Idealizmas tada ir dabar

Kartą pietaudama su a.a. ambasadoriumi, ateitininku Adolfu Venskumi ir klausydamasi jo gyvenimo istorijų paklausiau, iš kur tarpukaryje lietuviai turėjo tiek energijos ir entuziazmo kurti savo valstybę, užsiimti aktyvia visuomenine veikla, dalyvauti korporacijose, spausdinti leidinius, kodėl ateitininkų kuopose būdavo gausūs būriai jaunimo? Ambasadorius atsakė, kad tuo metu žmonės buvo didesni idealistai. Nebedrįsau įkandin paklausti, iš kur tas idealizmas. Atsakymo tenka ieškoti pačiai. Nelengva užduotis, ypatingai šiais visuotino patogumo, savo naudos ieškojimo ir cinizmo laikais.

Neduoda ramybės klausimas, kaip tarpukario Lietuva sugebėjo užauginti daugybę sau ištikimų vyrų ir moterų, pasiryžusių dėl tėvynės reikalų aukoti laisvalaikį, uždarbį, vėliau net gyvybę. Kodėl tarpukario valstybės tarnautojai, diplomatai, kariai, profesoriai mums atrodo kilnūs, šviesūs, patriotiški, inteligentiški? Ir kodėl dabartinis mūsų valstybės institucijų, visuomenės, žiniasklaidos vaizdas atrodo toks nykus ir menkas?

Gal tai tiesiog optinė apgaulė? Anuomet tik šie, išprususieji, šviesiausieji mūsų visuomenės sluoksniai gebėjo sukurti išliekamąją vertę turinčio paveldo, pagal kurį ir sprendžiame apie tuometinės Lietuvos visuomenės būklę? Vis dėlto negali sumeluoti aktyvių ateitininkų studentų korporacijų skaičius, ateitininkų profesorių veikalai, krikščionių demokratų politinės veiklos liudijimai, birželio sukilimas ir pagaliau žuvusiųjų partizanų skaičius. Pastarieji mane labiausiai trikdo: kokia meile reikia mylėti Tėvynę, kad paliktumei savo žmoną, vaikus, kad atsisakytumei jaunystės, vardan kovos, kurios horizontas anaiptol nebuvo itin šviesus.

Straipsniai 1 reklama

Vienas iš sau rastų atsakymų toks: prieškario ir tarpukario visuomenės veikėjams, ateitininkams Lietuva buvo tikslas, misija, kūrinys, prie kurio nuolat buvo triūsiama. Dabartiniais terminais tai galima būtų pavadinti „projektu“ (nors daug kam šis žodis galbūt skamba per sausai). Laisva, savo šaknis atradusi, dora, laiminga ir klestinti Lietuva buvo idėja, sukurta ir išpuoselėta jų pačių, tųjų tarpukario Lietuvos herojų. Įsivaizduokime save sugalvojus kokią nors puikią idėją ir puolus ją su entuziazmu įgyvendinti, įtraukiant į drabą bendražygius, pasitelkiant visas prieinamas priemones, su užsidegimu kovojant su iškylančiomis kliūtimis. Tokiu užsidegimu užkrėstus įsivaizduoju ir anuometinius visuomenės veikėjus. Už savo idėją, už savo kūrinį, už tą Lietuvą buvo galima kovoti ir darbu, ir žodžiu, ir ginklu.

O kodėl išblėsęs idealizmas dabar? Ar manome, kad esame per silpni valstybėje, kurioje privalome konkuruoti tiek su sovietiniu palikimu, tiek su naujais postmodernizmo vėjais? Ar manome, kad šiais laikais daugiau lemia pinigai nei idėjos? Ar mus gąsdina pilkosios vartotojų masės, kurioms šiandien tarnauja žiniasklaida, pramogų verslas ir ekonomika? O gal tiesiog nebeturime Lietuvos IDĖJOS?

Views All Time
Views All Time
1918
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 8 = 2