Kada būtina atverti širdį?
Turbūt nors kartą gyvenime bandėte būti atviri, tačiau ta patirtis jūsų pernelyg nenudžiugino. Jei būdamas vaikas prisipažinote tėvams padaręs ką nors negero, tikrai neišvengėte pliaukštelėjimo per užpakalį, paauglystėje – pagrūmojimo pirštu ar ilgo moralo, darbe – kandžių pašaipų už nugaros ar net pareigų pažeminimo. Psichoterapeuto Olego Lapino teigimu, viso to galima išvengti, tik tam tikrose situacijose reikia mokėti tinkamai taikyti visuomenėje priimtus atvirumo filtrus. Sąvokai “atvirumas”, atsižvelgiant į situaciją, priskiriama daug reikšmių. Kur ir kada baigiasi atvirumas, o prasideda plepumas? Lapino teigimu, jei žmogus tik kalba, “skleidžia savąjį atvirumą”, tačiau negirdi aplinkinių, nereaguoja į jų žodžius, tai plepumas. “Žmogus turi ne tik plepėti, bet ir reaguoti į pašnekovą. Atviras žmogus – nebūtinai plepys. Galima visą laiką tylėti ir būti atviram aplinkai”, – tvirtina psichoterapeutas. Tačiau dažnai mus supa žmonės, kurie tik pateikia save, o mes nesame pasirengę priimti jų signalų. “Tarkime, žmogus gali paskambinti, kai jam šauna į galvą – labai anksti rytą ar vidurnaktį. Jam tai atrodys normalu, nes jis nori paplepėti. Tokiu atveju santykis “aš ir tu” neegzistuoja. Yra tik “aš ir visas pasaulis”, kuris privalo mane išklausyti”, – įsitikinęs Lapinas. Reikėtų pripažinti, jog net įmonės pradeda vengti nuolat kalbančių ir kitų negirdinčių kompanionų, tokie žmonės vargina ir darbe, ir namie.