Lietuva lietuviams
|

Lietuva lietuviams

Valstybinių švenčių fone kiekvieną pavasarį viešumoje pradedami įvairiausiais balsais linksniuoti Lietuvos nacionalistai ir ypač jų šūkis „Lietuva lietuviams“. Patys susivokę ar pažangesnių vakariečių paprotinti Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai kone unisonu pasmerkė šį šūkį kaip diskriminuojantį Lietuvos tautines mažumas, keliantį įtampas ar net skelbiantį susidorojimo su kitataučiais šalyje siekį. Simboliškai visą šį dėmesį vainikuoja neeilinis svečias – garsiausias nacių medžiotojas, S.Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius dr. Efraimas Zuroffas, oficialiai atvykęs stebėti nacionalistų eitynių Kaune. Kovo 11-osios eisenai Vilniuje leidimas taip ir nebuvo išduotas, nors pats reikalavimas prašyti leidimo viešam susibūrimui prieštarauja tarptautinei teisei ir Konstitucijai, ką pernai teismas išaiškino vadinamojoje signatarų byloje (2012-09-28 naujiena „Sąjūdininkai išteisinti galutinai“). Suvokdami savo konstitucinę teisę tik informuoti apie viešuosius susirinkimus eitynių organizatoriai greičiausiai nepabijos dar vieno teismo proceso ir neatsisakys planų žygiuoti Gedimino porspektu, o tai leidžia pagrįstai tikėtis dar didesnio ažiotažo ir provokacijų eisenos metu Vilniuje.

Kovo 11-osios eitynės – grėsmė Lietuvos demokratijai?

Kovo 11-osios eitynės – grėsmė Lietuvos demokratijai?

Praėjusią savaitę Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė atšaukti draudimą Tautiniam jaunimui Kovo 11-ąją žygiuoti Vilniaus Gedimino prospektu. Savivaldybė sprendimą argumentuoja tuo, jog Nepriklausomybės dieną sostinės centre vyks oficialūs valstybiniai renginiai, todėl eitynių organizatoriams buvo pasiūlyta organizuoti savo renginį kitoje vietoje – Upės gatvėje, kas sukėlė eitynes organizuojančių tautinių organizacijų pasipiktinimą. Kaip viena priežasčių, kodėl šiemet Tautiniam jaunimui nebus leidžiama žygiuoti pagrindine miesto gatve, neoficialiai įvardijamas ir nacionalistinių eitynių pobūdis. Toks savivaldybės sprendimas sukėlė Tautinio jaunimo pasipiktinimą. Ir pakankamai pagrįstą. Susirinkimų laisvė yra viena pamatinių demokratijos vertybių, įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Europos žmogaus teisių konvencijoje. Ji gali būti ribojama tik tais atvejais, kai susirinkimai savo pobūdžiu pažeidžia šalies įstatymus, kelia grėsmę kitų asmenų saugumui. Nors draudimas žygiuoti Gedimino prospektu nėra tolygus visiškam eitynių uždraudimui, tačiau kyla klausimas – kam neleisti organizuoti jau tradicija tapusio renginio įprastoje vietoje, nepateikiant jokių svarių argumentų? Ir kodėl ankstesniais metais jokių problemų dėl vietos nekildavo, nors oficialūs valstybiniai renginiai Kovo 11-ąją rengiami kasmet po Nepriklausomybės atkūrimo?

Nacionalinio susivienijimo pareiškimas

Nacionalinio susivienijimo pareiškimas

Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos šešioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje numatoma per 2012–2016 metus įteisinti vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuvių raidyno rašmenimis, o gatvių ir vietovių pavadinimus – ir ne valstybine kalba. Tai aiškus politinis korupcinio pobūdžio susitarimas su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, atsilyginant už jos sutikimą dalyvauti valdančiojoje daugumoje. Šis susitarimas Lietuvos visuomenei veidmainiškai pristatomas kaip Europos teisės normatyvų vykdymas. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija reikalauja apsaugoti tik tautines mažumas, kuriomis laikomos tik tos nacionalinėje valstybėje gyvenančios tautos, kurios neturi savo nacionalinių valstybių. Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma. Be to, konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, ir ja privalo vykti visas viešasis valstybinis bendravimas, raštvedyba ir informavimas. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą patvirtino šias nuostatas, tokias pat principines išvadas yra padariusios ir Europos Sąjungos institucijos. Šešioliktosios Vyriausybės įsipareigojimas teisės požiūriu yra antikonstitucinis, prieštaraujantis Valstybės įstatymams, taigi neteisėtas ir eventualiai nusikalstamas.

Kovo 11-osios švęsti neleidžiama

Kovo 11-osios švęsti neleidžiama

Jaunimui kitąmet nebus leidžiama surengti tradicinių Kovo 11-osios eitynių sostinės Gedimino prospekte. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą, kad Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos organizuojamai eisenai žygiuoti bus leidžiama tik toliau nuo Vilniaus centro, Upės gatvėje, kur trispalvės ir tautinė simbolika bus mažiau pastebima. Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga tokį savivaldybės elgesį vadina įžeidimu tautiškumui. Prašymas gauti eitynių leidimą Vilniaus miesto savivaldybei buvo pateiktas prieš mėnesį. Dar praėjusią savaitę patriotiškai nusiteikusiam jaunimui buvo neoficialiai pasakyta, kad eitynes bus leista organizuoti. Tačiau Vilniaus savivaldybės Renginių (susirinkimų) derinimo komisija staiga pakeitė nuomonę. Tautinio jaunimo sąjungai pasiūlyta eitynes organizuoti atokiau nuo sostinės centro, už Neries, Upės gatvėje, kurioje 2009-aisiais metais vyko homoseksualistų eitynės. Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdyje tautininkams buvo paaiškinta, kad centre jie netilps, esą šioje vietoje numatyta kitų renginių. Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovų nuomone, organizuojamos eitynės nepatogios kai kuriems valdžios sluoksniams, kurie įpratę valstybines šventes švęsti uždaruose banketuose. “Jiems patriotizmas yra kaip keiksmažodis, o mūsų eitynės kasmet kaip rakštis. Todėl ir dedamos visos pastangos, kad jos būtų sutrukdytos”, – sakė sąjungos vadovas J.Panka.

|

Tautos išlikimas

Kalbėti vien nuogais statistiniais skaičiais dažniausiai reiškia – nepasakyti nieko, nors pati tema tarsi suponuoja skaičių kalbą. Todėl prieš pateikdamas apibendrintus liūdnokus skaičius, keliais sakiniais norėčiau aptarti priežastinį – pasekminį ryšį, aiškiai vedantį ne tik į demografinį, bet pirmiausia į dvasinį lietuvių tautos nykimą, o taip pat atskirų valdžios institucijų ar institutų indėlį į šį procesą. Neseniai vienoje diskusijoje, skirtoje tautiškumo problemoms aptarti, vienas garbingas rašytojas, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, iškėlė visų lygmenų bei lygių valdžios marginalizacijos klausimą. Iš tikrųjų šis klausimas ir yra esminis, kai kalbama apie tautos nykimą, masinę emigraciją ir visišką demotyvaciją. Rašytojas tiesiog iškėlė paprastą aiškų klausimą: kas gi yra tie tikrieji marginalai, taip dažnai linksniuojami mūsų žiniasklaidoje, ypač, nuolat artėjančių kažkelintų rinkimų kontekste? Žiniasklaida, o ir valdžia dažnokai mėgsta pasišaipyti iš visuomenininkų ar nedidelių neįtakingų partijų, bandančių tuose rinkimuose dalyvauti – esą, jie yra marginalai arba populistai, o štai tikrieji tautos atstovai yra taip vadinamos “sisteminės” partijos, turinčios savo programas bei išteklius, teoriškai leidžiančius tas programas įgyvendinti.

|

Apie tautos išlikimą ir demografiją

Specialistai teigia, kad lietuvių tauta greitai išnyks. Labai greitai. To priežastis – mažas gimstamumas ir jo uoli padėjėja – emigracija. Todėl jaučiu pareigą panagrinėti tokios situacijos priežastis ir paieškoti galimų išeičių. Kokios yra mažo gimstamumo priežastys ne tik Lietuvoje, bet ir visose “išsivysčiusiose” vakarietiškose valstybėse? Ar įmanoma įvardinti vieną priežastį, dėl kurios demografinė piramidė staiga ėmė ir apsivertė – iš populiacijos plėtimosi, ji ėmė trauktis? Mielos damos, neskubėkit užmėtyt akmenimis, kai tokia priežastimi įvardinsiu vyrų ir moterų lygių galimybių įstatymą.. skaitykit toliau. Matyt ne veltui ilgus amžius pasaulis buvo surėdytas taip, kad moterims neliko nieko kito, kaip sėdėt namuose, rūpintis jais ir.. gimdyt vaikus. Kol taip buvo, apie gimstamumo problemas nė minčių turbūt negalėjo kilti. Ir štai atėjo diena, kai viskas pasikeitė – moterys tapo karjeristėmis. Karjeristei, suprantama, yra neįdomu sėdėt namie ir augint 10 vaikų, ir tik ji pati yra laisva tvarkytis savo gyvenimą. “Paaukoji” porą gyvenimo metų tam, kad pasigimdytum vieną kitą vaiką ir viskas – daugiau sau leist nebegali, nes gi reikia realizuot save, siekti karjeros. Be abejo tai nėra taikoma visoms šiuolaikinėms moterims. Pasitaiko ir tokių, kurios svajoja apie 10 vaikų, yra rūpestingos, mylinčios, puikios namų ugnies vaidilutės. Tačiau bėda, kad ne visada tokių puikių moterų šeimos paprasčiausiai išgali auginti tiek vaikų, kiek norėtų.

|

Lietuvos išlikimo saugikliai

Būtų visiškai klaidinga manyti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ar net NATO visiems laikams užtikrina amžiną Lietuvos egzistavimą. Šie dariniai yra nauji ir skirtingi. ES maždaug atitinka Vakarų ir Vidurio Europą kaip istorinę kultūrinę realybę, bet yra politinis junginys su ne visai aiškia perspektyva. NATO yra grynai politinė organizacija, kurios interesai nebūtinai turi sutapti su pavienių Europos šalių interesais ir kuri amžių perspektyvoje, be abejo, trumpalaikė. Kad ji remiasi trečia – JAV – globaline galybe, kurios interesai šiuo metu sutampa su Lietuvos interesais, yra tik laiminga istorijos akimirka, atsitiktinumas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti. Klausimas dėl lietuvių išlikimo iš esmės iškilo Lietuvai patekus į rusiško etninio konglomerato orbitą. Istoriškai į lietuvybę kėsintasi iš Rytų ir iš Vakarų. Kad ir kaip keista, šis pavojus išlieka ir dabar. Abiem atvejais poveikiai skirtingi. Tautiškumas, kuris, be abejo, yra ne biologinis, bet kultūrinis reiškinys, yra evoliuciškai kintamo gyvenimo būdo atgaminimas kultūrinės (įskaitant kalbą) ir istorinės atminties pagrindu. Tauta neišlieka, kai jos tautiškumas arba nutraukiamas svetimųjų prievarta, arba (dėl išorinių ar vidinių priežasčių) nutrūksta pats. Pavojai dažniausiai iškyla mažoms tautoms, kai jos patenka į svetimų tautų valstybes.

|

Nacionalizmas ir krikščioniška dvasia – draugai ar konkurentai?

Žmogus, grįžtantis namo po užsitęsusių linksmybių, užpultas gatvėje, turi žaibiškai sutelki visą savo dėmesį ir jėgas. Nori, nenori, atėjo būtinybė gintis. Tai nėra tinkamas momentas užpultajam svarstyti ar ginantis nenukentės jo nauja striukė, kostiumas ar batai, kaip jis atrodys prieš kaimynus. Jo vienintelis tikslas yra apsisaugoti nuo grėsmės. Prieš daugiau nei 90 metų bolševikų kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją, bandydama užgniaužti besikuriančią nepriklausomą valstybę. Keliasdešimt tūkstančių paprastų valstiečių, rizikuodami gyvybe stojo ginti valstybę ir sėkmingai išvijo priešą iš šalies. Kautynių metu bendražmogiški svarstymai netemdė gynėjų protų. Kai priešas puolė, jokie krikščioniški jausmai negalėjo apriboti kovos veiksmų, nesvarbu, kad kovojantys bolševikai irgi buvo žmonės su įgimta teise gyventi. Jei lietuviai kariai nebūtų šaudę į priešą, bolševikai būtų pajungę lietuvių tautą tarptautinio proletariato revoliucijos tikslams. Lietuvoje kruvina “tarybinė saulė” būtų patekėjusi 20 metų anksčiau.

|

Lietuviai ir Lietuva tautos sampratų kryžkelėje

Apsibrėždama tarptautiniame kontekste lietuvių tauta jau gerą šimtmetį svarsto dilemą tarp pilietinės-teritorinės ir prigimtinės-kultūrinės tautos sampratų. Šiandieninės globalizacijos, supranacionalizacijos, eurofederalizacijos tendencijos šią dilemą aktualizuoja iš naujo, bet iš tiesų ji – ne tokia moderni, kaip gali atrodyti. Teoriniu-filosofiniu lygmeniu ji siekia Mykolo Riomerio darbus, praktiniu-politiniu lygmeniu ji ne vėlesnė už 1917 m. Petrapilio Seimą. Pirmoji įvardinta samprata dažnai vadinama vakarietiška, antroji – rytietiška. Tai – dalinė tiesa. Pilietinė-teritorinė tautos samprata įsivyravo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikoje ir teisėje. Prigimtinė-kultūrinė samprata, kuriai priskirtini ir kalbos – kultūros elemento – akcentai, įsitvirtino ryčiau – Vokietijoje, Italijoje, Vidurio-Rytų Europos šalyse. Moraliniu ir ontologiniu požiūriu Rytų-Vakarų takoskyra – ne esminė, nors psichologiškai, ypač šiandien, jau pati sąvoka „Vakarai“ siejama su pažanga, laisve, gerove, o „Rytai“ – su atsilikimu, vergove, skurdu. Ši skirtis tarp tautos sampratų brėžiama sąmoningai, formuojant požiūrį, jog „vakarietiška“ samprata – geresnė už „rytietišką“. Iš tiesų abi sampratos sąlygotos skirtingos raidos ir skirtingų patirčių. Britanijai teko sutelkti anglų, škotų, airių ir valų tautas į vieningą pilietinę visuomenę, įvardijant ją britų tauta. Prancūzijai panašūs uždaviniai kilo, sutelkiant etninę daugumą – prancūzus su bretonais, provansalais, alemanais. Abi šios šalys į tautinių valstybių epochą įžengė laisvos ir vieningos – bent jau politinės sandaros prasme. Italai ir vokiečiai į ją įžengė susiskaldę – bendrų valstybių čia nebuvo, jas dar reikėjo sukurti. Kas iš tiesų jungė italus ir vokiečius – tai bendra kalba, iš dalies – kultūra ir etniškai bendra kilmė.

|

Kova prasideda. Okupantai, lauk!

Taikiai eisenai kelią pastojo sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskyrė viena demonstrantų eilė ir ėmė artintis prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiogine prasme nukirto visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskyrė antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta… Atrodė, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami ėjo į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos buvo apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmonėms. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių, žmonės susmukdavo, griuvo į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeisdavo kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį. Neišsigąskite, tai dar ne Lietuva. Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę. Morališkai aukščiausia pasipriešinimo nepasipriešinimu forma apibrėžiama sanskrito žodžiu satjagracha, reiškiančiu tiesos siekimą, atkaklumą tiesoje (t.y. atkaklumą, įsitikinus savo teisumu). Tai taikus sukilimas, nesutaikoma kova be įniršio, be šaudymo, be teroro, kai žmonės naudojasi vieninteliu ginklu – savo gyvybe.