Kas yra socionika?

Nuo pat gimimo žmogus priverstas bendrauti su artimaisiais, o vėliau ir su kitais žmonėmis. Ir jau nuo vaikystės vieniems tai sekasi lengvai, kitiems – sunkiai. Vieniems tai – džiaugsmo šaltinis, kitiems – nesibaigiančios problemos. Bendravimu žmogų galima išgydyti, bet galima ir susargdinti, paversti neišgydomu ligoniu. Kiekvienam yra svarbus bendravimas – surasti bendrą kalbą su svetimais ar nepažįstamais žmonėmis, nes visi stengiamės pasiekti bendravimu tam tikrų rezultatų, bet kartais tai niekaip nepavyksta.

Apie bendravimą parašyta daugybė knygų, ir jos neguli knygų lentynose. Šios knygelės tikslas toks pats – padėti žmonėms sėkmingai bendrauti, bet manau, kad daugeliui mano siūlomas raktas į sėkmę yra nežinomas ir dar negirdėtas. Tas raktas – socionikos mokslas. Jam pagrindus padėjo įžymieji XX a. mokslininkai psichoanalitikai Z. Froidas ir K. G. Jungas. Tai tipologiją teigianti, kad visi žmonės pagal savo psichikos struktūrą yra šešiolikos tipų, todėl jie skirtingai priima tą pačią informaciją skirtingai supranta išreikštą mintį, turi skirtingą socialinę paskirtį visuomenėje. Žmogaus psichologinis tipas nustatomas pagal keturias viena nuo kitos nepriklausančias požymių poras. Šį K. G. Jungo atradimą kaip pagrindą naudoja ir socionikos mokslas. Tačiau didžiojo mokslininko darbai buvo laikomi nepaprastai sudėtingais, sunkiai suprantamais ir pritaikomais. Tik 1950-taisiais metais Izabelė Mayers Briggs su savo motina Katerina, susidomėjusios K. G. Jungo mokslu, sudarė testąpagal jo aprašytus požymius, kuris susilaukė didžiulio susidomėjimo visame pasaulyje. Tai buvo K. G. Jungo tipologijos atgimimas, ją pradėta taikyti įvairiose mokslo ir praktikos srityse ne tik Vakarų Europoje, bet ir JAV, Japonijoje ir kitose šalyse. Amerikoje, Anglijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių buvo įsteigti tipologijos institutai, reguliariai skaitomos paskaitos įvairiose mokslo įstaigose.

Maždaug tais pačiais metais ir Lietuvoje psichologė A. Augustinavičiūtė iššifravo, pabaigė ir toliau išvystė K. G. Jungo tipologiją, sukurdama intertipinių santykių teoriją. Jos darbai susilaukė būrio pasekėjų, visoje tuometinės Tarybų Sąjungos teritorijoje ėmė kurtis socionikos institutai, atliekantys įvairiausius, įdomiausius eksperimentus, toliau besigilinantys į žmogų ir bendravimo santykius.

Daugelis bendravimo problemų kyla todėl, kad tarp šešiolikos psichotipų susidaro šešiolikos rūšių santykiai. Aštuoni iš jų yra reliatyviai geri, ir žmonės gali suprasti vienas kitą, išsiaiškinti kylančius nesutarimus, o kiti aštuoni – tai labai sudėtingi santykiai, kai žmonės turėdami geriausius norus niekaip negali suprasti vienas kito poelgių ir jų priežasčių, negali susitarti dėl įgyvendinimo metodo net tų pačių tikslų, neadekvačiai supranta ir išreikštas mintis, ir veiksmus.

Dėl tokiu būdu susidarančių konfliktinių situacijų patys žmonės nekalti. Nekalti jie dėl to, kad gamta juos sukūrė tokius nepanašius, taip skirtingai suvokiančius supantį pasaulį. Todėl vienas iš būdų sugyventi esant socioniškai blogiems tarptipiniams santykiams – tai visų pirma noras pažvelgti į pasaulį to kito žmogaus akimis, o tai įgyvendinti – suprasti kito požiūrį – ir gali padėti socionika.

Vieno tipo žmonės labai panašūs tiek išoriškai, tiek gyvenimo supratimu, panaši jų socialinė paskirtis, tie patys charakteringi asmenybės bruožai, teigiamos savybės ir galimos neigiamos. Šios knygelės paskirtis- plačiau pažinti tarpusavio santykius ir tobulinti savo bendravimą., žinant savo socioninį tipą, savo šeimos narių (ar bet kurių kitų jus dominančių žmonių) sociotipus arba kitų žmonių tipus. Kadangi, kaip jau minėjau, žmogaus tipas yra įgimtas, žinodami du tipus, žinosime ir objektyviai susidarantį santykį tarp jų iš knygelės pabaigoje pateiktos tarptipinių santykių lentelės. Aprašyta, kaip visi santykiai pasireiškia gyvenime.

Net esant blogiems tarptipiniams santykiams šeimoje, labai retai būna, kad nei vieno iš tėvų santykis su vaiku nėra geras. Beveik visada su bent vienu iš tėvų santykiai palankūs. Todėl skirdamiesi sutuoktiniai rizikuoja, kad vaikas pasiliks su tuo, su kuriuo jam neigiami santykiai. Kai taip atsitinka, labai sunku nustatyti vaiko tipą, jis atsiduria prie ribos susirgti psichine ar kuria nors kita sunkia liga. Kartais taip atsitikti gali ir esant socioniškai geriems tėvų santykiams su vaiku, kai šis yra labai griežtai auklėjamas ir verčiamas elgtis taip, kaip tėvams atrodo teisinga, bet prieštarauja paties vaiko pasaulėjautai. Taigi kaltas būna tik tas santykis arba pernelyg griežtas, despotiškas auklėjimas, kai vaikas negali jaustis pačiu savimi, o, norėdamas būti “geru”, forsuoja savo silpnąsias, lengviausiai pažeidžiamas psichikos vietas. Žinodamas vaiko psichikos struktūrą, socionikas gali patarti motinai ar tėvui, kokių priemonių imtis, kad vaikas galėtų realizuoti, atrasti save, kaip elgtis pačiam su vaiku, – ir visos šios priemonės visais atvejais duoda teigiamus rezultatus.

Nustatę savo vaiko sociotipą ir tarptipinius santykius su juo, galėsite išvengti esminių auklėjimo klaidų, būsite sveikesni ir laimingesni ir jūs, ir, svarbiausia – jūsų vaikas. Jūs gausite raktą į vaiko dvasinį pasaulį, suprantamesnės taps jums jo problemos ir gal nebūsite, jam užaugus, svetimais – tada gal galėsite, net esant blogiems tarptipiniams santykiams, būti gerais draugais.

Labiau suprasti vienas kitą padės vieno iš populiariausių šio mokslo vystytojų, tyrinėtojų D. Keirsey visų 16-os tipų skirstymas į keturias vertybinių orientacijų gyvenime grupes, mūsų vadinamas Dionizo, Epimetėjo, Apolono ir Prometėjo vardais. Tai leis visai naujai pažvelgti į žmogaus asmenybę ir suprasti daugelį prigimtinių žmonių skirtumų, liečiančių pasaulėjautą, gyvenimo būdą ir jo vertybes.

Nustatę, koks esate psichologinis tipas pagal pirmosios dalies aprašymą, perskaitę vertybinių orientacijų grupių charakteristikas pasitikrinsite, ar tikrai priklausote būtent tam tipui jūs ar jus dominantis žmogus. Žinodami savo ir kito – suaugusiojo ar vaiko tipus, jau galėsite sužinoti ir objektyviai tarp jūsų susidarantį santykį.

Tikimės, kad visatai padės Jums išsaugoti šeimą, pasiekti laimę ir ramybę joje ir išauginti sveiką, pasitikintį savimi, mokantį realizuoti save gyvenime vaiką.