Ačiū Dievui – krizė

Prie krizės mus atvedė godumas. Nepykime ant jo. Nei ant savęs. Pasaulis skaudžiai pasiekė dugną, kad atsinaujintų. Krizė mums padovanos stebuklo galimybę. Žengiame į naują realybę.

Krizės neateina šiaip sau. Į jas visuomenė ne vienus metus stumia pati save. Galų gale išaušta diena, kai įvyksta sprogimas. Jis supurto sistemą, subraškina jos pamatus. Žmonės puola į paniką, stveriasi už galvų ir nutaisę naivius žvilgsnius klausia – kodėl, po paraliais, tai atsitiko?

Nuo pertekliaus grįžti prie taupymo nepatogu. Gimsta pyktis. Prasideda kaltųjų paieškos.

Šįkart bene pirmiesiems kliuvo bankams. Tai jie esą finansavo ne verslininkus, bet spekuliantus. Klaida.

Antrasis kirtis tenka ekonomikos guru – ekspertams ir analitikams. Kodėl jie mygė žmones kuo daugiau vartoti, užuot raginę kaupti santaupas?

Žmonėms buvo gera tikėti, kad jų pragyvenimo lygis, kaip ir atlyginimai, tik augs. Todėl užuot savaitgaliais namiškiams virę cepelinus, jų pusfabrikačius pirkome prekybos centruose. Kreditus ėmėme ne tik nekilnojamajam turtui, bet buitinei technikai, atostogoms, pramogoms ir net vestuvėms.

Aklai pasitikėdami ekspertais užmiršome skaičiuoti, realiai vertinti savo galimybes ir ateities perspektyvas. Vartojimas augo kaip ant mielių. Krizę lėmė žmonių godumas.

Tuo metu verslas konkuravo nesąžiningai – didieji prarijo smulkiuosius. Vadinasi, idėja, kad rinka visada teisi, pasirodė esanti beprotiška.

Nebuvo įsiklausyta į mokslininkų patarimus. Jie jau seniai kalbėjo, kad XXI a. ekonomikos valdyti XX a. priemonėmis neįmanoma. Girdi, negalima apie rytdieną galvoti vakarykštėmis idėjomis.

Krizė iš graikų kalbos reiškia sprendimą. Koks jis turėtų būti, kad pasaulyje vėl įsivyrautų harmonija?

Apie tai dienraštis kalbėjosi su lektoriumi Tomu Girdzijausku, paskaitas skaitančiu verslo valdymo, karjeros ir bendravimo tematika.

“Iš šios krizės galime išeiti gerokai stipresni. Jei tik pasiryšime keisti mąstymo būdą ir elgesį. Jei dėsime pastangas prisitaikyti prie naujos, bet neišvengiamos realybės. Jei veiksime, bet ne stengsimės iškęsti”, – sakė T.Girdzijauskas.

– Pasaulis kraustosi iš proto dėl ekonominės krizės. Visuomenė ieško atsakymų, ką darė ne taip ir ar buvo įmanoma nuosmukio išvengti. Buvo?

– Ši krizė būtina, kad žmonija pereitų į visiškai naują gyvenimo kokybę. Krizė reiškia, kad pasaulis pribrendo pokyčiams. Jie bus ne mažiau stulbinami nei atradimas, kad žemė apvali.

Žymiausi pasaulio mąstytojai ir mokslininkai tai žino seniai. Telieka, kad šiuos neišvengiamus procesus suvoktų ir pasaulio lyderiai, vedliai.

Krizė prie didžiųjų atradimų priveda skausmingai – lyg lazda speistų į kampą. Tada nėra kur trauktis, negalima savęs atkalbinėti nuo sprendimų ir jų atidėlioti. Tie procesai atsikartoja cikliškai ir paliečia ne atskirus kontinentus ar ekonomines zonas, bet tuo pačiu metu aprėpia visas tautas.

– Štai mums ir globalizacija!

– Pastebiu, kad politikai kalbėdami apie globalumą dažniausiai patys nesupranta, ką sako. Globalizacija nėra chaotiškas procesas. Priešingai, tai labai konkreti ir dėsninga sistema. Visuomenė turi suvokti, kad globalumas yra tinklas.

Visi mes, 6–7 mlrd. žmonių, nesame šiaip skruzdėlės, bėgiojančios ant kamuolio. Priėjome prie tokio santykių tirštumo, tokio trynimosi alkūnėmis, pasiekėme tokį vadinamąjį globalaus kaimo efektą, kad kitame pasaulio krašte vykstantys įvykiai tiesiogiai paliečia kiekvieną iš mūsų.

Taigi kadaise atradome, kad žemė yra apvali. Dabar laukia kita stadija: įsisąmoninti, kad žmonija – tai daugiau nei statistinių objektų rinkinys. Tai 7 mlrd. ląstelių organizmas, valdomas aukštesnio rango dėsningumų. Šįkart senais ekonomistų ir politikų sprendimais ekonominės krizės pažaboti nepavyks. Reikės ieškoti naujų unikalių išeičių.

– Atrodytų, kad antikriziniai planai, kuriuos kurpia visos valstybės, yra beverčiai. Ar turite minty, kad krizė privers mus atsikvošėti ir pagaliau iš tikrųjų daryti tai, apie ką iki šiol tik kalbėjome – tarkime, kurti žinių visuomenę, skaitmeninę revoliuciją ir gelbėtis nuo ekologinės katastrofos?

– Virsmas turėtų įvykti žmonių sąmonėje. Ši krizė lems kokybinius šuolius mažiausiai dviejose srityse. Pirmiausia – švietimo. Čia žalioji tema turėtų būti iškelta kaip pagrindinė.

Kai kuriuose Londono universitetuose ekologijos disciplina dėstoma aukščiausiu lygiu. Vis dėlto ji neišgryninta ir neįgauna reikiamo masto.

Antras šuolis turi įvykti žmonių bendravime. Senovės išminčių akimis, visais amžiais žmonija turėjo vieną universalią problemą – menką bendravimo kokybę. Jei žmonės suprastų, kad svarbiausias jų gyvenimo prioritetas yra teisingas bendravimas, visos problemos išsispręstų tarsi savaime.

Pastebėta, kad kuo gilesnė krizė, tuo labiau žmonių bendravimas šiltėja. Žmonės vieni kituose ieško paramos ir palaikymo – pereinama prie naujo tipo barterinių mainų. Ši krizė gali vesti mus į mandagesnį, minkštesnį, harmoningesnį bendravimą, pradedant šeimos nariais ir giminaičiais, baigiant bičiuliais, draugais, kolegomis.

Žmonės sako, kad bendravimas, kalbėjimasis jiems teikia malonumą. Jis įkvepia, uždega.

Tačiau pastaruoju metu komunikacija išsikreipė. Nors bendraujame labai daug, nuolat jaučiame kokybiškos komunikacijos deficitą. Neišgyvename pakylėjimo. Po šios krizės bendravimo stebuklą atrasime kaip niekada iki šiol nepatirtą.

– Net analitikai nesutaria, kada Lietuvoje krizė atslūgs, o žmonėms reikia gyventi šiandien. Neabejoju, kad kalbos apie tai, kad mus išgelbės bendravimas, daugelį prajuokintų.

– Aš pats tai patyriau gyvendamas užsienyje. Buvo daug rūpesčių, nežinojau, kaip su jais susidoroti. Vienas protingas žmogus man pasakė: jei žinotum, kas tau yra svarbiausias dalykas gyvenime, ir į jį sutelktum visą savo dėmesį, visus rūpesčius už tave išspręstų kiti žmonės.

Tada supratau, kad svarbiausia – bendravimo kokybė. Kai žmonės atsipeikės, jie supras, kad aplinkui turi 7 mlrd. pagalbininkų komandą, jei tik mokės su ja bendrauti. Žinoma, tai nelengva.

Laikui bėgant žmonių santykiai ekstremalėja. Todėl pagrindinis dalykas, kurio reikėtų mokytis, yra pykčio valdymas. Visose vidurinėse ir aukštosiose mokyklose reikėtų įvesti visiems privalomą konfliktų valdymo discipliną.

– Norite pasakyti, kad ekonominę krizę sukėlė žmonių susvetimėjimas ir atšalę ryšiai?

– Pagrindinė krizės priežastis – visuomenės godumas. Šiuo metu pasaulyje vertybių sukurta už 1 trln. eurų. Tačiau visai neseniai finansininkai ir ekonomistai atsikvošėjo – varge, pinigų popieriuje išleista net už 3 trln. eurų. Šis reiškinys vadinamas absoliučia, totalia infliacija.

Tai rodo, kad 2 trln. buvo nupiešti – realiai jie neegzistuoja. Atėjo metas, kai tas oras iš ekonomikos turėjo būti išleistas.

Žmogaus prigimtis dvilypė. Iš vienos pusės egoistiška, iš kitos altruistiška. Egoizmas būtinas, kad pasaulis judėtų pirmyn. Tačiau kai jis ima viršų, pusiausvyra suyra.

Sveikas egoizmas virsta griaunančiu godumu, kuris reiškiasi komandiniame, grupuočių, partijų, tautų, regionų, valstybių, religinių sistemų, kontinentiniame ir geopolitiniame lygmenyse.

Jei visuomenė nesugeba valdyti godumo, anksčiau ar vėliau žlunga. Godumas – vienintelė ir esminė krizių priežastis.

Pasaulio politikos vedliai jau kurį laiką kalbėjo kaip maži vaikai. Todėl pasaulį ir ištiko krizė. Politikų viduje turi įvykti kokybinis šuolis. Tada jie suvoks, kad pasaulis per mažas, kad tampytume jį į gabalus ir atiminėtume vieni iš kitų žaislus – naftą ir kitus išteklius.

Jei šis šuolis neįvyktų, krizė gilės, susidursime su daug opesnėmis problemomis.

– Ar jūs pats tikitės išvysti tą visuomenės atsivertimą?

– Neabejoju, kad išvysiu. Jūs – irgi. Dar vienas ypač svarbus akcentas: tautos turės iš naujo atrasti savo misijas. Jos bus grynos, aiškios, tikslios ir unikalios kitų valstybių atžvilgiu. Reikės iš naujo specializuotis, tarsi atlikti profesinį persiorientavimą.

– Kokia galėtų būti Lietuvos misija?

– Intuityviai nujaučiu, kad tai galėtų būti susiję su kalba. Lietuvių kalboje glūdi lobis, kurį reikia iš naujo atskleisti. Gal tai bus susiję su filologijos revoliucija pasaulyje.

Yra dar dvi galimybės. Lietuvos statutas savo laiku buvo unikalus fenomenas, netgi etalonas visai Europai. Lietuva šioje srityje galėtų iš naujo sužibėti.

Be to, matau didžiulę edukacijos potenciją. Toks įspūdis, kad giliai lietuvių pasąmonėje yra užspausta spyruoklė su didžiuliu žinojimu apie kertinius edukacijos elementus. Jei Lietuva operatyviai išspręstų šiuos uždavinius, išsirinktų savo rolę pasaulyje, iš krizės ji iškoptų viena pirmųjų.

– Taigi krizė taps akstinu esminiams pokyčiams? Ji mūsų ne sužlugdys, bet pasiūlys sprendimų?

– Man pačiam tai yra šachmatų partija su gyvenimu. Šis ekonomikos nuosmukis nėra krizė negatyviąja prasme. Tai – stebuklo galimybė. Kažkas neįtikimai nuostabaus.

Krizės sąvokoje nėra negatyvumo. Tai žengimas į visiškai naują realybę, naują lapą žmonijos istorijoje. Tai primena vaiko gimdymą, kai pats procesas yra skausmingas, tačiau po kančių atsiranda gyvybė. Ši krizė – globalus gimdymas. Kuo jis bus sklandesnis ir ramesnis, tuo bus malonesnis galimybių atradimas.

Žinoma, ši krizė yra pamoka. Ji nebūtinai bus lengva. Kardinaliai turės pasikeisti žmonių įpročiai ir gyvenimo būdas. Žmogus atatupstas nenorės to vykdyti, nes iš prigimties yra tingus. Bet nebus kur dingti.

Lietuviai šią krizę turėtų įveikti greičiau nei kas nors kitas. Mūsų pernelyg niūrūs veidai. Vadinasi, jau esame pasiekę dugną. Mums reikia naujos pradžios.

Pirmiausia lietuviai turėtų pradėti dirbti tik patį mėgstamiausią darbą, atrasti tikrąją savo nišą. Tada mums pradės sektis.

http://www.thezeitgeistmovement.com/
http://www.zeitgeistmovie.ru/