Kaip keisis Lietuvos medelynai
Šį kartą kalbėsime – apie valstybės kontroliuojamų medelynų darbą, sodo augalų dauginimo apimčių pokyčius, tolimesnės medelynų raidos prognozes.
Sertifikuojami sodo augalų dauginimo medelynai yra pagrindiniai sodinamosios medžiagos tiekėjai verslinei ir mėgėjiškai sodininkystei. Valstybės kontroliuojamuose medelynuose išauginama ir pateikiama į vietinę rinką ar eksportuojama apie 70 proc. visos šalyje išauginamos sodinamosios medžiagos. Sodinukų į Lietuvą importuojama mažai. Dažniausiai įvežama tik aukštos kokybės dauginamoji medžiaga, skirta šalies medelynų veiklai aprūpinti: veisliniams dauginimo augynams ir skiepūglių sodams įveisti.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos medelynai kokybiškai pasikeitė, jų dauginimo apimtys labai išaugo. Valstybės politika, teikiant paramą veisiantiems verslinius sodus ir uogynus, paskatino vienos iš prioritetinių Lietuvai žemės ūkio šakos plėtrą. Verslinių sodų ir uogynų savininkai vis aktyviau teikia projektus SAPARD lėšoms įsisavinti. Lietuvos gyventojų bei perdirbamosios pramonės poreikiams aprūpinti, vaisių ir uogų eksportui vystyti, Nacionalinėje sodininkystės plėtros strategijoje numatytas spartus sodų ir uogynų plėtimas. Šią plėtrą gali ir turi užtikrinti šalies medelynai, tinkamai organizuodami savo veiklą, daugindami tik privalomuosius reikalavimus atitinkančią, sveiką ir kokybišką sodinamąją medžiagą.
Pagrindiniai sodų augalai – obelys
Daugiausiai Lietuvos soduose auginama obelų. Siekdami įsitvirtinti vietinėje rinkoje ir atlaikyti konkurenciją su importuojamais vaisiais, Lietuvos sodininkai rekonstruoja sodus, keičia pasenusias veisles, veisdami šiuolaikinius intensyvius sodus. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkų duomenimis, kasmet šalyje reikėtų pasodinti per 300 ha šiuolaikinių obelų sodų. Tam medelynai turėtų išauginti per 500 tūkstančių obelų sodinukų. Tuo tarpu obelaičių dauginimas sertifikuojamuose medelynuose nuo 1999 m. stabilizavosi (1 pav.) ir siekia apie 300 tūkstančių per metus. Šie kiekiai yra per maži sodininkystės plėtrai užtikrinti. Jau šių metų pavasarį trūko kai kurių verslinių obelų veislių su intensyviais poskiepiais. Obelų sodinukus dauginantys medelynai turi koncentruotis dauginti 4-5 pagrindines obelų veisles, kurios sudarys naujai veisiamų sodų pagrindą ir leis vaisių augintojams pateikti į rinką dideles partijas vienos rūšies produkcijos.
Plėsis poskiepių dauginimas
Kad šalies medelynai yra pasiruošę ir gali patenkinti obelų sodinukų poreikį, rodo poskiepių dauginimo apimtys (2 pav.). Per pastaruosius metus obelų vegetatyvinių poskiepių dauginimas nuolat didėjo, ir manoma, kad nuo 2003 – 2004 metų Lietuvoje kasmet bus dauginama 900 000–1 000 000 obelų poskiepių. Tiek poskiepių visiškai užtektų šalies sodininkystės plėtrai ir dar dalį jų būtų galima eksportuoti į kaimynines šalis. Tiesa, daugelį poskiepių dauginimo augynų greitai reikės atnaujinti, naudojant elitinės kategorijos poskiepius. Tuo pačiu reikės koreguoti ir dauginamų poskiepių rūšinę sudėtį (3 pav.). Nors pastaruoju metu sėklinių poskiepių ir tuo pačiu aukštaūgių obelų dauginama daug mažiau, tačiau didžiausią poskiepių dalį iki šiol sudaro pusiau žemaūgis M26 poskiepis, kuris jau nebeatitinka šiuolaikinės sodininkystės reikalavimų. Taip pat kasmet dauginama apie 150 000 vnt. vidutinio augumo poskiepių MM106 ir 54-118, kurie tinkami tik mėgėjiškai sodininkystei. Siekdami intensyvinti sodininkystę ir išsilaikyti rinkoje, medelynai turi išplėsti mažesnio augumo – 62-396; P60 ir M9 – poskiepių dauginimo apimtis.
Kita spręstina obelų sodinukų dauginimo problema – apsirūpinimas skiepūgline medžiaga. Šiuo metu valstybės kontroliuojami medelynai skiepūglius daugina patys, įsigyja Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute arba importuoja iš Lenkijos medelynų. Norint pagerinti kokybiškos sodinamosios medžiagos išauginimą, reikia įsteigti Lietuvoje Elitinių augalų dauginimo centrą, kuris turėtų aprūpinti šalies medelynus kokybiška skiepūgline medžiaga, kaip yra daugelyje Europos šalių.
Populiaru dauginti juoduosius serbentus
Didžiausi pokyčiai per pastaruosius 5 metus vyko juodųjų serbentų dauginime (4 pav.). Sparčiai veisiant pramoninius serbentynus, didėjo sodinamosios medžiagos poreikis, daugėjo tik juoduosius serbentus dauginančių medelynų. Dėl buvusios uogų paklausos, nesudėtingo dauginimo ir pigios sodinamosios medžiagos juodųjų serbentų auginimas tapo greičiausiai besiplečianti sodininkystės šaka. Deja, ne visi specializuoti serbentų dauginimo medelynai atitiko augalų dauginimo reikalavimus. Didžiausia problema – veisliniai ūgliniai augynai ir ūglių paruošimas dauginti. Tenka matyti ne vieną verslinę serbentų plantaciją, kurioje yra sumaišytų veislių. Dėl to daug sunkiau tinkamai organizuoti darbus ir technologiškai tiksliai prižiūrėti serbentynus.
Daugiausiai juodųjų serbentų daugina savus serbentynus turintys ūkininkai. Išauginama sodinamoji medžiaga yra skiriama savoms plantacijoms veisti ir tik dalis sodinukų parduodama. 2001 m. buvo padauginta per keturis su puse milijonų serbentų sodinukų, kurių būtų pakakę 800-900 ha serbentynų įveisti. Pernai serbentų dauginimas kiek sumažėjo, ir prognozuojama, kad juodųjų serbentų dauginimo apimtys 2003–2004 metais sieks 2-2,5 mln., o vėliau stabilizuosis ties 1–1,5 milijono riba.
Tokias prielaidas galima daryti dėl to, kad didžioji dalis serbentus dauginančių medelynų daugina tik juos ir naudoja tik pirktus ūglius. Neturėdami veislinių ūglių augynų, daugelis šių specializuotų medelynų tikriausiai bus trumpaamžiai, nes per dvejus trejus metus įveisę savas verslines plantacijas, sodininkai tiesiog nustos dauginę sodinamąją medžiagą. Be to, esant dabartiniams veisimo tempams bei pasodintas plantacijas prižiūrint pagal šiuolaikines technologijas ir gaunant bent vidutinį derlių, po 3-4 metų uogomis bus prisotinta ne tik vietinė rinka, bet ir patenkinti eksporto poreikiai.
Trečioji vieta – braškėms
Trečias pagal svarbą sodininkystės augalas – braškės. Jų dauginimas kasmet svyruoja dėl gamtinių sąlygų, besikeičiančios paklausos ir sodmenų importo iš Lenkijos. Kol valstybės parama už aukštos kokybės braškių sodmenų naudojimą versliniams braškynams veisti yra tokia maža, daugelis ūkininkų, dauginančių braškes, atsisako aprobavimo ir veisia savus braškynus ar pateikia į rinką nesertifikuotus sodmenis. Pagal braškynų veisimo tempus, kasmet Lietuvoje yra dauginama iki 5 mln. braškių daigų, iš kurių tik mažiau negu pusė yra tikrinama Valstybinės sėklų ir grūdų tarnybos prie ŽŪM ir LSD instituto specialistų. Turint omenyje, kad dauguma pavojingų ligų, kenkėjų ir mikroorganizmų yra pernešama su daigais ir prie šaknų esančia žeme, nekontroliuojamas braškių dauginimas yra pavojingas fitosanitariniu atžvilgiu. Be to, veisiant verslinius braškynus nesertifikuotais sodmenimis, greitai gali sumažėti braškių derlius, nukentėti uogų kokybė, nes braškės ypač jautriai reaguoja į sodinamosios medžiagos kokybę.
Braškes dauginantys kontroliuojami medelynai veislinėms plantacijoms įveisti naudoja aukštos kokybės (elitinę ir superelitinę) medžiagą, įsigytą LSDI arba importuotą iš Lenkijos mokslo įstaigų ar pažangių ūkininkų. Plečiantis aukštesnių kategorijų braškių dauginamosios medžiagos dauginimui Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute, sumažės braškių daigų, skirtų veisliniams augynams įveisti, importas.
Daugiau reikės kriaušių, vyšnių ir aviečių
Ateinančiais metais turėtų išaugti žemaūgių kriaušių, vyšnių ir aviečių poreikis, tuo pačiu didės ir šių augalų dauginimas šalies medelynuose. Dauginant šiuos augalus, didžiausias dėmesys turi būti kreipiamas į kaulavaisių ir aviečių sveikumą. Tai gali užtikrinti tik aukščiausios kokybės dauginamoji medžiaga (skiepūgliai ir poskiepiai), tinkama augynų priežiūra ir reguliari kokybės bei virusologinė kontrolė.
Dr. Darius KVIKLYS
LIETUVOS SODININKYSTĖS IR DARŽININKYSTĖS INSTITUTAS
