V. Kabošiui nuo metalo ausyse nezvimbia
“Kai kurie “black” metalo veikėjai degino bažnyčias… Manau, kad tikslų galima pasiekti nieko nedeginant ir nedaužant, – sako 18-metis gimnazistas Vidmantas Kabošis. – Tačiau žmonės, girdėję ką nors blogo apie vieną metalo stilių, taip ima galvoti apie visus metalistus: “Satanistai, deginasi, žudosi”. Manau, tai parodo paviršutinišką požiūrį į kultūrą bei muziką.”
Vidmantas – kompiuterių programavimo aistruolis ir metalo fanas, vienas iš šiai subkultūrai skirto interneto portalo www.hell-music.lt administratorių – įsitikinęs, jog prieš žarstant kritiką visos subkultūros adresu, reikėtų ja labiau pasidomėti.
Ar reikia populiarinti metalą?
Žiniasklaidos dėmesio ši kultūra sulaukia nedaug. Aišku, pasitaiko, kad televizija parodo kokį “Katedros” koncertą, bet kad kiekvieną dieną – žinoma, šito nebūna… Būtų gerai, kad Lietuvoje metalistų būtų daugiau – tada rinka būtų didesnė ir būtų galima organizuoti daugiau koncertų, kultūriniame gyvenime kiltų daugiau judėjimo.
Kita vertus, tikrai nenorėčiau, kad ši kultūra labai išpopuliarėtų. Jeigu didžioji visuomenės dalis imtų mąstyti taip pat kritiškai, kaip ir metalistai, metalas nebebūtų protestas, o gal atsirastų dar viena subkultūra… Bet manau, kad per artimiausius šimtą metų tai yra neįmanoma.
Žvelgi į tolimą ateitį, o kaip planuoji savąją?
Manoji susijusi su kompiuteriais. Pavasarį, baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją, ketinu stoti į Vilniaus universitetą. O metalas yra mano pomėgis, kuriam skiriu gana daug laisvo laiko.
Ar pratini prie jo kaimynus?
Nesiklausau muzikos labai garsiai – šitaip juk galima per koncertus, po kurių net porą dienų zvimbia ausyse (juokiasi). Tikrai nesuprantu žmonių, kurie labai garsiai klausosi muzikos namuose – juk tada praleidi svarbias potekstes, atskirų instrumentų partijas. Be to, klausydamasis dirbu kitus darbus, o jeigu paleisčiau garsiai – iš viso nieko nepadaryčiau (šypsosi).
Kuo tavo požiūris į gyvenimą sutampa su metalo idėjomis?
Nuo pat mažens, jeigu matydavau, kad vyksta kažkas negero, stengiausi nelikti nuošalyje, o paveikti žmones. Manau, tas neabejingumas pasauliui ir sieja mane su metalu. Svarbu, kad asmeninis požiūris gyvenime būtų realiai veiksmingas…
Taigi tavo, kaip metalisto, nuostatos sutampa su aktyviojo pilietiškumo, kurio mums vis dar trūksta, pozicija?
Iš esmės taip. Tokios idėjos yra būdingos metalo kontrkultūrai, kuri pradėjo vystytis gana seniai. Viskas prasidėjo nuo sunkiosios roko atmainos – “hard rock”. O metalo pradininkais vadinama grupė “Black Sabbath” su įžymiuoju Oziu Ozbornu, kuris dabar yra labai populiarus, priešakyje.
Vėliau išsivystė “heavy” metalas, kurio ideologija tuomet įkūnijo žmogaus ir jo idėjų laisvės troškimą – aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tai buvo svarbu. Devintojo dešimtmečio pradžioje iškilo “thrash” metalas. Jo prioritetinė sritis yra socialinė kritika. Šios stiliaus atstovės yra visiems žinomos grupės “Metallica”, “Exodus”, “Slayer”.
Vėliau viso metalo vystymasis pagreitėjo, atsirado “black” metalas, kuris yra nukreiptas prieš religiją, prieš žmogaus priklausomybę nuo jos, prieš religinio fanatizmo istorines pasekmes, pvz., Kryžiaus karus, pagonių kultūros išnaikinimą.
Dar vienas postilis – “doom” metalas. Jį galėčiau nusakyti šitaip: iki tol visi stengėsi groti kuo greičiau, o “doom” stengiasi groti kuo lėčiau.
Taip pat atsirado “death” metalas, kuris įvardijamas kaip ekstremaliausias metalo stilius. Šios krypties pradininkai yra grupė “Death”. Čia mėginama aprėpti visas temas, kuriomis mums yra sunku kalbėti – nuo masinių žudynių iki žmonių galimybių ribų.
Lygiagrečiai išsivystė ir “progressive” metalas, kuris įvardijamas kaip muzika muzikantams. Šis reikalauja tiek virtuoziško atlikimo, tiek virtuoziško klausymosi – ne taip lengva jį perprasti. Netgi tie, kurie klausosi kitų metalo stilių, ne visada perkanda “progressive”.
Šiuo metu gausėja įvairiausių stilių susimaišymų. Jų būdavo ir anksčiau, bet dabar pradėta metalą maišyti su ne visai suderinamais dalykais – pavyzdžiui, su repu, su technomuzika. Konservatyvūs metalistai tai labai kritikuoja. Man tokie eksperimentai irgi nelabai patinka, kadangi šitaip ne tik susikerta ideologijos, bet ir ryškėja visiškai kitoks skambesys. Apskritai metalistai linkę kritikuoti. Bet toji kritika ir yra metalo pagrindas, jeigu nebūtų jos ir to tradicijos puoselėjimo, užsibrėžtų dalykų siekimo, nebūtų ir paties metalo…
Kokie yra metalistų santykiai su kitokiomis undergroundo jaunimo grupėmis?
Metalistai apskritai gana taikiai vertina kitas subkultūras, tačiau bene labiausiai jų kritikuojami yra galbūt gotai. Gotų požiūris yra kitoks nei mūsų, o išvaizda – panaši, paviršutiniškai klausydamasis, gali ir muziką supainioti. Kiek žinau, viena svarbiųjų gotų idėjų yra tolerancija, lyties neišskirtinumas, o metale – individualizmas, asmenybės ir visuomenės supriešinimas. Metalistams aktuali kova su problemomis, o gotams artimesnė romantika.
Kokias jaunas Klaipėdos metalo grupes pagirtum?
Du kolektyvus: “Silhouette” ir “The Perplexx”. Pirmieji kol kas groja koverius, bet gana gerai ir gali siekti daugiau. O “The Perplexx”, manau, turi perspektyvų ne tik Lietuvoje. Jei tik įdės daug darbo, galės puikiai reprezentuoti mūsų sceną ir tarptautiniu mastu.
