Organinės kilmės degioji uoliena. Susidaro iš augalų liekanų, ne visai susiskaidžiusių (susimineralizavusių) pelkėse, kur per daug drėgmės, bet maža oro. Dažniausiai susidaro, užaugus ežerams, rečiau – supelkėjus sausumai. Daugiausia susikaupė poledyninėje epochoje. Pelkėse jos kaupiasi ir dabar. Visi durpynai užima 6,4 % Lietuvos teritorijos, tačiau jie pasiskirstę netolygiai. Daugiausia jų yra Pajūrio žemumos pietuose, Baltijos ir Žemaičių aukštumose, Vidurio žemumoje. Pietryčių lygumoje.

Naudingosios iškasenos, mineralinės žaliavos, neorganinės arba organinės kilmės, medžiagų sankaupos Žemės plutoje, naudojamos visuomenės reikmėms. Lietuvoje daugiausia naudojama statybinėms medžiagoms gaminti.Todėl ir šalies kasybos pramonė yra vietinės reikšmės. Šios pramonės pagaminta produkcija sudaro 2 % visos pramonės gaminamos produkcijos vertės. Nors Lietuvoje yra kur kas daugiau iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitas, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės ir nafta.

Per ilgą ir sudėtingą Lietuvos teritorijos geologinę raidą susidarė įvairių naudingųjų iškasenų, kurios dėsningai pasiskirsčiusios žemės gelmėse. Kristaliniame pamate, susidariusiame iš granitinių uolienų, yra metalinių iškasenų – geležies, spalvotųjų metalų rūdų. Ikikvarterinių nuosėdinių uolienų storymėje yra nemetalinių iškasenų: klinties, dolomito, kreidos, gipso, anhidrito, druskų, naftos, požeminių vandenų. Žvyras, smėlis, molis, durpės – tai tipiškos kvartero naudingosios iškasenos. Jos slūgso žemės paviršiuje, gerai ištirtos, lengvai prieinamos.
Iki šiol Lietuvoj nerasta pasaulinės ar nors regioninės svarbos naudingųjų iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitai, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės bei nafta.

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės”, t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse. Pažymėtinos Petro I valdant, įsteigtos “laivinės girios”, skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai. Dėl to mūsų šalyje lig šiol labai glaudūs ryšiai tarp draustinių bei rezervatų steigimo ir medžioklės ūkio plėtojimo.

Molėtų rajonas vaizdingas ir įdomus savo apylinkėmis. Dideliame rajono plote ošia miškai. Jie užima 26.6% viso ploto. Dalis jų priklauso draustiniams. Didžiausi rajone – Liudgardo (Dubingių) miškai. Šiuose miškuose aptikta prancūzų karių kapų iš 1812 m. Prie Baluošų ežero rasta 1863 m. sukilėlių stovyklos pėdsakų. Šalia Želvos, kurio pusiasalyje yra piliakalnio liekanų, Gilužio, Balčio, Lukštinio, Ilmedo, Ilgiškio ežerų dunkso Kaldinių kalvos. Ant jų yra įsikūrusi astronomijos observatorija, turinti didžiausią Pabaltijyje 163 cm skersmens teleskopą. 5 km spinduliu observatoriją supa daugiau kaip 20 ežerų. Didžiausias iš jų – Želva. Beveik visas ežeras yra miške, turi 2 salas. Iš Želvų išsruvena Šventosios intakas Virinta, vinguriuojanti per visą Molėtų rajoną. Lyg Želvų palydovai – Lenktinis, Šilagilužis, Duobulis, Žalelis, Trinktinis ir kiti ežerėliai. Tolėliau tyvuliuoja gražus ir didelis Virintų ežeras.

Kauno rajonas – vienas iš šešių Kauno apskrities rajonų, beje pats didžiausias. Kauno rajonas tikrai vertas dėmesio, nes čia apstu įvairių parkų, įžymių medžių ir šiaip visokių gamtos paminklų. Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal dydį bei reikšmę Lietuvos miestas. Kauno įkūrėju laikomas legendinio Lietuvos Kunigaikščio Palemono sūnus Kūnas. Kurioje vietoje buvo Kūno pilis – neaišku. Remiantis metraščiais, atrodo, jog ji turėjusi būti Nemuno ir Nevėžio santakoje. Nuo Kūno vardo greičiausiai ir kilo Kauno pavadinimas. Pažaislio parkas užima 201 hektaro plotą. Kauno Pažaislio parke ties rūmais kerojasi 500 metų ąžuolas, kurio aukštis siekia 20 m, o skersmuo 21 m. Ošia čia ir 100-130 metų pušys, iš kurių ne vienos aukštis siekia 27 m, o skersmuo – 80 cm. Ošia čia ir šimtametės eglės.

Pagrindiniai šios teorijos teiginiai pagrįsti tuo, kad visa Saulės sistema – Žemė, kitos planetos ir Saulė – susidarė vienu metu ir vieningai. Tai nėra unikalu ir nepaprasta, panašūs procesai Visatoje vyksta ir dabar. Pradinė medžiaga, iš kurios susidarė Saulės sistema, buvo ūkas – didžiulis besisukantis disko formos debesis, sudarytas iš šaltų dujų ir dulkių. Šitai masei tankėjant, išsiskyrė tankesni centrai, kurie ilgainiui virto Saule ir planetomis. Žemės skersmuo, kuris dabar yra 13400 km, tada buvo keleto milijonų kilometrų, todėl dalelės buvo nutolusios viena nuo kitos. Ilgainiui jos, veikiamos Saulės jėgos, artėjo viena prie kitos, vis dažniau susidurdamos ir netekdamos energijos. Stambiausios dalelės kaip kruša “krito” sutankėjusio centro kryptimi ir dėl gravitacinio traukimosi išsiskyrė tiek šilumos, kad masė staigiai tankėjo ir virto kietu kūnu.

Geologijos institute nuo 1972 metų veikia geologijos muziejus.Vilniuje esančią geologijos muziejaus mineralų ir uolienų ekspozicijos didžiąją dalį sudaro daug metų Jekaterinburge gyvenusio ir dirbusio A. Žukelio (1899-1997) kolekcija, kurią jis 1965 m. padovanojo Lietuvai. Šiuo metu muziejuje saugomos 85 kolekcijos, bendras eksponatų iš įvairiausių pasaulio vietų skaičius – pusketvirto tūkstančio. Daugiausia mineralų atvežta iš Uralo, Vidurinės Azijos, Užbaikalės, Kaukazo, Kolos. Yra spalvingų mineralų iš Birmos, Šri Lankos, Afganistano, Mozambiko, Australijos, Grenlandijos. Ekspozicijoje puikuojasi Uralo ir Brazilijos smaragdai, ametistai, kalnų krištolas, rubinai, piropai, Australijos opalai, almandinai, Irano turkiai, Pietų Afrikos krokidolitai.

Nuosėdinė silicitinė uoliena. Lietuvoje paplitusi kreidos ir paleogeno sistemose. Šviesiai pilka, pilka, gelsvai žalsva, poringa. Opokos rasta Šilutės rajone ir Pietų Lietuvoje. Geriausiai yra išžvalgytas Stoniškių telkinys (Šilutės raj.) Nuo 1989 m. kurį laiką jis buvo eksploatuojamas. Opoka gali būti naudojama kaip statybinis akmuo , mineralinis priedas cemento gamybai. Tam tikroms jo rūšims kur ji sudaro apie 10-15 % cemento masės.

Sulfatų klasės mineralas CaSO4 2 H2O ; Nuosėdinės kilmės sulfatinė uolena. Susidariusi iš gipso mineralo ir priemaišų. Lietuvoje daugiausia gipso yra devono ir permo sistemose. Be to pasitaiko intarpų kvartero morenoje, mezozojaus molyje, aleurolite, mergelyje. Devono gipso yra Suosos, Tatulos, Pamūšio, Pakruojo svitose. 30-45 metrų sluoksniais slūgso Biržų ir Pasvalio rajonuose. Daug kur net žemės paviršiuje. Giliau jo rasta Lietuvos pietuose, tarp Kauno ir Prienų (čia jis slūgso kartu su anhidritu).