Laisvas individas ir suvienytas pasaulis – du nesuderinami siekiai
Žvelgiant iš ideologinės pusės, individo polinkis vis daugiau rūpintis tik savimi kilo iš XVII-XVIII amžiaus idėjinio konteksto. Tuomet tokie politiniai mastytojai kaip Thomas Hobbes, David Hume, John Locke, Voltaire, Jean-Jacques Rousseau, Thomas Jefferson ir kt., kūrė dabartinės liberalios demokratijos pamatus. Švietimo periodo filosofai siekė pritaikyti racionalų mastymą, nagrinėdami žmogaus prigimtį ir valstybės valdymą. Anksčiau šios sferos priklausė bažnyčiai. Laisvo individo sąvoka turėjo ypatingą reikšmę jų raštuose. Išryškėjo nuostata, kad individui priklauso įgimta teisė tvarkyti savo gyvenimą asmenine nuožiūra be valstybės įsikišimo. Valstybės funkcijos turėjo būti smarkiai apribotas. Jau XVIII amžiaus antroje pusėje individo laisvės idėja tapo rimtu iššūkiu senąjai santvarkai, kurioje monarchai ir aristokratai turėjo absoliučią galią, Dievo jiems suteiktą. Švietimo periodo filosofai buvo susirūpinę, kad neracionalūs valstybių valdymo principai stabdo pažangą. Absoliutūs monarchai ir įvaraus rango aristokratai švaistė milžiniškus turtus ir savo pavaldinių pasitikėjimą. Vyravo didžiulė turtinė ir socialinė nelygybė. Ypač jautriai pergyveno absoliučių monarchų apribojimus kylanti vidurinė klasė, kuri aktyviai ieškojo alternatyvų. Laisvės, lygybės bei brolybės šūkiai įkvėpė 1789 m. Prancūzijos revoliucijos remėjus imtis iki tol neregėto radikalaus valstybės pertvarkymo. Prancūzijos revoliucija atvėrė kelią į liberalios demokratijos pergalingą žygį po Europą XIX amžiaus pradžioje, o vėliau ir po nemažą dalį pasaulio. Mūsų laikais individo laisvė tapo Vakarų politinio gyvenimo pamatu.