Ar „Emo“ tikrai žudo vaikus?

Sausio pabaigoje Kaune per penkias dienas buvo užregistruotos net trijų vienuoliktokių mirtys – visos jos nukrito iš didelio aukščio. Netrukus, remiantis paauglių draugų bei artimųjų liudijimais, mergaičių žūtis – tiksliau, įtariamas savižudybes, – imta sieti su neformaliu jaunimo judėjimu „Emo“. Lietuvoje apie jį pirmąkart prabilta tik po šių tragiškų įvykių, nors „Emo“ pasaulyje egzistuoja jau beveik tris dešimtmečius. O drastiškas aibūdinimas „savižudiškas kultas“ su juo siejamas tik pastaruosius porą metų.

Nuo muzikos iki venų pjaustymo

Priežasčių, kodėl „Emo“ Lietuvoje priimama kaip visiškai nauja subkultūra, gali būti ne viena. Pirmiausia, visos mados mūsų kraštą pasiekia kiek vėliau. Be to, didelė tikimybė, kad išvydę „emosus“ gatvėje tiesiog palaikydavome juos gotais. Kas ten supaisys tuos keistuolius, veidą dengiančiais juodais plaukais, auskarais lūpose ir juodai lakuotais nagais! Berniukai atrodo kaip mergaitės, mergaitės – kaip berniukai, panašūs į mergaites. Žodžiu, visi juos yra matę, bet lig šiol niekas apie juos nieko deramai nežinojo. O dabar dar ir bijo.

„Emo“ judėjimas kilo iš 9-ojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose, Vašingtone, gimusios sunkiojo roko krypties emocore – hardcore punk muzikos su „jausmingumo“ priemaišomis. Kaip muzikinis žanras emo (nuo angliško žodžio emotions – emocijos, jausmai) vėl atgimė pastarojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje, tik jau su gausesnėmis glemroko bei popso ir, žinoma, gotų kultūros priemaišomis.

Taigi iš pradžių atsirado muzika, o pamažu ir šukuosenų, drabužių stilius. Manoma, kad dauguma šiuolaikinių „emosų“ kaip tik ir yra šio stiliaus mėgdžiotojai – kitaip tariant, mados aukos, o ne tikri judėjimo dalyviai.

Tikrų „Emo“ sekėjų gyvenimo esmė – tiesa, vertinant labai paviršutiniškai, – yra nelaiminga meilė, skausmas ir mirtis. Meilei ir mirčiai jie skiria muziką, eiles, piešinius. Norėdami parodyti, kad nebijo skausmo, į įvairias kūno vietas veriasi auskarus.

Kitas išskirtinis bruožas: dauguma „emosų“ yra vienaip ar kitaip susiję su menu, dažnai renkasi tokios pakraipos studijas ir yra bene vieninteliai paaugliai planetoje, kurie šiais laikais skaito poeziją (jei tik ji romantiška, žinoma). Pačių „emosų“ kuriama poezija kartais galėtų įvaryti širdies smūgį jų tėvams. Kaip ir grupių, kurių jie klausosi, pavadinimai: retame jų nėra žodžio „mirtis“. Egzistuoja net atskiras muzikinis žanras, vadinamas death pop. Vertimas čia turbūt nereikalingas…

Vakaruose tėvai į „Emo“ subkultūrą daugelį metų reagavo ramiai. Atžalų pamišimas dėl depresyvios muzikos, juodos spalvos, anemiškos išvaizdos, korsetų bei keltiškų kryžių, tuščias akių žvilgsnis jiems priminė 8-ąjį dešimtmetį ir gotų judėjimo pradžią. Kadangi yra gyvas galas gotų atmainų (net tarp pasiturinčių solidžių verslininkų!), net specialistai ne iš karto pastebėjo naujo paauglių kulto keliamus galimus pavojus.

Mat nors „emosai“ ir atrodo panašūs į gotus, yra vienas skirtumas, gerokai gąsdinantis ir tėvus, ir mokytojus – tai tų jaunuolių džiaugsmas žaloti save. Ir omenyje šiuo atveju turimi anaiptol ne auskarai.

Alergija laimei

Teigiama, kad daugkartiniai bandymai pjautis venas yra tarsi savitas kiekvieno „tikro“ šio subkultūros atstovo ritualas. Internete galima aptikti daugybę tinklalapių, kuriuose „Emo“ judėjimui save priskiriantys jaunuoliai keičiasi žinutėmis apie randus ant savo riešų (dažniausiai atsiradusius tik vos vos įpjovus odą, kad pradėtų bėgti kraujas), giriasi jais („Štai, kaip man tada buvo bloga!“) bei dalijasi patarimais, kaip juos pasidaryti, kad geriau matytųsi.

Aišku, pilna internete ir visiškai nekaltų „emosų“ tinklalapių, skirtų jų madai (kažkuriame jų, beje, galima rasti tiesiog genialų patarimą, kaip atrodyti tikru „emosu“: „Tavo vidinė neviltis turi atsispindėti tavo išorėje – atrodyk toks liūdnas, tarsi dėl to negalėtum net valgyti“), „emosiškoms“ grupėms (tokioms, kaip „Green Day“ ar „My Chemical Romance“) ir graudžiai dusulingai poezijai. Dauguma „Emo“ vaikų net neatitraukia savo kambario užuolaidų – mieliau gyvena beorėje tamsoje pasinėrę į gailestį sau pačiam, vidinę analizę, dramatizmą… O kartais (to neslepia net patys „emosai“) ir apie „gražų“ pasitraukimą iš gyvenimo kaip būdą padaryti galą visoms jų paaugliškoms „kančioms“.

Viskas būtų gal ir ne taip blogai (flirtavimas su kančia yra sena giliai įsišaknijusi paaugliško amžiaus jaunuolių tradicija: kai mirtis tėra kažkas labai tolimo ir abstraktaus, mintys apie ją atrodo tik romantiškas žaidimas), jei ne psichologų išvada: nors gniaužti savyje jausmus yra nesveika, šiuolaikiniai paaugliai yra kur kas prasčiau prisitaikę išgyventi stiprias emocijas nei ankstesnės kartos. Todėl bet kokio mirtį romantizuojančio judėjimo įtaka gali turėti siaubingų pasekmių.

Bene geriausias įrodymas, kad nūdienos paaugliai – emociškai pažeidžiamesni, yra priežastys, dėl kurių žalojasi „Emo“ vaikai. Psichologai, išnaršę aibę jų forumų ar tinklaraščių internete, atvirai pašiurpo. Susidaro vaizdas, kad riešus puolama pjaustytis ne tik tėvams uždraudus eiti į dievinamos grupės koncertą, bet ir, vaizdžiai tariant, neradus parduotuvėje mėgstamos rūšies ledų. Tai privertė specialistus susimąstyti, kam ryžtųsi toks paauglys, patyręs išties didelę netektį. Ką galėtų sau pasidaryti, jei mirtų mylimas žmogus arba jis pats pakliūtų į automobilio avariją ir liktų invalidu visam gyvenimui, jeigu riešai jau kadaise supjaustyti dėl to, kad išsikrovė grotuvo baterija arba mama nedavė pinigų naujiems „emiškiems“ batams?

Šalys „krinta“ viena po kitos

Didžiojoje Britanijoje tokie dalykai jau kuris laikas yra labai didelė problema. Ypač privačiose uždarose mokyklose mergaitėms ir ypač dėl to, kad tokių mokymo įstaigų vadovybė visomis išgalėmis stengiasi tai nuslėpti – juk gėda.

Didžiausias skandalas šioje šalyje kilo, kai praėjusią gegužę Kento grafystėje nusižudė 13-metė „Emo“ judėjimo sekėja. Dėl to, kad Hana Bond pasikorė, buvo apkaltinta „Emo“ muzika – tiksliau, grupė „My Chemical Romance“, kurios aistringa gerbėja jaunoji britė buvo.

Po Hanos mirties paaiškėjo, kad ji ne kartą aptarinėjo su draugais savižudybę kaip romantišką ir „klasišką“ mirties būdą. Mergaitės tėvas prisiminė, jog duktė neseniai buvo susižalojusi riešus – artimiesiems ji paaiškino tai buvus įšventinimo į „emosus“ ceremonija.

Paauglės savižudybės sukrėstai visuomenei kažkaip praslydo pro ausis, kad prieš pat mirtį Hana Bond smarkiai susipyko su tėvais, neleidusiais jai nakvoti pas draugę. Tai, kas galbūt buvo tragiška šeimos drama, sukėlė milžinišką „Emo“ skandalą, jis negreitai nurimo.
O štai Rusija jau prieš gerus pusantrų metų paskelbė „Emo“ judėjimui atvirą karą. Šios šalies valdžia prilygino „emosus“ skustagalviams, ir dabar visi kaip nors su jų judėjimu susiję interneto tinklalapiai yra griežtai kontroliuojami bei ribojami, „emosų“ ir gotų mados draudžiamos mokyklose, valstybinėse įstaigose.

Praėjusią vasarą Rusijos Dūma net bandė įstatymais uždrausti „Emo“ judėjimą. Politikų nuomone, 12–16 metų jaunuoliai netvarkingomis šukuosenomis, juodais ir rožiniais drabužiais, kniedėmis puoštais diržais, pervertomis lūpomis bei negatyvi „Emo“ ideologija skatina depresiją, socialinį atskirtumą ir net savižudybes – ypač tarp jaunų mergaičių (didelį atgarsį turėjo pernai Nižegorodo srityje po traukinio ratais nusižudžiusios „Emo“ judėjimo sekėjos mirtis).

Kai kuriose Rusijos srityse mokyklos net gavo specialius aplinkraščius, įspėjančius apie socialinę grėsmę, kurią kelia šis neformalus jaunimo judėjimas. Pedagogams buvo pateikti detalūs aprašymai, kaip atrodo „emosai“, aiškinama, kuo žalinga jų ideologija. Šių raštų pradinis šaltinis buvo ne kas kitas, o FSB – buvęs KGB. Rusijos saugumo tarnyboms, akylai stebinčioms ir kontroliuojančioms visas neformalias jaunimo grupuotes šalies teritorijoje, nerimą sukėlė kasmet vis didėjantis „emosų“ savižudybių skaičius įvairiuose regionuose ir tai, kad venų pjaustymas bei savęs žalojimas šiems jaunuoliams yra norma.

Kokį realų poveikį turėjo šios instrukcijos? Rusijos pedagogai sako, kad beveik jokio. Nes vienintelis dalykas, ką suaugusieji įstatymiškai gali padaryti, tai kalbėtis su tokiais vaikais. Tik kad paaugliai nieko neklauso. Ir nesvarbu, kokiam judėjimui jie priklauso – „Emo“ ar skautams.

Prieš išsigąstant – pabandyti suprasti?

Subkultūrų psichologiją tyrinėjantys specialistai mano, kad tiek gotų, tiek „Emo“ judėjimas yra maištas prieš dabartinę kultūrą, reikalaujančią būti sportiškam, sveikai atrodančiam, laimingam. Tai paaiškintų, kodėl šios subkultūros tokios populiarios Šiaurės Europos valstybėse ir Šiaurės Amerikoje.

Nuolat pasigirstantys kaltinimai „Emo“ stiliaus muziką grojančioms grupėms, esą jų dainų tekstai verčia paauglius pjautis venas, tarp kitko, yra labai panašūs į kadaise gyvavusį įsitikinimą, kad sunkusis metalas skatina savižudybes. Nors, logiškai mąstant, vargu ar nors viena grupė galėtų atvirai skatinti savo gerbėjus žalotis ir žudytis – kas tuomet pirktų jų plokšteles?

Didesnė tikimybė, jog mirtį romantizuojančios subkultūros traukia paauglius, jau turinčius mažesnių ar didesnių psichologinių bėdų. Vieni gal jaučiasi vieniši, kiti – nepasitiki savimi, neranda vietos pasaulyje, nesutaria su bendraamžiais, tėvais ar mokytojais. Medikai patvirtins: jei jau žmogus (suaugusysis ar paauglys – nesvarbu) yra linkęs į savęs žalojimą ar savižudybę, darys tai, deja, nepriklausomai nuo to, kokios muzikos klausysis ar kokiais drabužiais rengsis.

Lietuvoje periodiškai kyla panika dėl vieno ar kito kulto. Negalima sakyti, kad ji visiškai nepagrįsta – istorija jau ne kartą ir skaudžiai įrodė, kokie pavojingi gali būti kai kurie judėjimai ar tikėjimai. Bet jeigu vaikas rengiasi juodai ir rašo prastas eiles, tai dar ne priežastis priskirti jį paslaptingam savižudžių kultui (kaip panikuojančius tėvus ramina psichologai, jau geriau tai, nei kad jų atžalos gatvėse apiplėšinėtų bejėges senutes). Galiausiai dauguma paauglių iš bet kokių kultų ir subkultūrų tiesiog išauga.