Moku bendrauti be patyčių. Patarimai vaikams
Tęsiu straipsnių apie patyčias ciklą. Šįkart – dar vienas naudingas leidinys. Jeigu praeitas buvo labiau orientuotas į dirbančius su vaikais, tai šis – į pačius vaikus. TAČIAU visų pirma noriu pabrėžti šito leidinio naudą TĖVAMS. Kadangi ne visi tėvai žino, ką daryti, kai vaikas susiduria su patyčiomis ir tuo labiau nežino, ką būtų galima vaikui patarti, iš tiesų patarčiau įdėmiai perskaityti šį leidinį: galbūt pirmą kartą be vaiko, o antrą kartą su vaiku, aptariant tai, kas perskaityta. Kodėl apie patyčias sunku kalbėti?Jau ne viename mūsų knygelės puslapyje susidūrei su tokiu paskatinimu: „Labai svarbupapasakoti apie patyčias kuriam nors suaugusiajam, kuriuo tu pasitiki, – mamai, tėčiui,mokytojui ar kam nors kitam.“ Svarbu kalbėti apie patyčias ir mes neretai skatiname vaikus ir paauglius dalytis savo išgyvenimais, kylančiais dėl patyčių. Vis dėlto vaikai sunkiai ryžtasi kalbėti apie patyčias, o neretai niekam nepasakoja apie tai, kad kiti vaikai iš jų tyčiojasi. Kai vienoje mokykloje 5–8 klasėse besimokančių vaikų paklausėme: „Ar pasakojate apie patyčias tėvams?“, paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis vaikų apie tai kalbasi su savo tėvais –47 proc. penktokų ir tik 8 proc. aštuntokų. O paklausti, ar pasakoja apie patyčias mokytojams,atsakė panašiai. Galbūt tu žinai atsakymą, kodėl vaikai apie patiriamas patyčias nepasakoja suaugusiesiems?