Ačiū Dievui – krizė
Prie krizės mus atvedė godumas. Nepykime ant jo. Nei ant savęs. Pasaulis skaudžiai pasiekė dugną, kad atsinaujintų. Krizė mums padovanos stebuklo galimybę. Žengiame į naują realybę. Krizės neateina šiaip sau. Į jas visuomenė ne vienus metus stumia pati save. Galų gale išaušta diena, kai įvyksta sprogimas. Jis supurto sistemą, subraškina jos pamatus. Žmonės puola į paniką, stveriasi už galvų ir nutaisę naivius žvilgsnius klausia – kodėl, po paraliais, tai atsitiko? Nuo pertekliaus grįžti prie taupymo nepatogu. Gimsta pyktis. Prasideda kaltųjų paieškos. Šįkart bene pirmiesiems kliuvo bankams. Tai jie esą finansavo ne verslininkus, bet spekuliantus. Klaida. Antrasis kirtis tenka ekonomikos guru – ekspertams ir analitikams. Kodėl jie mygė žmones kuo daugiau vartoti, užuot raginę kaupti santaupas? Žmonėms buvo gera tikėti, kad jų pragyvenimo lygis, kaip ir atlyginimai, tik augs. Todėl užuot savaitgaliais namiškiams virę cepelinus, jų pusfabrikačius pirkome prekybos centruose. Kreditus ėmėme ne tik nekilnojamajam turtui, bet buitinei technikai, atostogoms, pramogoms ir net vestuvėms. Aklai pasitikėdami ekspertais užmiršome skaičiuoti, realiai vertinti savo galimybes ir ateities perspektyvas. Vartojimas augo kaip ant mielių. Krizę lėmė žmonių godumas. Tuo metu verslas konkuravo nesąžiningai – didieji prarijo smulkiuosius. Vadinasi, idėja, kad rinka visada teisi, pasirodė esanti beprotiška.