Šri Lanka – budizmo atsiradimas saloje yra apipintas legendomis ir pasakomis. Rašytinė istorija pateikiama Mahavamsa kronikoje, kuri prasideda VI a. Maurijų imperijos valdovo Ashoka (?-232 m. pr. Kr.) sūnus, budistų vienuolis Mahinda, pirmasis pradėjo skleisti budizmą Šri Lankoje, kuri ilgainiui tapo senojo budizmo antrąją tėvyne, atkeliavęs čia su Budos palaikų relikvija ir Bodhi medžio, po kurio Buda pasiekė Nušvitimą, ataugėle. Įdomi Šri Lankos Theravados budizmo specifika, paremta žiniomis iš Mahavamsa, senųjų istorinių metraščių bei legendų rinkinio. Didžioji dauguma Šri Lankos budistų tiki, kad Mokymo tėvynė yra būtent jų šalis. Ir šiais laikais tūkstančiai piligrimų lanko 16 šventų salos vietų, susijusių su Buda, jo pamokslais, Nušvitimu, garbina šventąsias relikvijas: Budos dantį, Budos antakių plaukus, Budos pelenus, Budos pėdos antspaudą.

Mano manymu, budizmo esmę sudaro tokie kertiniai teiginiai, kaip, pavyzdžiui, Keturios Tauriosios Tiesos. Jas galime rasti indiškoje, japoniškoje, kiniškoje, tajų, tibetietiškoje budistinėje tradicijoje. Visose šiose tradicijose tikrai surasite teiginius apie Keturias Tauriąsias Tiesas. Jie yra visų budizmo formų pagrindas. <...> Vienos šalies kultūriniai aspektai gali netikti kitai šaliai, kurioje kitokia kultūra, kitokios žmonių tradicijos. Jie negali duoti naudos Mokymui ir turi būti pakeisti tinkamais. Todėl , kai budizmas “perkeliamas” į kitą kultūrinę terpę, jo pavidalas keičiasi, išsaugojant pačią esmę.

Savo mokymus Buda perdavė trims skirtingoms žmonių grupėms. Norintys išvengti kentėjimo gaudavo informaciją apie priežastį ir pasekmę. Kurie norėjo dirbti kitų labui, klausėsi mokymų apie užuojautą ir išmintį. Žmonėms pasitikintiems savo budos prigimtimi, Buda pasirodydavo energijos ir šviesos formomis bei dalinosi savo prašvitusiu požiūriu į proto prigimtį /Mahamudra/.

Sėdime tiesiai, dešinė koja ant kairės arba prieš ją, smakras šiek tiek įtrauktas. Rankos sudėtos pilvo apačioje, dešinysis delnas kairiąjame, nykščiai šiek tiek liečiasi. Pirmiausia nuraminame protą, jausdami beformę oro srovę, įeinančią ir išeinančią per nosies galą. Mintys ir garsai kaip pasirodo, taip ir išnyksta – neanalizuojame jų. Tada apmąstome keturias pagrindines mintis, kurios motyvuoja mus siekti prašvitimo: – Pirma, turime puikią galimybę vystytis šiame gyvenime – visų būtybių labui galime naudotis geriausiais Budos duotais metodais. Tik nedaugelis pasaulyje turi tokią galimybę ir dar mažiau ja pasinaudoja.

Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) Budos Mokymas dažnai akcentuoja, kad žmogus pats gali pasiekti tobulumą, tapti Buda ir pereiti į nirvana, viskas priklauso tik nuo jo paties. Tai ilgas proto lavinimo, meditacijų, savikontrolės ir suvokimo kelias, kurio pabaigoje žmogus tampa Bodhisattva. Bet tikrasis Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) žygdarbis yra tas, kad būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate ,kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo, pvz. Tibeto dvasinis lyderis, Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, laikomas mitologinio Bodhisattvos Avalokitešvaros įsikūnijimu.

Beveik 5 amžius po Visiško Užgesimo Budos mokymo esmė buvo platinama žodžiu, pagal nustatytas budistų Susirinkimo Rajagaha vietovėje taisykles. Vienuoliams prireikdavo beveik 25 metų, kad pažodžiui įsiminti visą mokymo esmę. Raštiškai fiksuoti kanoninius tekstus imta tik apie I a. pr. Kr. Pirmiausiai jie buvo užrašomi sanskrito, jo dialektų kalbomis ant palmės lapų , vėliau imti versti ir į kiniečių, tibetiečių kalbas. Pats išsamiausias iš visų mus pasiekusių, užrašytas pali kalba Šri Lankoje ir vadinamas Pali kanonu arba Tipitaka (pali kalba -“trys pintinės”)-tai pilnas kanonizuotų budistinių tekstų rinkinys, kartu su senaisiais komentarais tapęs Theravados pakraipos budizmo klasikinių tekstų pagrindu. Jį sudaro apie 8000 istorijų, pasakojimų, legendų, aforizmų ir pamokymų, su senaisiais komentarais šis skaičius pasieks 15000.

Pasiekiant išsilaisvinimą atrandame, kad kūnas, mintys ir jausmai nuolatos keičiasi, todėl “ego” ar “aš” nėra kur būti. Nustojame jaustis taikiniu ir nebeišgyvename kentėjimo asmeniškai. Tampame nepažeidžiami ir laisvi, kada galvojame “kančia egzistuoja” vietoj to, kad galvotume “aš kenčiu”. Prašvitimas yra antrasis ir galutinis žingsnis. Čia kiekvieną išgyvenimą persmelkia aiški proto šviesa.

Dabar prieš mus iš erdvės kondensuojasi auksinė skaidri 16-to Karmapos figūra kaip spinduliuojantis energijos ir šviesos laukas. Ant jo galvos Juoda Karūna, kurios forma gali pažadinti giliausią proto sąmoningumą. Karmapos veidas auksaspalvis, malonus. Jis mato mus, pažįsta, linki visko, kas geriausia. Rankose, sukryžiuotose ties krūtine, Karmapa laiko dordže ir varpelį, parodančius, kad išmintis ir užuojauta neatskiriamos. Jis sėdi meditacinėje pozoje ir yra apsuptas šviesos. Karmapa – visų Budų aktyvumas, jungiantis erdvę ir palaimą. Jo esencija yra čia nepaisant to, ar galime jį aiškiai įsivaizduoti, ar ne. Visų labui trokštame išsiugdyti jo prašvitusias savybes.

Vaišakos mėnesį (balandį-gegužę), patekėjus mėnulio pilnačiai, per savo 35-jį gimtadienį Gautama Šakjamunis, kaip sako tradicija, “visiškai ir galutinai nubunda” ir tampa Buda. Pirmajame pamoksle, dar vadinamame “Mokymo rato įsukimu”, kurį Buda paskelbė savo buvusiems penkiems bendražygiams Mrigadavoje (“gazelių giraitėje”) netoli Benareso, jis nurodė savo doktrinos pagrindą,- keturias Tauriasias Tiesas: Pirmoji Taurioji Tiesa – tai esminis teiginys, kad egzistuoja kentėjimas (kančia): tokie dalykai, kaip gimimas, liga, mirtis, buvimas su tuo, ko nemyli, išsiskyrimas su tuo, ką myli, negavimas to, ko trokšti, netobulumas, chaosas, beprasmybė.