik nepaprastais, o ypatingais, labai greitais, kad galėtų visur pasaulyje suspėti. Tik vienas vandens dievas gyveno neturtingai ir neturėjo pinigų gerai ir brangiai mašinai.