Energetika

Truputį atitrūkstant nuo šios temos teigiu, kad esame esmingai prašovę, be diskusijų, svarstymų pasirašę JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kyoto protokolą, kuriame Lietuvai kaip atskaitos taškas teršalų kvotai patvirtinti 1990m. Manau, Lietuvai buvo galima ir privalu išsikovoti 1989 m. lygį, kai pramonė ir energetika dirbo nors ir neefektyviai, bet pilnu pajėgumu, o ne blokados ir nepriteklių 1990 metus, tad dabar galėtume pasinaudoti galimybe dalyvauti teršalų kvotų pardavimo versle, papildant Lietuvos biudžetą. Kartais tenka išgirsti stulbinančių teiginių iš aukštų pareigūnų lūpų. Taip atsitiko ir su Prezidento Valdo Adamkaus kalba (1999 10 22), kurioje jis teigė, “kad per visą nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvos valstybei nesisekė spręsti strateginių energetikos klausimų”.

Šiandieniniame pasaulyje, kaip ir bet kuriame kitame versle visu aštrumu iškyla etikos problemos. Į jas nekreipdami dėmesio, prarandame galimybę pasiekti pagrindinius darnios energijos plėtros tikslus: energijos prieinamumą, energijos tinkamumą, energijos priimtinumą iki 2020. Prieinamumą trumpai galima apibūdinti kaip patikimų ir įperkamų šiuolaikinių energijos paslaugų teikimą visuomenei. Tai priklauso nuo valstybės politikos kaip ji nukreipta patenkinti vargingiausių visuomenės narių poreikius, augančio pasitikėjimo rinkos siunčiamų signalų kontekste. Geriausias kelias augančiam žmonių skaičiui užtikrinti galimybę įpirkti komercinę energiją atitinkančią jų poreikius yra spartinti ekonominį augimą ir siekti teisingo pajamų paskirstymo. Tuo pat metu tarifai turi atspindėti visus kaštus, apimant ir išorinius kaštus tokius kaip tarša ar atliekų sutvarkymas.

Lietuvos energetikos strategija, turėtų būti dokumentas, kuris nusako kokias mes paliksime gyvenimo sąlygas ateinančiom kartom. Verta įsiklausyti į JAV elektros energetikos tyrimo instituto direktoriaus Ch. Star’o žodžius: “Energetika yra per daug svarbi, kad ją būtų galima palikti politikams”. Politikai keičiasi, o vis didėjantis energijos poreikis, stiprėjant ekonomikai, išlieka kiekvienoje šalyje.
Prieš gerą dešimtmetį, viršūnių susitikime, G-7 sprendimas dėl RBMK tipo reaktorių, teigiant kad jie nesaugūs ir todėl turi būti uždaryti, priimtas informacinio stygiaus sąlygomis, neišvengiant vakarietiško lobizmo. Tai vertintina kaip trumparegiškas sprendimas, negebantis numatyti ilgalaikių savo priimtų sprendimų padarinių.

Daugiausia emocijų kelia dabartinė ir ateities energijos ar jos resursų kaina, kartais nostalgiškai prisimenami ir netiesiogiai apeliuojama į senus “gerus” laikus, kai jų kaina buvo nustatinėjama jos nesusiejant su rinka, kurios tuomet ir nebuvo, vėliau, žengiant į pasaulį atsikuriančiai nepriklausomai Lietuvai, dirbtinai sumažintomis energijos kainomis buvo siekiama politinio populiarumo, ignoruojant rinkos elementus, nors juos ir deklaruojant. Tačiau gyvenimo realybė ta, kad už padarytas klaidas verčiami mokėti, bet visa tai vartotojų, o ne priimančių politinius sprendimus sąskaita. Politinis sprendimas ekonomikoje, tai nenuovokumas, nesugebėjimas rasti išeitį iš susidariusios situacijos.