|

Laisvas individas ir suvienytas pasaulis – du nesuderinami siekiai

Žvelgiant iš ideologinės pusės, individo polinkis vis daugiau rūpintis tik savimi kilo iš XVII-XVIII amžiaus idėjinio konteksto. Tuomet tokie politiniai mastytojai kaip Thomas Hobbes, David Hume, John Locke, Voltaire, Jean-Jacques Rousseau, Thomas Jefferson ir kt., kūrė dabartinės liberalios demokratijos pamatus. Švietimo periodo filosofai siekė pritaikyti racionalų mastymą, nagrinėdami žmogaus prigimtį ir valstybės valdymą. Anksčiau šios sferos priklausė bažnyčiai. Laisvo individo sąvoka turėjo ypatingą reikšmę jų raštuose. Išryškėjo nuostata, kad individui priklauso įgimta teisė tvarkyti savo gyvenimą asmenine nuožiūra be valstybės įsikišimo. Valstybės funkcijos turėjo būti smarkiai apribotas. Jau XVIII amžiaus antroje pusėje individo laisvės idėja tapo rimtu iššūkiu senąjai santvarkai, kurioje monarchai ir aristokratai turėjo absoliučią galią, Dievo jiems suteiktą. Švietimo periodo filosofai buvo susirūpinę, kad neracionalūs valstybių valdymo principai stabdo pažangą. Absoliutūs monarchai ir įvaraus rango aristokratai švaistė milžiniškus turtus ir savo pavaldinių pasitikėjimą. Vyravo didžiulė turtinė ir socialinė nelygybė. Ypač jautriai pergyveno absoliučių monarchų apribojimus kylanti vidurinė klasė, kuri aktyviai ieškojo alternatyvų. Laisvės, lygybės bei brolybės šūkiai įkvėpė 1789 m. Prancūzijos revoliucijos remėjus imtis iki tol neregėto radikalaus valstybės pertvarkymo. Prancūzijos revoliucija atvėrė kelią į liberalios demokratijos pergalingą žygį po Europą XIX amžiaus pradžioje, o vėliau ir po nemažą dalį pasaulio. Mūsų laikais individo laisvė tapo Vakarų politinio gyvenimo pamatu.

|

Nacionalinių valstybių neigimas – Europos neigimas

Esminis skirtumas tarp II Pasaulinio karo ir ankstesniųjų europinių karinių konfliktų buvo tas, kad dvi supervalstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) baigė karą laimėtojomis ir nuo 1945 m. įtvirtino didžiulę savo įtaką Europos valstybių politikoje, ekonomikoje bei kultūroje. JAV ir Sovietų Sąjunga, abi organizuotos pagal universalius principus, siekė plėtoti savo globalias nuostatas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors per taip vadinamą Šaltąjį karą JAV ir Sovietų Sąjunga atrodė nesutaikomi priešai, šie universalių ideologijų dvyniai turėjo bendrą siekį – perauklėti europiečių mąstymą pagal internacionalizmo ir individualizmo dvasią. Sovietų Sąjunga nenuilstamai darbavosi Rytų Europoje, o JAV savo didžiule įtaka rėmė Europos susivienijimo projektą ir įtraukė Vakarų Europą į tarptautinę prekybos sistemą, kuri vėliau pagimdė standartizuotą vartotojišką kultūrą. Atsidūręs tarp šių dviejų žemynų/milžinų, Europos politinis elitas iš esmės nutraukė savo ankstesnes pastangas integruoti individą į nacionalines bendruomenes. Skatinami savo supervalstybių globotojų, Europos elitai nukreipė pagrindines pastangas į globalios bendruomenės rojaus kūrimą. Dėl šių priežasčių individo atsijungimas nuo šeimos, kaimynų ir šalies reikalų, kuris buvo sėkmingai pristabdytas, įtvirtinus nacionalines valstybes, vėl įgavo pagreitį. Nacionaliniai idealai buvo apleisti daugiau nei 60 metų. Todėl nemažas skaičius europiečių įprato mąstyti trumpalaikėmis kategorijomis. Daugeliui anksčiau minėtos demografinės problemos atrodė labai tolimos ir asmeniškai nereikšmingos, kol jos tapo šiandienos realybe. Silpnėjantis valstybės organizmas negąsdino eilinio europiečio, kol ekonominė krizė neatėmė iš jo darbo.

|

Kas beldžia į tavo duris

Visuomenėje stichiškai kylant pilietinio pasipriešinimo judėjimams, verta atsiremti į pasaulio patirtį ir išmintį. Juk svarbiausia dabar – išlaikyti pozityvią, geras permainas skatinančią nuostatą. Vienu iš tokių kelrodžių sunkiame kelyje į demokratiją gali būti Albertas Kamiu (Albertas Camus). Šio Nobelio premijos laureato moralinė laikysena iš totalitarinės sąmonės besivaduojančioje Europoje ir teoriniai darbai tarsi skirti dabartinei Lietuvai. Didžiojo rašytojo iš dalies politinis veikalas „Maištaujantis žmogus“ ir kitos esė įrodė, kad laisva ir teisinga visuomenė neįmanoma be stiprios pasipriešinimo dvasios. Tačiau jis nubrėžė labai aiškias maišto ribas. Pasipriešinimas neturi būti pagiežingas. Maištas neturi virsti žmogaus teises ir laisves trypiančia revoliucija. Maištaujantis žmogus visų pirma protestuoja prieš jo paties žmogiškumo niekinimą. Svarbiausias tikslas – priversti galią turinčiuosius jį gerbti. „AŠ MAIŠTAUJU, VADINASI MES ESAME.“ Maišto proveržis vieno žmogaus absurdišką kančią paverčia kolektyvine ir griauna susvetimėjimo sienas. Atidaro duris. Ne tik kitas žmogus, bet ir visas pasaulis tampa artimesnis. „Blogis, kurį patyrė vienas žmogus, virsta užkrečiama liga, maru.“ Taip atsiranda solidarumas ir kuriasi laisva, pati save valdyti gebanti visuomenė. Tiesioginės transliacijos metu prievartaujamos mergaitės klyksmas visus mačiusius ir girdėjusius pavertė bejėgiais, tačiau kaltais stebėtojais. Vienus tai palaužė ir privertė susitaikyti su žiauriu absurdu kaip gyvenimo neišvengiamybe, kitus privertė kilti į kovą. Bent jau mintyse.

|

Globalizacija, nacija ir Europa

Pastebėtina, kaip viešojoje erdvėje sąvoka „nacija“ iš pozityvaus vertinimo palaipsniui mėginama keisti į atgyvenusią sąvoką. Tokie procesai šiandien vyksta Vakarų Europoje ir jie yra planingai transplantuojami į Europos Sąjungos (ES) rytus. Šiuos procesus lydi didėjantis valstybių suverenumo perleidimas ES centralizuotoms supranacionalinėms organizacijoms. Procesų autorių – įtakingos dalies Vakarų Europos politinio elito – mantra yra ta, kad „globalizacijos“ sąlygomis ekonominis augimas, socialinė gerovė ir taika yra garantuojamos tik tada, kai politika ir ekonomika bus toliau supranacionalizuojamos. Čia, ES Europoje, tai reiškia, kad (dar) suverenios nacionalines valstybės yra palyginus mažo skaičiaus politinę įtaką gavusių žmonių verčiamos vis labiau trauktis iš politinių sprendimų centro, o valdžią perleisti supranacionalinėms institucijoms, kurių galutinis tikslas – Europoje įkurti Jungtines Europos Valstijas (JEV). Šis projektas vadinamas „elitiniu“. Aiškaus, rinkimuose ar referendumuose legitimuoto mandato jie šiam projektas neturi.

|

Tautos idealas: tarp skirties ir jungties

Žmogiškoji būtis balansuoja tarp atskirybės ir bendrybės. Pačioje žmogaus savivokos pradžioje išsiskiria „aš“ ir „kitas“. Po to atrandamos jungtys tarp savęs ir artimo kito, vienasmenės sąvokos išsiplečia, atsiranda „mes“ ir „kiti“. Žmogui bręstant, jo pasaulėvaizdis sudėtingėja: vienos tapatybės apima kitas, dar kitos – persidengia, o kai kurios – susipriešina. Žmogus suvokia: jeigu esu vyras – tai nesu moteris, jeigu lietuvis – tai nesu rusas. Antra vertus, šias sąvokas išskiriant esmės požiūriu, jų nebūtina išskirti vertės požiūriu – nors būna ir taip. Drauge žmogus suvokia, jog galima tuo pat metu priklausyti konkrečiai lyčiai, tautai, rasei, religijai, profesijai, socialiniam sluoksniui, politinei ideologijai, ir viena kitam neprieštarauja – išskyrus išimtis, kai viena tapatybė savaime neigia kitą. Kai kurios politinės arba religinės ideologijos gali neigti tautiškumą, yra politinių ideologijų, kurios neigia religiją, o kai kurios iš jų siekia perkonstruoti netgi prigimtinę lytį. Tautiškumas tuo pat metu yra skirtis ir jungtis. Jis skiria tautietį nuo kitataučio, antra vertus – jungia tautiečius tarpusavyje. Šnekant tarptautiniais žodžiais, tautiškumas tuo pat metu – universalus ir partikuliarus.

|

Ginkime, ką iškovojome

Sa­vo lai­mei ar ne­lai­mei, mes nuo am­žių glau­dė­mės prie Ne­ries ir Ne­mu­no, tos upės – dvi svar­biau­sios ar­te­ri­jos – mai­ti­no sės­laus lie­tu­vio šir­dį. Mes at­si­sa­kė­me trauk­tis nuo už­gy­ven­tų vie­tų, nors trys plėš­rūs ere­liai vis tai­kė­si mums iš­ka­po­ti akis. Nie­ka­da ne­de­rė­tų pa­mirš­ti 1918 m. va­sa­rio 16 d., kai mums pa­vy­ko nu­ris­ti nuo Lie­tu­vos ka­po dau­giau kaip per šimt­me­tį pe­lė­siais ir ker­pe ap­au­gu­sį ver­gi­jos ak­me­nį, taip pat ir Ko­vo 11-osios, ku­rią mes mi­ni­me šian­dien. Prieš dau­ge­lį me­tų, dar prieš­ka­ri­nė­je lais­vo­je Lie­tu­vo­je, ma­ma, grįž­da­ma iš baž­ny­čios, per­ne­šė ma­ne per aukš­tą, siū­buo­jan­tį liep­tą, pa­var­gu­si at­si­sė­do ant ak­mens ir už­mi­nė mįs­lę: „Vie­nas sa­ko – bė­kim, bė­kim, ki­tas sa­ko – čia sto­vė­kim, tre­čias sa­ko – čia lin­guo­kim. Kas?“ „Tai gal žmo­nės Pa­sva­lio baž­ny­čio­je?“ „Ne, čia gi mū­sų Lė­vuo. Įsi­žiū­rėk, van­duo bė­ga, te­ka, o ak­me­nys lie­ka“. „Tai kas lin­guo­ja?“ „Mel­dai, nen­drės lin­guo­ja“. Ta gra­ži mįs­lė tin­ka ne tik mū­sų upei, bet ir vi­sai Lie­tu­vai. Mes jau bu­vo­me ap­gy­nę sa­vo lais­vę, bet Mai­ro­nio he­ro­ji­nė­je dai­no­je „Oi ne­verk, ma­tu­šė­le!“ ne vien dėl ri­mo bu­vo at­si­ra­dę žo­džiai: „Tau dar li­ko sū­nų, kas tė­vy­nę pra­ras…“

|

Nepakantumas patriotiniam jaunimui

Jau keleri metai, minint Lietuvos valstybines šventes, visuomenėje pasigirsta neigiami atgarsiai, jose aktyviai dalyvaujančių skinhedų (skustagalvių) atžvilgiu. Nesigilindami į šios subkultūros vertybines ir ideologines nuostatas, visuomenės nariai per daug pasikliauja žiniasklaidos formuojama nuomone skinhedų atžvilgiu. Siekiant užmegzti subkultūros ir kultūros dialogą, turime būti labiau suinteresuoti pažinti aplinkui esančias skirtybes ir nebijoti ištrūkti iš „kreivų veidrodžių karalystės“. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur tiek daug naujovių ir nuolatinio bėgimo, mes randame laiko pykčiui, nesantaikai, nepakenčiame kitų nuomonės, nusisukame nuo tikrųjų savo kultūros vertybių. Dažniausiai visa tai „atsimuša“ į jaunimą, o ypač į neformalias jo grupes. Vis dažniau kalbama apie visuomenės reiškiamą nepasitenkinimą Lietuvos skinhedų subkultūros dalyviais. Daugiausia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio skinhedai sulaukia po Kovo 11 – osios eitynių. Paradoksalu, tačiau būtent jie ir yra Kovo 11-osios eitynių pradininkai. Taigi, mes galime teigti, kad visuomenės nuostatoms susiformuoti apie skinhedų subkultūrą didelės reikšmės turi ne tiesioginė patirtis (bendravimas, susidūrimas su jais), o žiniasklaida ir aplinka, iš kurios žmonės perima informaciją. „Kreivi“ žvilgsniai prieš plikas galvas, nesusipratimai, agresija, pyktis… Kur veda šis kelias? Ar visi mes mirsim, taip ir neradę bendro dialogo tarp subkultūrinio jaunimo ir visuomenės? O gal verta bandyti? Gal verta bandyti susitaikyti ieškant kompromiso, kuris tautines šventes, tokias kaip, Sausio 13–toji, Vasario 16–oji, Kovo 11–oji, leis švęsti kartu, be pykčio, agresijos ar rodymo pirštu vienas į kitą. Šiomis dienomis Lietuvoje skinhedų klausimas itin aktualus. Vis svarstoma, ar verta jiems tarnauti kariuomenėje, ar tinkamai jie elgiasi Tautinių eitynių metu, ar deramai mąsto ir net rengiasi…

|

Patriotas visada turi būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo vyriausybės

Keikti Lietuvą, regis, tapo bene mėgstamiausias mūsų darbas. Spjaudomės ne tik trapusavyje, bet ir purvinam valstybę prie kitataučių, tai kaip dar norėt, kad padidėtų turizmas Lietuvoje? Primena močiutės žodžius: „Kaip pasiklosi, taip ir miegosi”. Mes pykstame dėl visko, garsiai šaukiame „vagys“, burbam panosyje: „nėra darbo, nėra laiko susirasti darbo” ir spjaunam į ateitį, nė nepabandę gyventi toliau. Nė nepabandę kažką pakeisti, kad gyventi būtų geriau. Dažnai kaltiname Seimą, nors retas iš praeivių (taip taip, tų kurie ir rėkia, kad Seimas dėl visko kaltas), galėtų pasakyti, kiek narių jį sudaro. Dar retesnis tas, kuris galėtų pasakyti, kas iš jo miesto ar savivaldybės sėdi ir atstovauja jį – Lietuvos pilietį tarp Seimo narių. Manau, per greitai pasiduodame ir pamirštame, kad Lietuva – tai ne tik valdžia. O ir tą valdžią, neva labai blogą, išsirenkame tik mes patys. Niekindami Lietuvą niekiname ir tai, ką paliko mūsų protėviai. Vaikštome surūgę, negerbiame kito žmogaus darbo, nepatinkame patys sau. Peikiame tai, už ką kovojo mūsų seneliai ir močiutės. Per mažai išnaudojame savo žodžio laisvę, per retai pasižiūrime asmeniškai į save, per greit pasiduodame įtakai, per dažnai paliekame kraštą, kuriame gimėme, augome ir mokėmės.

|

Kokia prasmė būti patriotais?

Daugelis iš jūsų greičiausiai pamatę tokį įžūlų klausimą nustėrs ir puls įrodinėti, kad priežasčių daug, bet jei bent vienas iš mano aplinkinių (patikėkit, jie nekvaili) būtų išvardinęs bent 10 priežasčių, šios temos net nebūčiau rašiusi. Dar sovietmečiu priežasčių būtų buvę kelis kart daugiau. Vis dėlto, buvome įkalinti, turėjome propaguoti rusų kalbą, atsisakyti savo šalies kultūrinių paminklų, o ir paprasčiausių produktų buvo deficitas, reikėjo išsikovoti laisvę. Tuomet, pavadindamas kitą žmogų Lietuvos patriotu, pasakydavai jam užvis didesnį komplimentą. O dabar? Pradžiai atsakykime į klausimą, kas yra patriotas. Terminų žodyne rašo, kad patriotas – žmogus, mylintis savo tėvynę, atsidavęs savo tautai, pasiryžęs jai aukotis. Hm. Dabar pabandykime šią sąvoką pritaikyti dabarčiai. “žmogus, mylintis savo tėvynę”- to užtenka? Juk ir didžiausi rasistai, “forsai” myli savo tėvynę, juk dėl to ir pritalžo tokias kaip berneen. “atsidavęs savo tautai” – keista frazė. Ką reikia daryti norint atsiduoti savo tautai? Paliksiu spręsti jums, nes pati nesugalvoju. Ir galų gale – “pasiryžęs jai aukotis”. Ta prasme, kad visi tie seimūnai neišleistų visų mokesčių mokėtojų pinigų savo reikmėms, aš nušoku nuo tilto, taip seimo nariai mažiau pralobsta, nes vienu žmogumi sumažėja mokesčiai, tai yra auka tėvynei? Galiu tiek pasakyti – ši sąvoka labai atgyvenusi. Aš patrioto sąvoką perdariau savaip: Patriotas – žmogus, mylintis savo tautą, bandantis padėti kiekvienam savo šalies gyventojui, nesvarbi jo rasė, kalba, taip pat svetingai priimantis svetimšalius, nepropaguojantis smurto, bet pasiryžęs protingai aukotis dėl tėvynės ar už ją kovoti, jei to prireiktų.

Ar mylit Lietuvą jūs?
|

Ar mylit Lietuvą jūs?

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi. Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo. Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu? Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj – vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika – pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs – kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.