Koks yra lietuvio charakteris?

Darbštus ar tinginys? Linksmas ar liūdnas? Drąsus ar bailus? Pavydus ar gero linkintis? Tautos charakteris – vienas iš tautos tapatybės bruožų. Žinome, kad prancūzai yra plepūs, o italai – draugiški, tuo metu vokiečiai santūrūs ir pedantiški. Tad galime kalbėti, kokios vertybės svarbiausios tautai ir kaip jos susiformavo. Koks yra lietuvis, išsiaiškinti mėgino Virginijus Savukynas laidoje „Tapatybės labirintai”.

„Lietuvis yra kvailas, nuolankus, nelabai linkęs į mastymą, kadangi balsuoja už kvailius milijonierius, kurie neturėtų būti Seime, taip pat politiškai neapsišvietęs, žemo intelekto. Jeigu kokios nelaimės, tuoj bėga į užsienį. Tarsi čia negalima kurti šviesią, gražią Lietuvą”, – laidoje savo nuomonę išsakė dailininkas Antanas Rimantas Šakalys .

Darbštumas – lietuvio bruožas?

Geras lietuvis, be abejo, yra darbštus. Šią dorybę mums tėvai skiepija nuo pat vaikystės. Jei dirbsi – gerai gyvensi, o jei tinginiausi – nieko gero iš tavęs neišeis. Tačiau Vakarų šalyse darbštumas nėra taip vertinamas. Nepaisant to, vakariečiai vis tiek gyvena geriau.

„Jeigu kalbėsime apie tai, kaip lietuviai norėtų, kad į juos žiūrėtų užsieniečiai, be jokios abejonės, yra viena savybė, kuri lietuviui būtų svarbiausia – darbštumas. Lietuviai yra labai darbštūs, tuo jie išsiskiria. Darbštumas yra tikriausiai labiausiai vertinama savybė”, – teigė sociologas Vladas Gaidys.

„Anksčiau būdavo sakoma, kad lietuviai – itin darbšti ir išradinga tauta. Šimtmečių išradimai, tai, ką jie yra padarę Dzūkijos smėlynėliuose, kokias dvarvietes ir parkus yra šiaurinės Lietuvos lygumose pastatę – visa tai rodė, kad lietuviai buvo labai darbštūs, kantrūs, ištvermingi”, – pridūrė etnologė Gražina Kadžytė.

Sociologinės apklausos rodo, kad lietuviai savo vaikams labiausiai nori įskiepi darbštumą. Tuo tarpu vakariečiai – toleranciją.

„Nuostatą, kad „Lietuvis visur, nors ir ant akmens, gali pragyventi”, be abejo, patvirtina ir mūsų tremtinių atsiminimai, kai jie Sibire keletą kartų gerai prasigyvendavo ir būdavo perkeliami kitur, o jie ir vėl kabinasi į gyvenimą, kuria savo materialinę gerovę, rūpinasi vaikų išlikimu, rūpinasi šeimos išlikimu”, – pastebėjo G. Kadžytė.

Darbštumas žemdirbių tautai būdingas bruožas – turėsi tiek, kiek dirbsi. Ši savybė reikalinga ir tautai, kuriai teko patirti daug negandų ir nelaimių, po kurių reikėjo atsitiesti. Tikriausiai šios priežastys ir lemia, jog apie save galvojame kaip apie darbščius žmones, darbštumą laikome didele vertybe. Tad darbštumas – tai ne mitas, bet vienas iš mūsų charakterio bruožų.

Lietuviai pavydūs?

Visi gerai žino posakį, jog lietuviai džiaugiasi tada, kai kaimyno karvė nugaišo. Tiesa, nesame originalūs – panašią patarlę turi daugelis Vidurio Europos tautų. Tačiau kad lietuviai pavydūs, atrodo, neprieštarauja niekas.

„Nesakyčiau, kad tai nacionalinis bruožas. Gal jis buvo šiek tiek įdiegtas dar tarybinės sistemos, kai visi turėjo būti lygūs ir negalėjo būti išsišokėlių. Mes darome nemažai tyrimų ir kitose buvusios Sovietų sąjungos šalyse. Iš jų gal išlikusi vienintelė Armėnija, kurioje nėra tokio juodo pavydo. Jeigu ten kažkam pasisekė ar kažkas yra turtingesnis, kiti žmonės nori būti tokie pat. Tai panašiau ir į amerikietišką variantą, kai geras pavyzdys skatina juo sekti”, – mintis dėstė sociologė Rasa Ališauskienė.

Psichologas Remigijus Bliumas apibendrino lietuvių charakteristikas tarpukarinės Lietuvos periodu. Tuomet lietuviai patys išskyrė pavydą, kaip labiausiai paplitusį neigiamą lietuvio bruožą. Tačiau keliautojai apie lietuvius kaip pavydžius žmones pradeda rašyti tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės.  

1861 metais lietuviai buvo atleisti nuo baudžiavos. Tada jie tapo žemės savininkais – atsirado noras turėti daugiau. Tai liudija bylinėjimųsi pagausėjimas. Konstantino Gukovskio XIX a. pabaigoje surinkti duomenys rodo, kad, pavyzdžiui, Varnių valsčiuje 1872 metais iškelta 16 bylų, 1885 metais – 132, o 1888-aisiais – 178. K. Gukovskis teigia, kad dėl turto „tarp paprastų žmonių iškyla abipusis nepasitenkinimas, piktumas, pavydas, nuoskaudos, prasižengimai ir nusikaltimai”.

Baudžiavos laikais visi valstiečiai buvo priklausomi nuo pono. Jie nieko neturėjo, visi kaime buvo vienodai lygūs. Ponas jais vienodai rūpinosi, vienodai baudė. Juk net taip vadinamieji „laisvieji valstiečiai”, kurie nepriklausė nuo pono ir laisvai, kada panorėję, galėjo keisti savo gyvenamąją vietą, sunkiais nederliaus metais atsiduodavo pono globai.

Ponas ne tik mušdavo, bet ir atėjus badui gelbėdavo savo baudžiauninkus. Taigi valstiečiai buvo lygūs, nebuvo ko pavydėti vienas kitam. Tačiau po baudžiavos panaikinimo ši lygybė išnyksta: daugiau turi tas, kuris daugiau dirba, kuris yra protingesnis, apsukresnis ar tiesiog mažiau turi sąžinės. Atsiranda pagrindas pavydui. Tai pastebi keliautojai, todėl jau vėlesniais laikais ir patys lietuviai nusprendė, kad yra pavydūs žmonės.

Panašiai lietuviai mąstė ir atgavus nepriklausomybę. Sovietmečiu viešumoje buvo rodoma lygybė, o tapus laisviems, jei pasisekė, gali puikuotis turtais. Sociologiniai duomenys rodo, kad nepriklausomybės metu mažėjo pasitikėjimas vienas kitu. Jei 1990 metais 32 proc. manė, jog dauguma žmonių galima pasitikėti, tai po dešimtmečio tokios nuomonės laikėsi tik 22 proc. Per tuos metus mažėjo ne tik pasitikėjimas kitais žmonėmis, bet ir tolerancija.

„Vis tik stiprėja materialinės nuostatos ir žmonių noras gyventi geriau, visų pirma – materialiai. Kita vertus, galima būtų sakyti, kad mažėja ir tolerancijos. Jeigu 1990 metais, kai darėme vertybių   tyrimus, lietuviai buvo vieni iš tolerantiškiausių žmonių Europoje. Dabar, po aštuoniolikos metų, tolerancijos mažėja. Galbūt prie to prisideda ir greitėjantis gyvenimo tempas, ir kova už būvį, bet pokyčiai šia prasme tikrai pastebimi”, – tikino R. Ališauskienė.

Ne tik artojėlis, bet ir kareivėlis

Jotvingiai – baltų gentis, labai artima lietuviams. Šios genties atstovai vieni stodavo į kovą su tuntu kryžiuočių ir žūdavo nuo jų kalavijo. Kronikininkai teigė, kad tai ir lėmė jų išnykimą, nes jie geriau rinkosi mirtį ir kovodavo tada, kai laimėti nebuvo net menkiausio šanso. Pokaryje daugelis vyrų išėjo į karą, nors žinojo, kad tikrai nieko nelaimės. Beje, aršiausios kovos vyko Dzūkijoje. Tačiau ar iš tiesų esame drąsus, ar tik norime tokiais save vadinti?

„Lietuvis tapatinamas su žemdirbiu, sėsliu žmogumi, nors karo vyras Lietuvoje yra labai pagerbiamas. Žinome, kad lietuviai buvo karingi, sukūrė ir valstybę, ir karalystę, ir kunigaikštystę, ir aplinkinių šalių metraščiuose minima lietuvių kariuomenė. Netgi ukrainiečių vestuvinėse dainose yra žodžiai „Naehala Litva, budet c nimi bitva”. Kai jaunikio šalis atvažiuoja, tai prilyginama atvykusiai Lietuvos kariuomenei, su kuria reikės susiremti. Lietuvių karingumas dabar, ko gero, išreiškiamas daugiau per sportines kovas ir tai prilyginama karo laimėjimams. Na, o kadangi karingi, tai ir kerštingi, nes yra tokių patarlių: „Jei kas lietuvį nuskriaus, tai tas ir grabe atleidimo negaus”. Pabrėžiama didelė savivertė. Šiomis dienomis taip pat yra tokių patvirtinimų, kad „Lietuvį užkliudyk, tai jis tau irgi neduos praeiti”, – pastebėjo etnologė G. Kadžytė.

R. Ališauskienės manymu, drąsa – viena iš lietuviams būdingų savybių.

„Gyvename gan plokščioje žemėje, bet daug lietuvių veržiasi į kalnus, daug lietuvių renkasi pilotavimą arba kitokias gana ekstremalias sporto šakas ir mėgsta rizikuoti. Yra tautų, kurios žymiai atsargesnės arba, kaip sakoma, nelips ten, kur pavojinga. Lietuviai taip pat nebijo nežinomybės, nebijo išvažiuoti. Drąsūs žmonės yra emigrantai, nes jie savo problemas sprendžia ne visada žinodami, kur eina. Kalbėdami apie tai, kokias savybes vertina, drąsą lietuviai pažymi kaip pakankamai svarbią savybę”, – teigė sociologė.

Lietuvos įvaizdžio kūrėjai Lietuvą taip pat pateikia kaip drąsią šalį.

„Lietuviai, kaip ir daugelis žmonių, yra daugialypiai ir viena iš savybių, kuria jie pasižymi, yra drąsa. Drąsa iš tikrųjų yra labai plati sąvoka: yra ir teigiamų, ir neigiamų apraiškų. Tačiau lietuviai turi ryžto, moka trenkti kumščiu į stalą”, – mano P. Senūta .

Tačiau, anot jo, lietuviai visgi labiausiai tapatinasi su darbštumu. „Apklausos rodo, kad lietuviai išskiria drąsą ir tai yra antra mūsų tautinė savybė po darbštumo. Darbštumas nepasirinktas todėl, kad šiuolaikinėje visuomenėje šis bruožas nėra ta pati vertybė. Darbštumo, pigių darbo rankų yra ganėtinai daug pasaulyje ir mes nesiruošiame į tai pretenduoti”, – pridūria P. Senūta.

„Suprantama, tą drąsą reikia atitinkamai pristatyti. Pristatyti ne kaip kokį gyrimąsi, bet drąsą rizikuoti. Sakysim, mašinų parvaryti važiuoja broliai lietuviai, o ne latviai, estai ir ne kazachai, ukrainiečiai. Čia irgi reikia rizikos, reikia drąsos, reikia išradingumo, kalbų mokėjimo ir panašiai. Mūsų verslininkai daro gražius dalykus ir kitose šalyse, be drąsos to nepadarysi. Emigracija taip pat susijusi su drąsa, nes emigruojama ne tik dėl materialinių dalykų, bet ir todėl, kad norima pamatyti, apsimokyti”, – sakė profesorius A. Kregždė.

Tautos charakteris geriausiai atsispindi išvažiavus į svečias šalis. Pasirodo, lietuviai, išvykę į Jungtines Valstijas XX amžiaus pirmoje pusėje pasižymėjo dviem dalykais: jų, po rusų, daugiausia buvo komunistų   partijoje, o nusikaltimų suvestinėse jie pirmavo pagal chuliganizmą – sukeltas muštynes ir išdaužytus langus. Sociologas Vytautas Kavolis yra pateikęs puikų paaiškinimą, kodėl taip nutiko.

1919 ir 1920 metais lietuviai buvo antra stambiausia tautinė grupė Amerikos komunistų partijoje, o 1920 metais jų skaičius beveik siekė penktadalį visų komunistų partijos narių. V. Kavolis teigia, kad lietuviams būdingas kolektyvinis mentalitetas: reikia bendruomenės, paklusimo bendroms normoms, autoriteto.

Tradicinėje visuomenėje tai atliko Bažnyčia ir kunigas. Praradus religiją reikėjo naujų autoritetų – ir tokiu tapo Komunistų partija, kuri pasiūlė bendruomeniškumą, paklusimą kolektyvo valiai.

„Visai neseniai skaičiau latvių rašytojos Laimos Muktupavelos knygą „Pievagrybių testamentas”. Autorė kalba apie emigrantus Airijoje ir štai sako, kad mes, latviai, tokie viensėdininkai, pavienininkai ir nelinkę bendrauti. O lietuviai tai jau esą galvos skausmas tiems darbdaviams, nes jeigu nuvažiavo vyras, tai po kurio laiko atvažiuoja žmona, atsiveža vaikus, po to – žmonos sesuo, uošvė ir visa giminė, ir tai rodo lietuvių polinkį bendrauti”, – pasakojo G. Kadžytė.

Aukštaičių ir žemaičių skirtumai

Aukštaičiai – atlapaširdžiai ir dainorėliai, o žemaičiai – uždari ir kieto būdo. Taip dažniausiai apibūdinami charakterių skirtumai.

„Be abejo žemaitis yra lėtesnis. Čia būtų galima atsiminti tikro žemaičio daktaro Norberto Vėliaus mitologinius pamąstymus, kad vakarinis Lietuvos regionas, tai yra Žemaitija, daugiau susijusi su vyresniosios kartos senatvės išmintimi, atsargumu, mąslumu, kai ne iš karto priimama bet kokia naujovė. Ji gerai apmąstoma, ar tai būtų žmogus ar reiškinys, bet jeigu kartą priimama, tai priimama labai ilgiems laikams. Sakoma, jeigu žemaitį įtikinsi kokio nors reikalo teisumu, tai paskui jau ir nebeišmuši jo iš tos vagos, nes jis jau bus apsisprendęs, o jis nemėgsta šokinėti į vieną arba į kitą pusę”, – tikino etnologė G. Kadžytė.

K. Gukovskis apie tai   rašo: „Kaip ypač niūrumas, įtarumas būdingi žemaičiams, taip išorinis pamaldumas ir nepaprastas potraukis bylinėtis taip pat yra jų išskirtiniai bruožai”. 1881-1891 metais iš Ukmergės apskrities buvo išvyta pagal bendruomenės nutarimą 62 valstiečiai, tuo tarpu per tą patį dešimtmetį iš Telšių apskrities – net 165.

„Aukštaičiai dagiau linkę į kompromisus, bando, ir vienam pritarti, ir kitam pritarti, ir galbūt pasižiūrėti, prie kurio labiau linkti. Manau, kad taip istorinė situacija suformavo. Juk aukštaičiai gyveno rytinėse baltų žemėse, kur visada eidavo tiek žmonių, ir labai sunku būdavo iškart suvokti, ar tai geras žmogus, ar blogas, ar savas, ar svetimas, ar jis atneša naudą, ar kaip tik pražūtį, reikėdavo pasistengti išlikti.

Tuo tarpu žemaičiams vakarinėje dalyje nebėra kur trauktis. Nelįsi gi į jūrą, todėl jie taip turi ir stovėti. Su tuo susijęs ir lietuvių mėgstamas anekdotas. Kai Vytautas Didysis rikiuoja pulkus Žalgirio mūšiui, jis pastato žemaičius į gynybą – ten, kur jie stovės, niekas nepraeis, aukštaičius pasiunčia į žvalgybą, nes jie moka apsimesti ir užsimaskuoti. Na, sako, dzūkus – į puolimą, nes dzūkui tik pasakyk, jis ir nulėks, ir padarys, o paskui galvos, ką padaręs. Na, o suvalkiečius pasiunčia surinkti viso inventoriaus, kuris lieka po mūšio. Čia kalbama apie suvalkiečių taupumą, ūkiškumą, kur kartais kiti įžvelgia netgi ir šykštumą”, – kalbėjo G. Kadžytė .

Tautos charakteris nėra nekintamas – kiekviena epocha iškelia vis kitas vertybes, mūsų poelgiai keičiasi. Svarbu, kad būtų mūsų charakteryje vyrautų ne vien neigiami bruožai. Kuo pozityviau žiūrėsime į pasaulį, tuo daugiau galėsime pasiekti.