Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?
|

Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?

Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli krentančių rudenio lapų ir kapuose gulinčių savo tėvų?… Pradėjau teirautis savo draugų ir pažįstamų. Ėjau ir klausiau: tu patriotas ar ne? – Kokį vėl sugalvojai pokštą? Jie netikėjo, kad klausiu rimtai. Mieste patriotų bent trečdalis, o čia, savo kaime, nesuradau nei vieno. Viskas baisu, bijau dėl ateities, sakė jie man. Turiu slapstytis nuo savo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos. Kūrėm kažką, aukojome, bet niekas juk nepasikeitė – tik herbai ir dainos kitokios. Džiunglių kapitalizmas pražudė žmoniškumą – viskas už pinigus. O ką daro laisvosios šalies valdžia? Tik ima ir ima, tik didina mokesčius ir mažina pensijas, o laukti iš jos nėra ko. Laisva tik valdžia ir pinigų maišai – jie gali daryti su manimi ką tiktai nori…

Globali Lietuva be lietuvių?
|

Globali Lietuva be lietuvių?

Šiandieninė karta „bėga“ iš Landsbergio, Brazausko, Adamkaus, Grybauskaitės „Lietuvų”, o tai jau visai kitos „Lietuvos“. Nevienodos ir išvykimo priežastys, pokaryje žmonės bėgo nuo jų šalį prievartą užėmusio okupanto, o šiuolaikiniai emigrantai išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Iš čia ir terminai – ekonominė emigracija ir politinė emigracija. Iš tikrųjų „dipukų” kartoje lietuviai turėjo savitą pasaulėžiūrą, filosofiją ir net ideologiją. Būtent tai buvo prielaida išlaikyti jų tapatybę, o šiandien mes to viso jau nebeturime. Jei kalbėtume apie visuomenę diasporose be ideologijos, tai akivaizdu, kad būtent teritoriškumas tampa esmine prielaida norint išsaugoti pačią tautinę bendruomenę. O jeigu jo nėra greitai neliks ryšio ir su pačiais išvykusiais. Aišku emigraciją galima laikyti ir pozityviu dalyku, per kurį, susipažįstant su kitomis kultūromis, tautomis, auga žmogaus mąstymas, plečiasi pasaulėžiūra, jis įgyja naujų įgūdžių, išmoksta naujų dalykų, kuriuos galbūt pritaiko savo šalyje grįžes. Žvelgiant iš šių pozicijų emigracija tikrai nėra blogai, tačiau tokia emigracija vyksta dėl kitų (pvz.: pažinimo) priežasčių. Dabar pažiūrėkime, kodėl ji vyksta pas mus; mūsų žmonių motyvai jau toli gražu ne pažintiniai, ne siekis plėsti mąstymą, o daugiausia ekonominės priežastys. Dominuoja mintis, kad reikia palikti šitą „bėdų kalną”. Tai ir yra baisausia, todėl prieš kuriant įvairiausias strategijas ir projektus, visų pirmą rekia sau užduoti paprastą klausimą – kodėl žmonės palieką Lietuvą būtent su tokiomis mintimis?

|

Idealizmas tada ir dabar

Neduoda ramybės klausimas, kaip tarpukario Lietuva sugebėjo užauginti daugybę sau ištikimų vyrų ir moterų, pasiryžusių dėl tėvynės reikalų aukoti laisvalaikį, uždarbį, vėliau net gyvybę. Kodėl tarpukario valstybės tarnautojai, diplomatai, kariai, profesoriai mums atrodo kilnūs, šviesūs, patriotiški, inteligentiški? Ir kodėl dabartinis mūsų valstybės institucijų, visuomenės, žiniasklaidos vaizdas atrodo toks nykus ir menkas?
Gal tai tiesiog optinė apgaulė? Anuomet tik šie, išprususieji, šviesiausieji mūsų visuomenės sluoksniai gebėjo sukurti išliekamąją vertę turinčio paveldo, pagal kurį ir sprendžiame apie tuometinės Lietuvos visuomenės būklę? Vis dėlto negali sumeluoti aktyvių ateitininkų studentų korporacijų skaičius, ateitininkų profesorių veikalai, krikščionių demokratų politinės veiklos liudijimai, birželio sukilimas ir pagaliau žuvusiųjų partizanų skaičius. Pastarieji mane labiausiai trikdo: kokia meile reikia mylėti Tėvynę, kad paliktumei savo žmoną, vaikus, kad atsisakytumei jaunystės, vardan kovos, kurios horizontas anaiptol nebuvo itin šviesus. Vienas iš sau rastų atsakymų toks: prieškario ir tarpukario visuomenės veikėjams, ateitininkams Lietuva buvo tikslas, misija, kūrinys, prie kurio nuolat buvo triūsiama. Dabartiniais terminais tai galima būtų pavadinti „projektu“ (nors daug kam šis žodis galbūt skamba per sausai). Laisva, savo šaknis atradusi, dora, laiminga ir klestinti Lietuva buvo idėja, sukurta ir išpuoselėta jų pačių, tųjų tarpukario Lietuvos herojų. Įsivaizduokime save sugalvojus kokią nors puikią idėją ir puolus ją su entuziazmu įgyvendinti, įtraukiant į drabą bendražygius, pasitelkiant visas prieinamas priemones, su užsidegimu kovojant su iškylančiomis kliūtimis. Tokiu užsidegimu užkrėstus įsivaizduoju ir anuometinius visuomenės veikėjus. Už savo idėją, už savo kūrinį, už tą Lietuvą buvo galima kovoti ir darbu, ir žodžiu, ir ginklu.

Kas yra meilė tėvynei, patriotiškumas, nacionalizmas?
|

Kas yra meilė tėvynei, patriotiškumas, nacionalizmas?

Kodėl žmogus myli savo šalį. Ir net nežinau. Sunku paaiškinti tai, ko negali apčiuopti. Meilė tėvynei tikriausiai yra užkoduota jau genuose, kaip noras apginti. Apginti tai, kas tau yra brangu. Visų pirma – tau artimus žmones, tavo žemę, gimines, draugus. Visą, kas tau yra brangu. Apginti visur ir visada. Ir nuo visko. Visų pavojų, kurie gal kitam ir neatrodo pavojingi. Nesvarbu, jei tai gali bent mažumėle pakenkti – stosiu tarp tų, kas norės išsaugoti. Būtent išsaugoti, o ne leist priešui teršti. Geriau net ir beviltiškoje kovoje žūti ar susižeisti. Jei ne išorę, tai širdį. Lietuviai, baltai neleido įsiveržti priešams, neleido surusinti savo žemių. Dėl to ir turime Lietuvos valstybę. Ir tik lietuviai, o ne atvykėlių tautos, ėjo į mūšį apginti. Aš negaliu neginti, nes ar privalau apginti. Aš turiu, tai mano pareiga. Jei dar aš galiu vadintis žmogum, lietuviu. Iš kartos, į kartą perduodamos tradicijos, vaikų ugdymas lietuviais. Motinų pasakojimai, dainos. Visa senoji lietuviško kaimo kultūra. Visos tos tradicijos per amžius išlaikė lietuviškumą mūsų širdyse. Visos jos nuo pat senųjų laikų iki dabar nuėjo sunkų kelią, kad džiaugtumėmės laisve. O ko tik nebuvo – ir spaudos draudimas, sukėlęs tautinį atgimimą, ir lietuviškų švenčių šventimas sovietiniais laikais. Ar dabartinis kosmopolitas padėtų partizanams maistu, ar būtų jų ryšininkas? Ne, jam rūpėtų asmeninė gerovė. Ypač žinant, kad padedant okupantams gali turėti gerą karjerą. O žmonės padėjo. Būtent dėl to pasipriešinimo geno, noro apginti, dėl tradicijų išsaugojimo. Šlovė jiems!

|

Patriotizmas – ne vien Trispalvė ant peties

Vasarą vykusios ekspedicijos „Misija Sibiras” dalyviai visus metus rengia buvusio žygio pristatymus, pasakoja jaunimui patirtus įspūdžius, taip norėdami pakurstyti patriotinius jausmus. Žygio dalyviams svarbu buvo ne tik sutvarkyti tremtinių kapus Sibire, bet kad ir kiti užsidegtų noru ką nors padaryti dėl Lietuvos. Dažnai sakoma, kad dabar jaunimas apolitiškas, kosmopolitiškas, kad mūsų tautos kelias į nepriklausomybę jį mažai tedomina. Vienas iš ekspedicijos „Misija Sibiras” dalyvių, Vilniaus pedagoginio universiteto istorijos specialybės studentas Vitalijus Tamošauskas, mokyklose surengęs ne vieną žygio pristatymą ir per savo pedagoginę praktiką moksleiviams daug pasakojęs apie Sibirą ir tremtį, sako buvęs nustebintas, kad vaikams tai labai įdomu. Jam asmeniškai įdomiausias XX amžius, o dar konkrečiau, tragiškiausias laikotarpis – nepriklausomybės kovos. Į Sibirą jis vyko ne ieškodamas giminių pėdsakų, nors buvo girdėjęs, kad tremtinių tarp giminaičių būta, o patriotizmo vedamas. „Tai vienas iš būdų, kaip jaunimas galėtų išreikšti meilę Lietuvai, – sakė Tautinio jaunimo sąjungos narys. – Be to, mūsų sąjungos vienas tikslų – įžiebti patriotinę jaunimo dvasią. Su didžiąja politika savęs nesiejam.” Pasak Vitalijaus, pastaruoju metu žodis „nacionalistas” įgavęs ne kokią prasmę. „Tiesiog pikta, kad šis geras žodis tarsi turi neigiamą atspalvį, nes kai kurios organizacijos, dėdamosi nacionalistais ir patriotais, iš tiesų propaguoja šovinistines idėjas.

| |

Žmonės nori ekologiškų produktų

Šiandien prasidėjęs projektas maloniai stebino ne tik savivaldybės vadovus, tačiau ir paprastus žmonės. Tiek savivaldybės vadovai, tiek į renginį susirinkę žurnalistai stebėjosi šio turgelio sėkme. Prie specialiai prekybai pritaikytų automobilių susidarė eilės. Tarp pirkėjų buvo įvairių žmonių – tiek jaunuolių, tiek vyresnio amžiaus žmonių, kurie ekologiškų produktų gerbėjų argumentams dažniausiai yra kurti. Tačiau, matyt, šiuos į turgelį atviliojo ne ekologinių produktų toleravimas, o tiesiog galimybė įsigyti vaisių, daržovių ir kitų ekologinių prekių pigiau nei prekybos centruose. „Geriau mūsų pinigėlius pasiima tie, kurie patys lieja prakaitą, triūsia, augina produktus, nei juos paliksime prekybos centruose už perpardavinėjimą”, – sakė viena pirkėja. Prekeiviai neslėpė to, kad tokie turgeliai yra reali parama ūkininkams. Nors ekologiški produktai yra itin populiarus užsienio šalyse, Lietuvoje šie produktai tiek daug dėmesio nesulaukia. Daugelis specialistų teigia, kad ekologiški produktai, tai gerai begyvenančių šalių gyventojų užgaida. Tačiau, regis, Vilniuje didelio populiarumo sulaukęs mobilus turgelis paneigia šią teoriją. Kita vertus, produktai mobiliajam turgelyje buvo parduodami gana pigiai. Kainos, lyginant su didžiųjų prekybos centrų kainomis, buvo panašios, o kartais net mažesnės. Tuo tarpu prekybos centruose ekologiški produktai dažniausiai parduodami kur kas didesnėmis nei įprasta kainomis.

| |

Lietuva

Lietuva daug kuo skiriasi nuo savo Baltijos kaimynių. Visų pirma jos gyventojų daugumą sudaro lietuviai, o Latvijoje ir Estijoje daug rusų. Antra, šalies gyvenimas sutelktas krašto gilumoje, toliau nuo jūros. Trečia, Lietuvoje derlingos žemės, todėl čia gyvybiškai svarbus žemės ūkis. Lietuviai itin brangina savo istorinį paveldą: dainas, šokius ir tautodailę. Puoselėdami liaudies tradicijas, jie išlaikė tautinį savitumą rusų okupacijos metais. Lietuvoje kasmet vyksta folkloro šventės. Lietuvos auksas – gintaras – sustingę medžių sakai, išlikę visokio dydžio ir formos gabalais. Per 90 proc. pasaulio gintaro ateina nuo Lietuvos krantų, jį čia užpustė smėlis prieš 50 mln. metų. Gintaro esti rudo ir nepermatomo, bet labiausiai mėgstamas geltonas. Jame pasitaiko vabzdžių ar augalų liekanų. Lietuvos sostinė Vilnius – tautos širdis – šalies ekonominio, kultūrinio, politinio gyvenimo centras, finansų sostinė. Vilniaus apskrityje – geografinis Europos centras, senoji Lietuvos sostinė gražieji Trakai, legendinė sostinė Kernavė. Čia kertasi svarbūs Rytų bei Vakarų ekonominiai ir politiniai interesai. Geriausi teatrai, orkestrai, turtingiausios bibliotekos, linksmiausios šventės – taip pat Vilniuje, jo priemiesčiuose ir gretimuose rajonuose.