Lysimachia nummularia ‘Aurea’ yra graži Lysimachia nummularia atmaina, kurios auksinė spalva gali sudaryti gerą kontrastą su kitais augalais akvariume. Jam taip pat reikia gero apšvietimo, bet kitiems dalykams jis nereiklus. Labiausiai dekoratyvus kai susodinamas mažomis grupėmis.
Echinodorus subalatus geriausia auginti dideliuose akvariumuose, kur jis gali turėti daug atviros erdvės. Tai reiklus augalas, kuriam reikia daug šviesos ir geriausiai auga, kai papildomai tiekiama CO2 ir tręšiamas dugnas.
Cladophora aegagropila – tankus dumblis, plūduriuojantis akvariume kamuoliukais. Jie auga lėtai, todėl nereikalauja pastovaus genėjimo ir lieka toje vietoje, kur reikia. Šie augalai akvariume gali būti labai naudingi, nes jie sutraukia į save dumblius, tada juos galima išimti, praplauti ir įdėti atgal. Nors Cladophora aegagropila pats yra dumblis, jis nėra žalingas akvariumui, be to, dumbliaėdės žuvys jo nevalgo. Augdami didesni jie gali arba likti ant dugno arba pradėti plūduriuoti paviršiuje – priklausomai nuo to, ko prisikaupia jų viduje – ar deguonies nuo fotosintezės, ar vandens, gamtoje – dumblo. Jei nepatinka, kad kamuoliukas pradeda plaukioti paviršiuje, galima jį pagalinti per pusę, suformuoti mažesnius kamuoliukus ir įdėti į akvariumą.
Aš labai myliu savo katytę Mikutę. Žinau, jog visiems reikia namų. Mano Mikutė iš pradžių jų neturėjo. Buvo beglobė. Ją mano tėtis darbe užtiko. Parsivežė namo. Priglaudėme. Katytę prausėme, nes ji turėjo daug blusų. Tačiau keturkojė greitai tapo nauja mūsų šeimos nare.
Kurilų Bobteilas, tai natūraliai gamtos išvesta kačių-plėšhrūnių veislė, atvežta iš Kurilų salų kuri, kaip spėja specialistai yra atsiradusi nuo senovės, kai jūrininkai keliaudavo po žemynų pakrantes ir vežiodavosi su savimi įvairius naminius gyvūnus, kurie kartais pabėgdavo ar likdavo jų aplankytose salose, žemėse. Taippat 1990’aisiais, kažkur pradžioje, jūreiviai-žvejai atvežė pirmus egzemliorius į Rusiją, kadangi juos sudomino tokie neeiliniai, savąja išvaizda issiskiriantys katinai. Apie 1995metus šia veislę įtraukė, kaip pripažintą ir turinčią savo standartus, WCF felinologų organizacija. Taigi, kas tas Kurilų Bobteilas? Gana seniai, viduramžiais, galbūt ir seniau, jūreiviai ir pirmakeliautojai paliko salose nedidelį kiekį naminių kačių. Jos sulaukėjo, išsidaugino ir salų izoliacijos sąlygomis visiškai pakeitė savo išorinę išvaizdą ir savo būdo bruožus.
Vienintelis šalyje Šiaulių katinų muziejus ketvirtadienį minėjo 13-ąsias metines. Į Jaunųjų gamtininkų stotyje įsikūrusį muziejų sugužėję svečiai pasveikino ir ‘direktoriumi’ tituluojamą Europos trumpaplaukių veislės katiną Mikį, kuriam sukako 10 metų. Muziejaus įkūrėja šiaulietė 79 metų Vanda Kavaliauskienė įvairiausius suvenyrus, kitą su katinais susijusią simboliką pradėjo rinkti prieš 36 metus, kai iš Lenkijos sugrįžusi draugė parvežė žaislinį katiną. Kai surinkti eksponatai nebetilpo šiaulietės namuose, buvo perkelti į tris įkurto muziejaus sales. Dabar muziejuje – gerokai daugiau nei 10 tūkstančių eksponatų, per 4 tūkstančius eilėraščių apie katinus iš viso pasaulio. Į muziejaus ir ‘direktoriaus’ gimtadienį atvyko svečių net iš Jonavos rajono Čičinų pradinės mokyklos. Vaikai atsivežė pačių padarytų katinų, eilėraščių. Daugiausia dovanų sulaukė katinas Mikis – jam padovanota daug pakuočių ėdalo.
Somalio veislės katės istorija yra panaši į bjauraus ančiuko istoriją, kai šis, visų stumdomas ir niekinamas, pavirto gražuole gulbe.
Jau maždaug praeito šimtmečio pradžioje anglų veisėjai, auginantys abisinijos kates, nutarė paeksperimentuoti. Jie svajojo išveisti melsvakailes ir sidabrinio atspalvio abisines. Gyvūnai buvo kergiami su persais, angoromis, o taip pat su visų mėgiamais šinšilo katinais, kurie gimdavo juodi, o po trijų mėnesių įgaudavo tikingo kailį, tai yra, jo plaukas tapdavo sidabriškai baltas su juodais galiukais.Tose vadose pradėjo gimti vienas kitas kačiukas su ilgu plauku ir panašiu į tikingą kailiu. Jie, žinoma buvo atidedami tolimesniam veisiamajam darbui. Tuo metu svajonė apie abisinę šinšilo kailiu neišsipildė. Bet jau buvo padėtas pagrindas tolesniam abisinių veisimui.
Pirmą kartą Sibiro katė rusų grožinėje literatūroje buvo paminėta turbūt antroje XVIII-ojo amžiaus pusėje. Įdomu tai, kad visur buvo rašoma ir sakoma “sibirinis katinas”, o ne “sibirinė katė”. Taip buvo vadinami stambūs, masyvūs, su didele galva ir tankiu ilgoku plauku gyvūnai. Tačiau jie buvo sutinkami ne tik Sibire, bet ir ištisoje Rusijos Imperijoje. Nežinoma tik, ar iš tikro “sibiriečiai” buvo aborigeninė kačių veislė. Kad išsiaiškintume Sibiro katės kilmę, pirmiausia reikėtų panagrinėti kačių egzistavimą ir plitimą Rusijoje. Archeologiniai radiniai liudija, kad atskiri vienetai atsirado jau VII amžiuje prieš mūsų erą. Retas ir brangus gyvūnas VI-VII mūsų eros amžiais dar netarnauja pagal tikrąją savo paskirtį ir gyvena kaip retas eksponatas turtuolių namuose. X-XIII amžiais katės išplinta Rusijos teritorijoje ir XIX amžiuje tampa pakankamai žinomu gyvūnu, tačiau dar ne pagal visų mirtingųjų kišenę. Peles ir žiurkes šie gyvūnai gaudė tik vienuolynuose ir turtuolių svirnuose. Katė iš tikro buvo labai vertinama ir buvo tų sąraše, už kurių pavogimą buvo skiriamos labai didelės baudos.
Viena garsi Siamo kačių veisėja iš Anglijos sakė: “Siamo katės šeimininkas visada skuba į namus. Jis žino, kad jį džiaugsmingai pasitiks ištikima draugė, su kuria jis niekada nebus vienišas”. Ir, manau, kad šie žodžiai nustebins daugumą mūsų skaitytojų, nes juk Siamo kates daugelis mūsų laiko piktomis agresyviomis ir kaprizingomis katėmis. Kaip gi šitaip? Siamai – senovės Rytų veislė, kilusi iš Pietrytinės Himalajų dalies. Iš visų kilmingų kačių Siamo katės apgaubtos didžiausia pasakų ir baisių legendų aureole. O kiek yra įvairiausių pasakojimų apier jų agresiją, apie “sugraužtus” šeimininkus. Todėl iš karto pradėsime aiškintis kas tai – Siamo katė. Labai mažai kas žino, kad visiems pažįstamą snukučio “kaukę” turi dar 15 veislių katės, kurios su Siamo katėmis neturi visiškai nieko bendro.
Sfinksų veislės katės yra vidutinio dydžio, apvaloku pilvu, tvirtais kaulais ir stipriais raumenimis. Ausys yra labai didelės, kurios panašios į šikšnosparnio ausis. Kojos yra ilgos, baigiasi letenėlėmis, kurios yra ilgos ir judrios, ir turinčios minkštas letenėlių pagalvėles, kurios leidžia katei lengvai vaikščioti. Sfinksų kailis yra raukšlėtas ir liečiant yra labai šiltas. Dėl plaukų trūkumo prisilietus jaučiamas daugmaž tikra vidinė kūno temperatūra. Sfinksų būna įvairių spalvų, taip pat būna dėmėti ir atrodantys lyg tatuiruoti. Sfinksų katės ėda truputį daugiau nei kitų veislių katės, nes jų medžiagų apykaita yra didesnė kad palikytų reikiamą kūno temperatūrą. Sfinksų veislės katės nėra išrankios maistui. Jos reikalauja labai mažai priežiūros. Tereikia vieną kartą savaitėje maudyti švelniu šampūnu ir kiekvieną dieną servetėle nuvalyti odą dėl švaros palaikymo. Maudyti šios veislės kates reikia dėl to, kad jos neturi plaukų ir todėl plaukai nesugeria iš odos išsiskiriančių riebalų. Taip pat kiekvieną savaitę reikėtų valyti ausis dėl tų pačių priežasčių kaip ir kailį.