Gotikinio judėjimo istorija ir esmė

Gotikinis judėjimas, gotikinė subkultūra, ar kokiu kitu vardu tai pavadintume, – mūsų dienomis įgauna didelį populiarumo pagreitį, pop kultūros rykliams susidomėjus keistu groteskišku imidžu, bei tikrai plataus spektro muzika. Tačiau pop kultūra tėra money making machine, pernelyg nesirūpinanti pačio judėjimo esme – apsiribojanti juodų nagų ir latekso įvaizdžiu, bei teenage lygio mirties ir angst temomis dainų tekstuose.

Gotikinis judėjimas, kaip subkultūra pradėjo formuotis 70’ųjų pabaigoje, ir unikalių savybių dėka tapo pilnai save “išlaikantis”, jis niekada nesikreipė į show biznio magnatus ir nekoregavo savo įsitikinimų jiems panorėjus.

Samprata ‘Gotika’ – tai daugelio amžių ir kultūrų suformuotas palikimas ir aš pamėginsiu kiek įmanoma glausčiau apžvelgti tai, kas sukūrė Gothic subkultūrą, jos pagrindinius principus, bei priežastis, verčiančias dažną ne pirmus metus “juodojoje scenoje” esantį asmenį sarkastiškai šypsotis stebint pop kultūros bandymus matuotis spygliuotus antkaklius, sidabrinius ankh’us bei klijuoti savo žvaigždutėms “naujų atradimų” etiketes.

Įvadas

Gotikinė subkultūra – tai savotiška pasaulėžiūra, toli peržengusi gyvenimo būdo, klausomos muzikos, seksualinių potraukių ar kitas ribas. Kaip taikliai buvo pastebėta kažkuriame iš daugelio, subkultūros temomis rašančių Interneto resursų: “Gotika nėra daiktavardis, gotika tai būdvardis, apibūdinimas“.

Gotika kaip būdvardis, kaip savotiškas kokybės ekvivalentas yra pagrindinė priežastis, kodėl taip sunku apibrėžti keliais žodžiais kas tai yra. Pamėginkite apibrėžti savokas “grožis” ar “groteskas” ir Jūs suprasite Gotikos ribų neapibrėžtumą. Juolab kad Gotika yra ir grožis ir groteskas vienu metu.

Jei Gotika yra kokybė, daugelis krypčių gali būti Gotiškos (todėl ši subkultūra apjungia muziką, meną, literatūrą, kiną, madą, – praktiškai bet kurią žmogaus veiklą susijusią su kūryba).

Gotika visų pirma tai estetika. Tai estetikos poreikis žmogaus gyvenimo kelyje, neatsiejamai susijusiame su skausmu ir mirtimi,. Todėl Gotikos esmė yra Menas (visose savo formose), menas – žmogaus sielos kalba. Gotika yra tas dialektas, kuris kalbasi su mumis ir moko suprasti tamsiąsias Realybės kertes, be kurių suvokimo neįmanoma gyventi Harmonijoje su šviesiosiomis.

Nuo pat žilos senovės daugelis tų, kurie buvo pažengę šiek tiek toliau už homo sapiensui įprasto “maisto-miego-dulkinimosi” ciklo, žinojo, kad gyvenimo prasmė ir esmė slypi kažkur kitur, už minėto ciklo gniaužtų. Kad žmogiškieji jausmai, jo kūrybinio prado realizavimas yra daug svarbiau, nei deimantinis karstas ar dėl tavo palikimo besiriejantys palikuonys, pasidarė nykiai nesuprantama mūsų laikmetyje. Daugelis senovės kultūrų buvo daug sveikesnės ir būtent jų lopšyje gimė Gotika.

Priešistorės priešistorė

Daugelis materialistinės visuomenės nesuprastų ir atstumtų personų linko tamsiosios egzistencijos pusės link, jos šešėliuose ieškojo užmaršties ir panašių į save.

Prieš atsirandant monoteizmui kaip reiškiniui, žmogui buvo aišku ir nekėlė jokių su erezija susijusių abejonių tai, kad Gyvybė ir Mirtis yra vieno proceso sudėtinės dalys, kad viena be kito neįsivaizduojama ir kad Šviesa ir Tamsa savo konfrontacija verčia palaikyti trapų gamtos reiškinį vardu Realybė.

Norint suprasti pačias giliausias, įvairių senovės kultūrų griuvėsiuose pasislėpusias gotikinės kultūros šaknis, reiktų nepatingėti ir skirti ne vieną vakarą tų kultūrų, bei jų religijų tyrinėjimui.

Gotikinė estetika turi daug bendro su senovės rytų (Egiptas, Mesopotamija), tolimųjų rytų (Kinija, Japonija) kultūromis, siejasi net ir su labiau egzotiškų kultūrų menu bei mada. Kadangi tai gigantiška meno, istorijos, filosofijos ir banalios žmogiškosios kančios galaktika, pernelyg neišsiplėsiu ir duosiu galimybę jums patiems pastudijuoti iš amžių glūdumos atsineštus kertinius gotikinės kultūros akmenis. Žinoma ten nerasite nieko panašaus į “šios deivės įvaizdis sutinkamas gotikinių grupių imidže ir kūryboje”. Ar rasite ryšius priklauso tik nuo Jūsų.

Vėlgi, galime sugrįžti prie šio teksto pradžioje paminėtų “grožio” ir “grotesko”. Senovės Egipte mirtis nebuvo kažkas baisaus ar juolab šlykštaus, kas šiais laikais drebina bet kurį Vakarų kultūros atstovą. Tai buvo natūrali Ciklo pabaiga, naujo Ciklo pradžia, Amžinybės atkarpos baigtis ir Mirtį ši kultūra apgaubė Menu ir Grožio skraiste.

“… Mirtis stovi prieš mane, kaip išgijimas priešais sergantį,
kaip išėjimas po ligos, kaip smilkalų kvapas,
kaip rami vieta po bure audringoje jūroje, kaip lotoso žiedų kvapas,
kaip gryžimas namo karo laivu, kaip troškimas vėl išvysti savo namus,
prabuvus ilgus metus nelaisvėje…”
(- Nežinomo autoriaus eilės, Vidurinė Karalystė-)

Viduramžiai

Gotikinio judėjimo atstovų dievinamas laikotarpis (dėl savo estetikos, mistikos ir pirmųjų siurrealizmo apraiškų mene), kuris buvo tikras pragaras žmogaus asmenybei. Atsiradus monoteizmui ir ištraiškius pagoniškas Europos kultūras, Vakarų kultūra ilgiems amžiams atsidūrė savo pačios sukurtame bukumo, religinio fanatizmo ir netolerancijos narve. Krikščionybė triumfavo ir Inkvizicijos laužai čiaupė norinčių ištrūkti iš anksčiau minėto ciklo burnas.

Tačiau, mano manymu, būtent ši pastovi manjakinės depresijos atmosfera įtakojo mėginimą pakilti iki taip visų laukiamo Rojaus čia – Žemėje. Vieni tai realizavo kurdami tiesiog pasakiško grožio architektūros ir meno šedevrus, kiti – sukurdami tiek viduramžių, tiek ir šių dienų fenomeną – Okultizmą.

Ir jei Gotikos stilius architektūroje vainikuoja Viduramžių meną, tai Okultizmas ir Inkvizicija “vainikuoja” Viduramžių sociumo realijas.

Viduramžių laikotarpis pirmasis iš šiame tekste nagrinėjamų Žmonijos istorijos laikotarpių, kuris praktiškai visais aspektais įtakoja Gotikinį judėjimą (net pats pavadinimas atspindi vieną iš viduramžių architektūros stilių). Tai menas ir literatūra, kur atsirado pirmieji konkrečios asmenybės kančios simboliai, ir pasaulėžiūros nukrypimai nuo oficialios realybės teorijos. Nes, mano kuklia nuomone, bet koks “nukrypimas” tais laikais buvo daug normalesnis, nei tai ką propagavo Valdžia ir Bažnyčia.

Apie Viduramžius galima būtų kalbėti labai ilgai, tačiau tokiu atveju mes taip ir neprabiltume apie tai, kas šiais laikais vadinama Gotikine subkultūra.

Atšilimas (15-18’as amžiai)

Nuo Renesanso iki Rokoko Vakarų kultūra buvo panaši į vieną nesibaigiančią revoliuciją. Žmonės, atrodytų, ištrūko iš priespaudos gniaužtų, tačiau Viduramžiais sunkiai durimis prispausta sąmonė niekaip negalėjo išsilaisvinti iki galo. Suabejojus oficialia religija greit priviso “sektų”, kurios vėlgi neužilgo tapo oficialiomis religijomis – protestantai, liuteronai ir anglikonai (pastarieji dėl atsiradimo turėtų būti dėkingi karaliaus lytinėms ambicijoms).

Žmonės šėlo pasileisdami į neišmatuojamus laisvės klystkelių labirintus. Ir jei laikotarpio pradžioje dar aršiai priešinosi Inkvizicija, jo pabaigą vainikavo nukirsdinti karaliai. Tai buvo lūžių laikotarpis. Būtent šiuo periodu įvyko keletas svarbių pokyčių, kurie nėra nepastebėti Gotikinės kultūros atstovų. Aš paminėsiu svarbiausius palikdamas galimybę jums patiems atrasti kitus.

1. Hieronymus Bosch – jo menas tapo pamatu ne tik siurrealizmui, bet ir visai grotesko meno sampratai. Daugelis šio laikotarpio menininkų domėjosi mistika, bei aukštesniais, nei materialūs, žmogaus pojūčiais, tačiau, mano manymu, būtent Bosch’as parodė tą slaptą pasąmonės kampelį, kurio aktyvavimo virtuozais mūsų laikais tapo Dali, bei Giger.

2. Mada – šis laikotarpis buvo žymus savo visiškai išprotėjusiomis ir pastoviai besikeičiančiomis madomis. Taip, būtent šiuo laikotarpiu Vakarų kultūroje ėmė formuotis tai, ką šiandien vadiname madingos išvaizdos poreikiu. Tuomet pagal apdarus buvo atpažįstami vienos ar kitos šalies gyventojai, – dabar pagal rūbus galime identifikuoti vienos ar kitos subkultūros atstovą.

Gotikinis judėjimas yra ypatingai reiklus išvaizdai ir būtent Atšilimo periodas yra labiausiai populiarus tarp Gotų – puikios, prabangios suknelės, daugybė aksesuarų, keistos šukuosenos, figūrą pabrėžiantys rūbai (kas buvo tabu Viduramžiais) – visa tai prasidėjo Renesanso laikais.

Gotikinio judėjimo rėmuose mada nereiškia prabangos ar socialinio statuso, kaip priimta main stream visuomenėje. Mada tai visų pirma meno rūšis, bei tabu laužymo priemonė, nes bet kuris tokio tipo tabu tėra mums primestas proto suvaržymas.

3. Literatūra – kaip ir kitos meno kryptys, ji ėmė domėtis pamirštomis (jei atvirai – bažnyčios draustomis) sferomis. Šio laikotarpio kūrėjai paruošė dirvą ateinančių amžių romantikams, dekadentams, siaubo, mistinės ir okultinės literatūros klasikams. Šis laikotarpis parodė, kad nėra uždraustų ar kitaip kažkieno valia apribotų patyrimo sferų. Spausdintos knygos atsiradimas dar labiau paspartino prispaustų smegenų išsilaisvinimą iš bukumo pančių.

Kadangi dar senovės Egipte buvo pastebėta, jog dauguma niekada nesupras jausminę patirtį vertinančių individų, nemokės naudotis laisve taip, kad netrukdytų kitiems, bei visuomet bus viena pakopa žemiau nuo žinojimo ir dviem nuo tinkamo jo panaudojimo, 18-19’o amžių sandūra buvo žymi revoliucijomis, karais, skausmu ir praradimais. Tapo aišku, kad Vakarų kultūra vis dar nešioja bagažą, įgytą Viduramžiais.

Artėjant link Priešistorės pabaigos noriu paminėti du meno judėjimus, tiesiogiai įtakojusius Gotikinės subkultūros atsiradimą. Šių judėjimų menininkų kūriniai tarp Gotų laikomi klasika. Žinoma yra žmonių, kurie klasika vadina netgi senovės graikų derliaus apskaitos raštus atkapstytus kokiam nors suakmenėjusiam kaime, tad nereiktų iš karto putotis dėl žodžio Klasika reikšmės. Mes kalbame apie Gotikos klasiką.

Romantizmas, dekadentai, siurrealizmas and friends

18’o amžiaus pabaigoje, kaip priešprieša stiprėjančiam Racionalizmui (kuris vėliau “sėkmingai” išsivystė į Materializmą taip dievinamą mūsų krašte), atsiranda menininkų ir intelektualų judėjimas.

Romantizmas

Daugelis žmonių ėmė jausti simpatijas netradicinėms kryptims mene, literatūroje, muzikoje ir netgi madoje. Romantizmo judėjimo variklis buvo emociniai, neracionalūs žmogaus poreikiai, kūrybinė saviraiška ir dvasinis tobulėjimas. Emocijos išaukštintos virš racionaliosios sąmonės, mene dėmesys kreipiamas į herojaus vidinius prieštaravimus ir kovas su pačiu savimi bei visuomenės primestomis taisyklėmis. Kaip tik to meto madoje atsirado viduramžių, gotikinių detalių, architektūroje išpopuliarėjo neo-gotikos stilius, menininkai ėmė vis giliau nagrinėti paslaptingas, kraupias, mitines temas tiek literatūroje, tiek vaizduojamajame mene, prasidėjo maniakiškas domėjimasis pagoniškomis Europos ir Rytų kultūromis. Visuomenė ieškojo išeities ir išsigelbėjimo nuo artėjančio industrializacijos monstro, grasinančio paversti asmenybę mašinos sraigteliu.

Kadangi domėjimasis mitologija, mistika ir okultizmu, kurį itin išpopuliarino Aleister Crowley ir organizacija Golden Dawn (kuriai priklausė nemažai to meto menininkų bei rašytojų), pasiekia apogėjų, romantizmas palaipsniui virsta mistiniu-romantizmu ir pagimdo Dekadentų judėjimą mene ir literatūroje. Dekadentai atvirai priešinasi romantinei pasaulio sampratai ir pradeda klykti, jog žmogus yra puolęs nemenkiau nei Angelai, kad žmonijos nekaltybė prarasta ir jog blogis valdo visą pasaulį.

Romantizmo, dekadentų ir estetų judėjimų mišrainėje susiformuoja terminas Gotikinė literatūra. Būtent literatūra 19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje sukuria vardą ir pagrindą daug vėliau atsiradusiam Gotikiniam judėjimui arba Gotikinei subkultūrai.

Gotikinės literatūros klasika laikomi jums puikiai žinomi Bram’o Stoker’io “Drakula” bei Mary Shelley “Frankenšteinas”, o jau velesni autoriai, tokie kaip Arthur Machen ar Hans Ewers, pasikapstė daug giliau nei folklore ar žmogiškojo paklydimo platybėse. Vakarų kultūroje pradeda atsirasti savotiški naujieji Egipto žyniai, mistikai ir praktikai, vienodai žinantys, kad tarp plytinių sienų ir mėginimo vėl įvilkti žmones į vienodą uniformą slepiasi kita Realybė.

Sveiki atvykę į “pasaulio pabaigos” amžių

Vakarų kultūra, per vieną 20ą amžių patyrusi daugiau revoliucijų (socialinių, seksualinių, psichotropinių ir informacinių) nei per visą savo egzistenciją, visgi atsidūrė ant to paties nihilizmo ir nevilties slenksčio nuo kurio atsispyrė, tikėdamasi ištrūkti iš Viduramžiais prislėgtos sąmonės palikimo. Naujuoju “monoteizmu” tapo Materializmas, nenorintis matyti nieko, išskyrus dirbtines šypsenas ir klestinčią pigią rinką. Žmonių sąmonė vėl bukinama stengiantis įspausti juos į jau minėtą “maisto-miego-dulkinimosi” ciklą.

Per amžius primirštus žodžius nešusi sielos kalba  – Menas, – savo naująja vėliava pasirinko Muziką. 20 amžiaus Gotikinės subkultūros gimtadieniu galima vadinti 1979 metus, kai Bauhaus įrašė savo kultinę dainą “Bela Lugosi’s Dead“. Į neo-romantikų, bei post punk atstovų prieš tai paruoštą dirvą buvo pasėta daugelio amžių subrandinta Tamsioji sėkla.

Muzika ėmė nešti žmonėms kitas meno formas. 20 amžiuje atsiradęs kino menas tapo stipria Gotikos tribūna ir iki šiol išlaiko šias pozicijas, nežiūrint į Hollywood’o pastangas pašerti planetą pigiu mėšlu. Subkultūrai buvo pranašauta mirtis, tačiau ji išgyveno, nes jos esmė nebuvo konkretūs atlikėjai ar kiti menininkai, netgi ne konkretūs visuomenės pokyčiai. Jos esmė – Menas ir, svarbiausia, – Kokybė. Nes šios subkultūros atstovai nežiūri tam tikro filmo, neskaito knygos, nesižavi piešiniu ar muzika tik dėl to kad taip Reikia, kad taip diktuoja Mada. Jie daro tai, nes Jiems to reikia, jų sielos to ieško. Gotikinis judėjimas – tai savotiška giminingų sielų gentis, kuriai nereikalingi svetimi ir perėjūnai. Tie, kas stengiasi būti madingi ir užsiklijuoti etiketę, taip ir liks spygliuotu antkakliu ar gražiu kūnu kažkieno atminties kapinyne. Kažkieno kas buvo, yra ir bus. Per amžius Gotikoje…

“…The bats have left the bell tower,
the victims have been bled,
red velvet lines the black box.
Bela Lugosi’s dead.
Undead Undead Undead…”

(BAUHAUS, Bela Lugosi’s Dead)

Gotikinė subkultūra

Aštuntojo ir devintojo dešimtmečio sandūroje pradėta kalbėti apie naujo muzikinio stiliaus užuomazgas , kuriam vėliau buvo sugalvotas pavadinimas – “gotika”, tuo išvedant paraleles su literatūros ir architektūros stiliumi. Dar po dešimties metų kultūros tyrinėtojai jau turėjo pripažinti, kad visuomenėje atsirado visiškai nauja gotikinė subkultūra, apimanti ne tik muziką, bet ir filosofiją, gyvenimo būdą, įvaizdį, netgi kitokį požiūrį į seksą ar alkoholinius gėrimus. Susiskaidžiusi į daugybę porūšių, skirtingų muzikinių ar įvaizdžio išraiškos formų, gotikinė subkultūra tapo kultūriniu reiškiniu, apie kurį Vakaruose jau yra parašyta daugybė knygų ir net mokslinių disertacijų.

Beveik kiekvienoje Vakarų valstybėje (o ypač Vokietijoje ir Anglijoje) egzistuoja daugybė klubų, kuriuose vyksta gotikinės muzikos renginiai, didžiuliai festivaliai (kaip Leipcigo “Wave Gotik Treffen” festivalis Vokietijoje, kurio metu visas miestas tampa gotų sambūriu), kuriami gotikiniai tinklalapiai ir leidžiami žurnalai.

Lietuvoje gotikinė kultūra, kuri Vakaruose jau įamžinta ir filmuose bei knygose, vis dar yra pogrindyje. “Kunigunda Lunar Fest” – pirmasis gotikinės kultūros festivalis ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse, kuris turėtų supažindinti su šia labai įdomia ir specifiška subkultūra.

Gotikinė muzika

Nors gotikinė muzika dabar yra tik viena iš gotų subkultūros dalių, tačiau būtent nuo jos ir prasidėjo gotikinis judėjimas.

Gotikinės muzikos ištakomis yra laikomas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atsiradęs post-punk judėjimas. Gana greitai po šio muzikinio ir ideologinio stiliaus atsiradimo Didžiojoje Britanijoje susiformavo ir atskira pakraipa, kuri vėliau buvo pavadinta “dark punk”. Šios stiliaus grupės (Bauhaus, Siouxsie & the Banshees, Joy Division) pankrokui suteikė kur kas niūresnį skambesį, o pankišką nihilizmą pakeitė dekadansiškomis nuotaikomis. Ankstyvieji gotai perėmė kai kuriuos pankų įvaizdžio elementus, tačiau pritaikė juos savaip –pavyzdžiui, skiauteres jie dažė juodai, o vietoje apdriskusių, suplyšusių pankų drabužių gotai ėmė rengtis juodai, tuo pabrėždami niūrų ir pesimistinį požiūrį į aplinkinį pasaulį.

Istorine gotikinės muzikos pradžia laikomi 1979 metai, kai grupė Bauhaus įrašė dainą „Bela Lugosi‘s Dead“. Ši daina buvo parašyta kaip pokštas ir buvo skirta Bela Lugosi, kultiniam aktoriui, kuris 1931 metais atliko Drakulos vaidmenį. Po to, kai daina kaip garso takelis pasirodė filme „The Hunger“ apie šiuolaikinius vampyrus, šis kūrinys tapo besikuraičnios gotų subkultūros simboliu.

Beje, tų laikų grupės savęs gotais nevadino, pats terminas atsirado, kai ėmė formuotis bendra subkultūra. Ginčijamasi ir dėl to, kas buvo šio termino pradininkai – manoma, kad pirmą kartą jį pavartojo grupės „The Cult“ muzikantai.

Pirmosios gotikinės grupės netrukus tapo daugelio žurnalistų straipsnių objektu. Grupės The Cure, Bauhaus netrukus tapo pasaulinėmis žvaigždėmis, o 1985 metų grupės The Sisters of Mercy albumas „First And Last And Always“ iki šiol yra laikomas vienu iš labiausiai pavykusiu gotikinio roko pavyzdžiu.

Nuo devintojo dešimtmečio vidurio pakilo antroji gotikinės kultūros banga – grupės London After Midnight, Rosetta Stone, Mephisto Waltz kūrė gotikinį roką, tuo pačiu metu atsirado ir daugybė menininkų , kurie gotikinės subkultūros idėjas mėgino perkelti į kitas meno rūšis – taip išgarsėjo dailininkas HRGiger ar rašytoja Anne Rice. Būtent nuo devintojo dešimtmečio vidurio iki dešimtojo pradžios susiformavo visas gotikinės kultūros pagrindas. Vėliau gotikinė muzikinė kultūra, anksčiau buvusi gana vientisa, ėmė smarkiai skaidytis į įvairius stilius, kol galiausiai kultūrologai netgi ėmė teigti, jog dabar reikėtų jau kalbėti ne apie gotikinę kultūrą, o apie „tamsiąją sceną“, nes pats terminas „gotika“ jau tampa per siauras.

Dabar gotika apima itin platų spektrą muzikinių stilių – tai ir tradicinis gotikinis rokas, ir gotikinis metalas, ir neofolk, ir industrial, ir  tamsi šokių muzika, ir electro-pop, ir ethereal – subkultūrai dažniausiai priskiriama visa muzika, kuri savyje turi tamsų, mistišką užtaisą. Kai kas gotikinei subultūrai prsiskiria net tokius atlikėjus kaip Marilyn Manson, o Nick Cave ar Depeche Mode gotų tarpe taip pat yra didžiai gerbiami atlikėjai.

Nors gotikinė muzikinė kultūra dabar išsiskaidžiusi kaip niekada smarkiai, susidomėjimas ja yra itin išaugęs. Tai liudija keliasdešimt tūkstančių gotų, kiekvienais metais susirenkančių į Leipcigo „Wave Gotik Treffen“ festivalį ar 8000 gotikinių nuorodų „Dark Side of the Net“ interneto portale.

Gotikinė pasaulėžiūra

Nors apibrėžti visų gotų pasaulėžiūrą pagal vieną standartą yra neįmanoma , tačiau  galima teigti, kad visiems gotams yra bendras liūdnas, “tamsus” pasaulio supratimas. Pasaulis suprantamas kaip nepasiduodantis mūsų suvokimui, veikiantis pagal magiškus dėsnius, mirtis dažnai yra išaukštinama ir estetizuojama.

“Tamsus” pasaulio suvokimas paliečia ir elgesį – gotai dažnai depresuoja, paskendę melancholijoje; visuomeninę veiklą – stereotipų atsisakymas, nepripažinimas priimtų visuomenės elgesio normų; realybės suvokimą – mizantropija, jautresnis, išraiškingesnis grožio suvokimas. Daug gotų taip pat idealizuoja dekadanso filosofiją, o “romantiškoji gotų pakraipa” idealų ieško Renesanso, Baroko ar Viduramžių kultūroje ir estetikoje.

Gotams taip pat yra būdingas polinkis į saviraišką – gotų tarpe nepripažįstamas pasyvus konsumeristinis vartojimas. Todėl daugelis gotų užsiima kūryba – poezijos, muzikos, dailės ar savo įvaizdžio.

Tačiau visi šie gotų pasaulėžiūros bruožai, susiformavę dar nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, pastaruoju metu, plečiantis ir pačiai gotikinei scenai, keičiasi. Pavyzdžiui, neofolk pasaulėvaizdis artimas pagoniškosioms tradicijoms, o industrial gerbėjai labiau linksta į kibernetinį pasaulio suvokimą, virtualios realybės kultūrą.

Gotų apranga

Lengviausia gotus atpažinti pagal jų įvaizdį, kuris yra viena iš pagrindinių gotikinės subkultūros dalių. Kas yra gotikinis įvaizdis, galima lengvai suprasti nuvažiavus į bet kurį Vakarų gotikos festivalį. Vaizdas juose dažniausiai kiek primena savotišką makabrišką festivalį – beveik visi gotai būna apsirengę juodais drabužiais, daugelis iš jų ryškiai ir efektingai nsuigrimavę. Beveik 100 proc. gotų plaukus yra nusidažę juodai.

“Istoriniai” korsetai, Viduramžių, Baroko stiliaus drabužiai, juodi apsiaustai, odiniai lietpalčiai, fetišistinio stiliaus odiniai drabužiai, vėduoklės, – visa tai tik maža gotikinio įvaizdžio dalis.

Gotikinių drabužių įprastinėse parduotuvėse rasti beveik neįmanoma, tačiau tam yra skirta tūkstančiai interneto puslapių, o Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje net yra didžiulės specializuotos firmos, kurios siuva drabužius specialiai gotams. Žymiausios iš jų – “Tiger”, “Black Rose”.

Beje, gotai su pasididžiavimu sako, kad būtent jie šiuolaikinėje visuomenėje išpopuliarino ir pavertė estetikos dalimi pirsingą. Teigiama, kad ankstyvieji gotai daug laiko leido sadomazochsitiniuose klubuose, iš ten į visuomenę su gotų pagalba ir atkeliavo pirsingas, kurį dabar renkasi daug jaunuolių, net nežinodami, kad tai – gotų subkultūros dalis.

Gotų “rūšys”

Gotikinė kultūra per pastarusoius dešimtmečius taip išsiplėtė, kad jau sunkiai įmanoma kalbėti apie bendrą gotikinę kultūrą – įvairūs gotai skiriasi savo įvaizdžiu, klausoma muzika, ideologija ir festivaliais, kuriuose lankosi.

Dažniausiai pasitaiko gotų skirstymas į įvairius porūšius pagal jų įvaizdį. Galima būtų išskirti bent keletą jų rūšių:

1. Antiquity Goth, Renaissance Goth ar Romantic Goth. Šie gotai ypatingą dėmesį skiria savo aprangai, pasirinkdami kažkokią konkrečią istorinę epochą. Daugelis tokių gotų labai saikingai naudoja grimą, plaukus dažniausiai šukuoja pagal Viktorijos laikų stilių, dėvi daug sidabrinių papuošalų.
2. Androgyn Goth. Tai – greičiau ne įvaizdžio, o estetikos rūšis, „belytiškumas“. Šiai gotų kategorijai priklausantys žmonės stengiasi ištrinti ribą tarp lyčių – pagal apsirengimą ir šukuoseną dažnai labai sunku suprasti, kas tai – mergina ar vaikinas. Šiems gotams nesvetimas fetišizmas, naudojama itin daug ir itin efektingo grimo, kad būtų „užmaskuota“ lytis.
3. Corporate Slave Goth. Gotai, kuriems dėl darbo kasdieniniame gyvenime tenka iki minimumo sumažinti savo gotikinį įvaizdį – dirbdami didžiulėse korporacijose „korporacijų vergai gotai“ savo priklausomybę tamsiajai kultūrai išreiškia tik dėvėdami juodus kostiumus, o merginos – juodai nusidažydamos nagus. Tiesą skanat, tokius gotus kartais labai sunku atskirti nuo „paprastų“ žmonių.
4. Cyber Goth. Savotiškas fetišistinių gotų ir kibernetinės elektronikos estetikos mišinys. Odiniai, latekso fetišistiniai drabužiai dėvimi kartu su „techno dizaino“ drabužiais. Tiek vaikinai, tiek merginos dažniausiai pasirenka trumpą šukuoseną su išskustais pakaušiais ir kiek primena EBM estetiką.
5. Glitter Goth, Fairy Goth. Tai – merginų gočių stilius, gana smarkiai besiskiriantis nuo visų kitų gotų, nes, skirtingai nei daugelis kitų šios subkultūros atstovų, jos stengiasi rengtis ne juodais, o įvairiaspalviais drabužiais (dažniausiai žaliais, mėlynais, rožiniais), toks mišinys kartais atrodo netgi „kičinis“. Prie tokios aprangos dažnai pritaikomi fetišistiniai batai.
6. Gypsy Goth, Hippie Goth. Tokį stilių dažniausiai renkasi pagoniškos pasaulėjautos gotai, taip pat kiek vyresni gotai. Paprastai jie renkasi ne juodus drabužius, kur kas labiau nei kiti gotai vertina individualų drabužių stilių. Beveik jokio grimo, tačiau būtina įvaizdžio dalis – amuletai.
7. Fetish Goth. Pati seksualiausia gotikinio įvaizdžio rūšis – sadomazochistinis įvaizdis, daug odos, pabrėžtinas seksualumas. Jeigu įmanoma – sadomazochistiniai atributai.
8. Jeans‘n‘T-shirt Goth. Gotai, kurie visiškai nesirūpina savo išvaizda – rengiasi džinsais ir marškinėliais. Tačiau bent jau gotikiniuose festivaliuose tokių yra mažuma.
9. Punk Goth, Post-Punk, Dark Punks. Gotai, kurie iki šiol jaučia nostalgiją pankų laikams – jie vis dar nešioja skiauteres, tačiau yra kur kas stilingesni už pankus, jiems svetimas „purvinas“ įvaizdis. Mėgsta ankstyvąsias gotikines grupes.
10. Western Goth. Bene geriausiai tokį stilių išpopuliarino grupė Fields of the Nephilim, nors gotų kultūros tyrinėtojai iki šiol negali pasakyti, kas yra bandra tarp kaubojų ir gotų. Šios pakraipos gotai renkasi visą tą įvaizdį, kurį matome „vesternuose“.
11. Tribal Goth. Gotai, prijaučiantys modern primitives estetikai – šamaniniai amuletai, pirsingas, daug metalinių papuošalų, dažniausiai dažyti plaukai. Makiažas – dažniausiai grubus.
12. Vampyre Goth. Gotai, kurie įkvėpimo semiasi filmuose apie vampyrus. Blyškus veido grimas yra privalomas, kaip ir ilgi, dažniausiai juodi plaukai. Dominuojančios spalvos – juoda ir raudona. Merginos dažnai rengiasi korsetais, Viduramžių darbužiais, vaikinai – apsiaustais.

Gotai ir filmai

Gotikiniai filmai buvo vienas iš pagrindinių gotikinės subkultūros formavimo elementų. Kai kuriuose iš garsių filmų („Beetlejuice“, „Edward Scissorhands“, „The Crown“) pagrindiniai herojai netgi gali būti laikomi tipiškais gotikinės subkultūros atstovais.

Gotus dominančius filmus galima suskirstyti į kelias grupes – tai XX amžiaus pradžios siaubo filmai („Nosferatu“, „The Cabinet of Dr.Caligari“), studijos „Hammer“ siaubo filmai („Dracula“, „Countess Dracula“), taip pat filmai su tokiais kultiniais aktoriais kaip Bela Lugosi. Tarp gotų populiarūs ir dabartiniai filmai apie vampyrus („Interview with a Vampire“, „The Addiction“).

Kitas gotams artimų  filmų pogrupis – kurių herojai gotams patrauklūs savo „tamsiu“ įvaizdžiu – anksčiau minėti „Edward Scissorhands“ ar Lietuvoje rodytas „The Adams Family“. Neabejotinai mylimiausias gotų animacinis filmas yra „Nightmare Before Christmas“.

Mėgstamiausia gotų aktorė yra Christina Ricci („The Adams Family“, „Sleepy Hollow“) – beje, ji pati prisipažino, kad jai yra artima gotų subkultūra ir ji dažnai lankosi gotų klubuose. Iš aktorių daugiausia gotų simpatijų sulaukė Johnny Depp („Edward Scissorhands“, „The Deadman“, „Sleepy Hollow“), iš režisierių – Tim Burton (“Ed Wood“, „Sleepy Hollow“, „Batman Returns“), David Lynch („Mulholland Drive“, „Lost Highway“, „Twin Peaks“ etc.)

Gotai ir vampyrai

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad tokiam gotikiniam judėjimui, koks jis yra dabar, labai daug įtakos turėjo ir vampyrinė estetika. Jau buvo užsiminta, kad bene pirmuoju gotikiniu kūriniu laikomas Bauhaus „Bela Lugosi‘s Dead“ apie kultinį Drakulos vaidmens atlikėją Bela Lugosi. Ir vėliau gotikinis įvaizdis formavosi labai stipriai įtakojamas filmų apie vampyrus ir vampyrinės estetikos. Tokie filmai kaip „Interview with a Vampire“ ar „Hunger“ tapo kultiniais, kaip ir Bram Stoker ar Edgar Alan Poe kūriniai.

Tiesa, gotų kultūros tyrinėtojai teigia, jog „vampyrinė scena“ ir gotikinė scena yra labai artimos, jos dažnai susikerta, tačiau tai nėra tas pats. Kai kurie „vampyrai“ iš tiesų yra įtikėję į tai, kad jie yra vampyrai, jie dažnai chirurginiu būdu prailgina sau priekinius dantis ir dažnai net neklauso gotikinės muzikos.

Ne ką mažiau nei vampyrai gotus traukia ir kapinės. Kapinių vaizdas – itin dažnas ant gotikinių albumų viršelių. Kapinių atmosfera iš tiesų yra gana artima gotikiniam pasaulėvaizdžiui, – sudvasinta ramybė, šio ir anapusinio pasaulių susiliejimas ir gotų estetizuojama mirtis. Kai kurie gotai netgi kolekcionuoja kapinių ir antkapių nuotraukas, daugybę kurių galima rasti specialiuose interneto puslapiuose.

Gotai ir religija

Gotikinė pasaulėžiūra pati savaime nėra susijusi su jokia religine doktrina, todėl tarp gotų galima surasti tiek ateistų, tiek pagonių, tiek budistų ar katalikų. Tačiau gotai naudoja nemažai įvairių tikėjimų simbolikos – iš pradžių buvo naudojama nemažai krikščioniškų simbolių, pastaruoju metu atsirado daug pagoniškų elementų. Gotai savo aprangoje ar tatuiruotėse labai dažnai naudoja ir keltiškus bei egiptietiškus simbolius.

Tačiau, nors ir negalima sakyti, kad gotai nepriklauso jokiam tikėjimui, daugelis jų domisi magija ir okultizmu, o populiariausia mokykla, kuri traukia gotus, yra Wicca. Todėl daugelyje gotų festivalių šalia kompaktinių diskų ir gausybės drabužių galima rasti ir nemažai siūlomų okultizmo knygų.

Gotai ir seksas

Gotikinis seksualumas yra labai svarbi gotų subkultūros dalis, kuri itin pasireiškia tarp gotų fetišistų. Jeigu kitose subkultūrose sadistiniai-mazochistiniai seksualiniai „nukrypimai“ yra laikomi nenormaliais, gotų tarpe tai yra visiškai priimtinas dalykas.

Nuo kitų subkultūrų skiriasi ir gotų seksualumo suvokimas. Gotų tarpe yra laikoma, kad seksualiausi yra vaikinai, kurie yra tarsi „belyčiai“. Merginos, atvirkščiai, dažniausiai pabrėžia savo seksualumą giliom iškirptėm, permatomais drabužiais, trumpais sijonais, prisegamomis kojinėmis.

Seksualinio gyvenimo srityje taip pat propaguojama visiška laisvė. Tarp gotų yra leidžiama viskas, kas „normalioje“ visuomenėje yra laikoma „nukrypimu“ – sadistiniai sekso žaidimai, seksas kapinėse, seksas tarp įvairių mirties simbolių, vampyrinis seksas – kai partneriai jaučia malonumą kandžioti vienas kitą iki kraujų. Pagrindinė gotų seksualinio gyvenimo taisyklė – leisti išreikšti save tiek, kiek nori, todėl daugeliui iš jų nesvetimos Marquis de Sade knygos.

Daugiau informacijos apie gotikinę kultūrą galima rasti interneto puslapiuose

by Vedmak