Literatūra

Auksaplaukė. Ką tai reiškia? Net jei jos plaukai varno sparno juodumo – mergina blondinė. Ji lengvabūdė, koketiška, nuo jos žvilgsnio išmuša karštis net šalčiausią dieną. Bet! Auksaplaukė niekada nesutiks važiuoti pas jus po romantiškos vakarienės. Ji važiuos namo, nes turi reikalų (draugių, kurioms reikia padėti, tetų, kurias reikia aplankyti, šunį, kurį reikia išvesti...). Jūsų kantrybė seks, bet neskubėkite skirtis. Kaip ją suvilioti? Auksaplaukė laukia rimtų kandidatų. Jei jūsų galvoje – skersvėjai ir jų artimiausiu metu nesirengiate atsisakyti, rimtų ketinimų galima sugalvoti. Bent jau kitam savaitgaliui. Pavyzdžiui, papasakokit apie laimingai vedusį savo bičiulį (net jei tokių nėra). Pradėkite nuo to, kaip padėjote draugui pasiruošti ir pasipuošti vestuvėms. Jei tokios istorijos nepadės, bala nematė! Supažindinkite merginą su tėvais. Perspėkite iš anksto, liepkite nesivilkti tos peršviečiamos rausvos suknelės su petnešėlėmis, nerūkyti prie stalo ir t.t. Vėliau laikykitės. Vakaras bus sudėtingas, tačiau vertas pastangų.

Seniai seniai gyveno kaime senelis ir senelė. Turėjo jie didelį rūsį, kur saugojo burokėlius. Nuėjo senelis į rūsį ir negrįžo. Senelė laukė tris dienas ir tris naktis, bet nesulaukė, tai pati nusprendė nueiti į rūsį. Atidarė senelė rūsio duris, o ten didelė varlė tupi. Senelė išsigando ir norėjo jau bėgti, bet varlė šoko ir prarijo senelę. Toji senelė labai mėgo siūti ir, laimei, kišenėje turėjo didelę adatą. Kai varlė prarijo senelę, adata pradūrė varlei pilvą. Varlė nugaišo, o senelis ir senelė laimingi išsiropštė ir gyveno dar labai ilgai.

Sutrikome savo trejų metų vaikui perskaitę: „...ir vilkas prarijo senelę". Pavartėme kitas patiems mažiausiems skirtas knygeles. O ten gaidelis išmuša vištelei akeles, „Katinėlyje ir gaidelyje" lapė skerdžia meitėlį ir t.t. Pradėjome baimintis, ar smurto epizodai nepaveiks vaiko psichikos. Ar pasakos nepažadins jo baimių? O gal nėra prasmės jų vengti, pasaulio juk nepakeisi – tegul grūdinasi? Į klausimus atsakė ir abejones išsklaidė profesorė tautosakininkė BRONISLAVA KERBELYTĖ RASA BIELIAUSKAITĖ. Kaltinimai – nepagrįsti „Vaikas turi išmokti pažinti baimę, nes ir pasakos moko: tai, ką pažįsti, nebebaisu", – sako profesorė B.Kerbelytė. Jos nuomone, vaikystėje būdinga nugalėti baimę – pati gamta sufleruoja pažinti pasaulį. Jei tėvai pernelyg saugo, vaikai vis vien suranda būdų šiam jausmui patirti – jie pasakoja šiurpias istorijas. „Pasakų baisybių nereikia vengti, – nuramino ir psichologė R. Bieliauskaitė. – Juk gėris jose visuomet laimi, o jų smurtą vaikai priima kaip blogį, kuris nugalimas".

Naktis. Už lango tylu. Retkarčiais pasigirsta, kaip mašina pravažiuoja ar katė sukniaukia... Bet palaukit! Ten, ant stalo, prie pieštukinės...
-Palaukit, palaukit, tuoj viską išsiaiškinsim, - nuramino triukšmadarius skaičiavimo mašinėlė, iš prigimties tiksli ir teisinga.
-Surengsime teismą jūsų reikalams išspręsti, - kaip tikra teisuolė pasilipo ant rašalinės ir paskelbė teismo pradžią.
-Nukentėjusioji pasisakys pirmoji, - valdingu tonu tarė teisėja.
Išėjo į priekį apsiašarojusi liniuotė.
-Na, tai kas atsitiko? - pasiteiravo.
-Ak, ponia teisėja, šią naktį pabudusi neberadau savo penkių centimetrų ir... ir trijų milimetrų.
-Gal numanote kur jie galėjo dingti?

Paėmęs paštą, senelis nušlepsėjo iki šaldytuvo ir ištraukė iš jo pustašonį butelį, ant kurio etiketės puikavosi užrašas : "Koncervuotas kraujas su adrenalinu. Gerti atšaldytą." Vienas anūkas siektelėjo kito butelio, su žalsvu skysčiu, bet senasis vampyras griežtai trūktelėjo neklaužadą ir užtrenkė dureles.

- Mažas dar! Negalima pratintis prie svaigalų! Čia dar nuo tų… atskridėlių… Lyg ir kontribucija. Štai šituo ir imam…

Jis užsivertė pirmiau sugriebtą butelį ir, gurkštelėjęs gerą gurkšnį, patenkintas atsikrenkštė.

Vieną kartą mažame kaimelyje gyveno neturtingas ūkininkas. Jis buvo geras vyras, daug ir sunkiai dirbo, turėjo žmoną ir vaikų. Bet jis jau buvo senas ir dirbti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Vieną naktį po sunkios darbo dienos jis sapne išgirdo balsą, kuris liepė keliauti į Trakus. Ten jis surasiąs daug turtų. Bet kaip keliauti? Juk jis neturėjo nei arklio, nei vežimo, o Trakai labai toli. Prabudęs jis savo sapną pamiršo. Kitą naktį jis vėl sapnavo tą patį sapną. Ryte apie sapną jis papasakojo žmonai. Toji pasakė, kad reikia daryti taip, kaip liepia balsas sapne. Žmona įdėjo jam gabaliuką duonos ir lašinių, pabučiavo ir išleido į kelionę.

Ši pasaka paremta tikru atsitikimu, įvykusiu senovės Egipte. Vieną dieną jauna, graži mergina, vardu Rodopė, maudėsi Nile. Tuo tarpu ant kranto nutupęs erelis pagriebė vieną jos sandalą. Tačiau skrisdamas į savo lizdą paukštis netyčia išmetė grobį, ir sandalas nukrito tiesiai faraonui po kojom. Valdovas, išvydęs mažytį, brangakmeniais papuoštą sandalą, užsigeidė rasti jo savininkę. Jis davė sandalą matuotis šimtams gražių merginų, bet nė vienai batelis netiko. Vis dėlto faraonas užispyrė ir galiausiai rado savąją Rodopę. Ilgai nedelsęs vedė ją, o paskui... jiedu gyveno ilgai ir laimingai.

Vienoms Durims nusibodo jų gyvenimas.
"Po paraliais, - pagalvojo jos ir nervingai girgždėjo. - Šis darbas kenkia sveikatai - visą laiką aplinkui laksto skersvėjai. O, be to, kas tik netingi, tas kojomis spardo. Jau visos nusėtos mėlynėmis - kiekvieną lentą skauda. Ir kūrybiškumo jokio neparodysi:"atsidaryk-užsidaryk" - štai ir visas darbas.
-Bet skaudžiausia, - piktai girgždėjo Durys, - niekas nė dėmesio nekreipia. Priprato: "šen-ten" - ir viskas. Nors kartelį kas nors "ačiū" pasakytų. Jie turbūt mano, kad kiekvienas taip gali gyventi ir dirbti: traukiant skersvėjams, nerodant kūrybiškumo, nusėtam mėlynių.
...gerai, gerai - aš priversiu juos atkreipti į save dėmesį.
O juk visi gerai žino, kad norint atkreipti į save aplinkinių dėmesį, reikia padaryti tai, ko iš tavęs niekas nesitiki.
Ir Durys... užsidarė. Tvirtai, stipriai - amžiams.

Iš vaikystės mes atsinešame skaitytų pasakų siužetus. Vieniems prie širdies brolių Grimų, kitiems K. Anderseno ar lietuvių liaudies pasakos. Matyt, jau tokia pasakų paskirtis - nėšti gėrio pradus, gal todėl jos dažniausiai ir baigiasi gerai. O ar daug žinome apie šiuolaikines pasakas, kokią vietą jos užima šiame technologijų išsivystymo amžiuje? Pasirodo, kad ir jauni žmonės domisi pasakomis, net bando jas kurti. Švenčionių Z. Žemaičio gimnazijos dešimtokė Živilė Garkauskaitė - viena iš jų. Dar besimokydama Strūnaičio pagrindinėje, Živilė pradėjo dalyvauti rajoniniuose rašinių konkursuose, paskui ir respublikiniuose. Laimėtas ne vienas laureatės vardas, diplomas. Paskutinį apdovanojimą Živilė Markauskaitė pelnė už pasaką „Apie karalių Tabaką“, parašytą respublikiniam konkursui „Du tūkstančiai ir dvi pasakos“.

Labai seniai gyveno du broliai. Vieno brolio vardas buvo Volodia, o kito Vitia. Jie turėjo namą, kurį jiems mirdami paliko tėvai. Vieną kartą atsitiko nelaimė - padvėsė jų karvė, todėl abu broliai neturėjo ko valgyti. Kaime jų niekas nemylėjo, nes galvojo, kad jie esą raganos sūnūs. Reikėjo jiems ką nors daryti, kaip nors rasti sau maisto. Volodia pabučiavo savo brolį, ir jie abu iškeliavo. Vitia labai tingėjo eiti. Todėl jis nuėjo į kaimyninį kaimą. Jis norėjo ten pavogti pieno, varškės, grietinės ir duonos.

Karalaitė Snieguolė gyveno puikiuose rūmuose kartu su pikra pamote karaliene. Pamotė jos nemylėjo, vertė dirbti pačius juodžiausius darbus ir dėvėti skarmalus. Snieguolė ryžosi bėgti. Ji apsigyveno miške, nykštukų trobelėje. Tačiau pamotė ją surado. Mergaitė atsikando užnuodyto obuolio ir užmigo mirtinu miegu. Ją pažadinti galėjo tiktai tikros meilės bučinys. Staiga nykštukai nustebę pakėlė galvas: kažkur tolumoj dundėjo žirgo kanopos ir buvo girdėti skambus vyro balsas.

Gyveno kartą sau Jungiklis. Jis buvo mažas mažutėlaitis, o be to dar ir juodas.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lemputė. Ji buvo didelė didelė, ryški, pasipuošusi nuostabiu gaubtu. Tad visai nenuostabu, kad Jungiklis ją įsimylėjo.
Jam labai patiko mylimosios charakteris. Ji tai užsiplieksdavo - ir tada atrodė linksma ir nerūpestinga, tai užgesdavo - ir atrodė susimąsčiusi ir švelni.
Lemputė kabojo kambario centre, o Jungiklis riogsojo kampe, kur tegalėjo tik dūsauti. o Lemputė jam tik koketiškai mirksėjo. Bet kartu būti jie negalėjo. jungiklis nepaprastai kentėjo.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lango Stiklas, kuris atrodė blankiai, buvo nei koks. Jo netgi niekas nepastebėdavo, nebent kartais kas nors apšaukdavo.