Kai mokėjome mylėti 2

Muzikinės hipių kartos šaknys

Ko šiandien klausosi keturiasdešimtmečiai ir penkiasdešimtmečiai? Buvę ilgaplaukiai, pavargę nuo pragariško jaunystės eliksyro, nuo visų ZZ TOP brauškalų, Van Haleno saikingo metalinio erzelio, pasitenkina dažniausiai ramesniu bliuzu, kiti panyra į klasiką (kodėl nors kartą gyvenime nepasigėrėti Filadelfijos simfoniniu ar Jaša Heifecu?), prakaituoja džiazo koncertuose. Vienetai įsigilino į avangardą, parsidavė triukšmo estetikai. “True sailing is dead”, tikras buriavimas mirė, – dainavo Jimas Morrisonas. Ar dar gyvas tikras rokas? Pensininkų “The Rolling Stones” koncertuose stadionų publika šėlsta, kai kurios porelės net mylisi tarp gerbėjų skambant “Negyvoms gėlėms” ar “Laukiniams arkliams”. Ir senukai rolingai kol kas uždirba daugiau už visas Britney. Seni hipiai visai nebijo mirti, nes moka mylėti. Taip, po dešimtmečio jų nebebus.

Kiek liko tų mūsų kartos nenupezusių atlikėjų? Kadaise, apsilankęs jankių krašte, užsukau į Naująjį Orleaną, mat ten gimė visa ši velniava. Niekuomet nemėgau diksilendo, bet kai Prancūzų kvartale, “Preservation Hall” daržinėje, už vieną dolerį pasiklausiau senukų negrų atliekamo dixie, supratau, kokia muzika yra linksmiausia pasaulyje. Tie seniai juodžiai, rodės, nuvirs iš tingulio, o pliekė taip užkrečiamai, kad visa “bakūžė”, kurioje, beje, pradėjo savo karjerą Armstrongas, šoko. Jei norite suprasti mūsų šaknis, vykite, kaip daugelyje dainų pasakoja rokmenai, bliuzmenai, džiazmenai, į Naująjį Orleaną, nebūtinai Mardi Gras festivalio dieną. Kiekviena naktis iš penktadienio į šeštadienį Prancūzų kvartale yra Deltos bliuzo, fanki, rokenrolo, ska, bugio ir visų kitų stilių šventė šimtuose visko mačiusių uostamiesčio karčiamų. Čia būtinai iš prancūziško balkonėlio kas nors mes jums pigų vėrinį, siūlys drauge vykti gyventi į Oklahomą. Čia susirenka visos neramios Amerikos sielos.

Aš nekaltas, kad jie svinguoja tikrai, net jankių simfoninis, anot muzikos kritikų, svinguoja, o europiečiai džiazmenai tik pulsuoja. Bet tai nieko baisaus. Juk žemaičių folklorą geriausiai atlieka patys žemaičiai. Ne viską juodukai daro geriausiai.

Na žinau, žadėjau apie tuos laikus, kai mokėjome mylėti. Kokie jūs nekantrūs! Puikiai suprantu tą nepasitenkinimą dabartine situacija, bet galėjo būti dar blogiau. Todėl verčiau pasiklausykime Bybio (o kaip tuomet išraudo LTSR valstybinės televizijos pranešėja: “Dabar matysite Bybio Kingo koncertą iš Tbilisio”) Kingo – B.B.Kingo šedevro “Niekas manęs nemyli, tik mano motina”. Įsivaizduokite, ponai ir ponios, rašiau apie tą dainą į spaudą Atgimimo laikotarpiu. Jaunas patriotas redaktorius buvo labai nepatenkintas. Jis koneveikė mane: “Tauta atgimsta, o tu rašai – “Niekas manęs nemyli, tik mano motina, bet gal ir ji man meluoja”. Kaip motina gali meluoti, kai Lietuva atgimsta?” Pamenu, tada labai susinervinau, teko išbraukti žodžius apie mamą iš autentiško bliuzo teksto.

Attention! Dabar atiduosime pagarbą Ray’ui Charlesui. Soul karaliui, aklajam genijui, kuris ką tik išėjo amžinybėn sulaukęs 73 metų. Jis gimė Džordžijoje, Albanio mieste. Labiausiai paveikė soul muzikos raidą, sulydė ritmenbliuzą su galingu gospelo vokalu. Ponas Charlesas – vienas emocingiausių XX amžiaus atlikėjų šalia Elviso Presley’o ir Billie’o Holiday’aus. Aklas nuo šešerių dėl glaukomos, studijavo kompoziciją, daugelio instrumentų klasėse. Tėvai mirė, kai jis tebuvo paauglys. Ray’jus dirbo Floridoje. Aklojo vokalisto stilius pradėjo “kietėti”, kai jis persikėlė į Naująjį Orleaną. 1955 metais jis prabilo neprilygstama gospeline dejone hite “I Got a Woman”. Jo energija, meilė buvo visa aprėpianti. Ray’jus dainavo: “Aleliuja, aš ją taip myliu”, “Paskendusi mano ašarose”. Singlas “What’d I Say” patraukė bažnytine juodžių aistra, atmiešta geru rokenrolu. Žmogus išgarsėjo visame pasaulyje. Charlesas buvo toks tikras, įkvėptas, kad jam visi atleido šiokią tokią eklektiką, nukrypimus į instrumentinį džiazą, kaimiškąją muziką. Charleso įtaka roko meinstrimui akivaizdi; Joe Cockeris ir Steve’as Windwoodas buvo ženkliai paveikti aklojo genijaus. Charleso frazuotes galima išgirsti Van Morrisono muzikoje. Po koncerto Taline Charlesas dar išleido paskutinį diską “Ačiū, kad grąžinote man meilę”. Jis nujautė pabaigą: vidiniame voke buvo nufotografuotas vienišas mikrofonas.

Šaknys yra ne tik bliuzas ar soul. Iš tikro per džiazroką susidomėjome džiazu, vėliau – įvairių tautų folkloru.

Vis dėlto tikrosios roko šaknys yra bliuzas, regtaimas, džiazas, airių liaudies dainos, maršai. Po Pilietinio karo karinių orkestrų instrumentai pusvelčiui atiteko negrams. Jie grojo, kaip mokėjo. Vergai, dirbdami plantacijose, nuolat dainuodavo ritmiškus gabalus apie savo nedalią. Naujojo Orleano lindynėse gangsteriai mėgo klausytis ankstyvojo džiazo. Pats žodis “jazz” slengu reiškia “čiosas”. Tačiau tamsiaodžiai atlikėjai neigia šią versiją, anot jų, baltaodžiai bando pažeminti juodųjų muziką, gimusią viešnamiuose. Neabejotina, kad ji atsirado visur vienu metu. Juodukai su motinos pienu įsiurbdavo tą energiją, dar nuo mažens girdėjo temperamentingą gospelą sekmadieninėse pamaldose, Naujojo Orleano orkestrai grodavo diksą grįždami iš kapinių. Jie juokdavosi net pro ašaras. Tai buvo kraujyje, mat senovės Afrikoje per laidotuves būdavo didžiausia nepagarba parodyti užuojautą. Tradicija vertė visus juokauti apie seksą. Vyravo ekstazės politika – šokti iki išsekimo. Nervų pakrikimas Afrikoje nebuvo žinomas. Vėliau ši kultūra išaugo į Vudu ceremonijas Kongo skvere ir kitose Naujojo Pasaulio vietose. Galop gan padrika, dar isteblišmento ignoruojama juodųjų muzika virto komerciškai sėkmingesniu bugivugiu, vėliau rokenrolu. Nors pirmasis publikos staugimas užfiksuotas po baltaodžio svingo būgnininko Gene’s Krupos solo prieš 80 metų.

Fatališkieji genijai anksti pasitraukė, susideginę ant meno aukuro, – Johnas Coltrane’as, Donas Ellis, Bessė Smith, Billie’s Holiday’us, Charlie’s Parkeris, Benas Websteris. Šiandien įdomiau klausytis survaiverių – išlikusių dinozaurų, kad ir Sonny’o Rollinso.

Dar prieš dešimtmetį toks nepranokstamas atrodė Johnas Lennonas su savo idėjiniais opusais. Šiandien sero Polo dainos skamba gal net įdomiau. “Atiduokite Airiją airiams”. Kas iš tautiečių taip lyg tarp kitko suskels bebaimį lozungą? Ar lieka tik maksoti prie žirnių su alumi, klausantis seno bliuzo “Sušerk mano kaulus žuvims”?