| |

Panikos sutrikimas

Jungtinėse Amerikos Valstijose Nacionalinė ambulatorinės medicinos priežiūros tarnyba 1978 m. nustatė, kad 22 % pacientų vizitų pas gydytojus buvo dėl 8 pagrindinių nusiskundimų: silpnumo, nugaros skausmo, galvos skausmo, svaigimo, krūtinės skausmo, dusulio, pilvo skausmo ir nerimo. Per trejus metus 1000 pacientų, atvykusių į vidaus ligų klinikas, kuriems buvo 14 dažniausių simptomų, organinė patologija nustatyta tik 16 %. Kai per pirmąjį vizitą pas gydytoją organinė patologija nenustatoma, vėliau atlikus tyrimus, ji nustatoma tik 1 iš 10 pacientų. 1984 m. atliktas tyrimas parodė, kad 44 % dėl panikos sutrikimų konsultuotiems pacientams nustatyta neurologinė simptomatika (galvos skausmas – 20 %, galvos svaigimas – 18 %, sinkopė ir pseudotraukuliai – 9 %). Panikos sutrikimas per gyvenimą būna 1,5-3,8 % gyventojų kasmet, iš 3000 žmonių 45 ištinka panikos atakos pirmą kartą gyvenime, dažniau moterims negu vyrams. Šis sutrikimas dažniausiai prasideda nuo 20 iki 40 metų žmonėms, 26 % – iki 20 metų. Panikos sutrikimą dažnai lydi agorafobija ir depresija (2 pav.). Nerimo jausmas kyla ten, kur asmuo jau kartą išgyveno panikos ataką, kuri jį labai stipriai paveikė, sukrėtė. Dėl panikos sutrikimo gali labai sumažėti darbingumas, prasidėti agorafobija, dėl kurios pacientas negali išeiti iš namų. Jei ši būsena gydoma neefektyviai, gali apimti depresija, neviltis, kilti minčių apie savižudybę. 48 % pacientų, kuriems yra panikos sutrikimas, nustatoma depresija.

| |

Panikos gydymas be vaistų

Pagan Barlow (1) panika pasireiškia tada, kai gyvenimo įvykiai pažeidžia biologinę ir psichologinę pusiausvyrą ir išsivysto susirgimas. Panikos atakos pasitaiko 9-15% žmonių (Barlow), dauguma jas patiria tam tikrų stresų metu: egzaminų, viešai pasisakydami, konfliktinių situacijų metu ir panašiai. Ir tik nedaugelis jas patiria netikėtai. Panika kliniškai pasireiškia dusulio jausmu, svaigimu, netvirtumu ar alpimu, tachikardija, drebuliu ra purtimu, prakaitavimu, springimu, pykinimu, abdominaliniu diskomfortu, depersonalizacija ar derealizacija, parestezijomis, karščio ar šalčio krėtimu, krūtinės skausmu ar diskomfortu, mirties ar išprotėjimo jausmu (DSM-III-R). Šis susirgimas iki šiol menkai žinomas Lietuvos medikų auditoriai. Šiuos klinikinius požymius gydytojai dažniausiai vadina terapiniais terminais: vegetodistonija, meurocirkuliacinė distonija, hipertenzinė krizė, ir pan. Gydymui skiria kraujagysles plečiančius, kraujotaką gerinančius vaistus, nootropus, neuroleptikus antidepresantus, beta-blokatorius, benzodiazepinus. Jau susipažinę su šiuo susirgimu gydytojai stengiasi ligonius gydyti benzodiazepinais, antidepresantais ir MAO inhibitoriais. Tačiau tai biologinės pakraipos gydymo metodikos, kurios į susirgimo psichologinius aspektus neatsižvelgia.

| |

Panikos ir nerimo sutrikimo pažinimas

Tai vieno žmogaus istorija, kuris taip įsitraukė į užburtą ratą ir tikslų vaikymasi, kad beveik pamiršo apie normalų poilsį, draugus ir laisvalaikį. Miegas. Maistas. Mašina. Darbas. Maistas. Darbas. Mašina. Namai. Miegas. Tokia buvo mano darbotvarkė daugiau nei pusantrų metų. Toks jau mano darbas, kad nuolat jausdavau stresą dėl vėluojančių darbų, nuolatos kėliau sau tikslus žymiai didesnius, nei galėjau naturaliai pasiekti, nuolat darbus reikdavo atlikti “vakar”, o dažniausiai darbe tekdavo užsilaikyti iki 19 ar net 21 valandos. Galiausiai patys darbai buvo dažnai tokie, kad tekdavo nugalėti save, neretai būdavo ant etikos ir moralės normų ribos. Taigi, sukausi tame rate ir net nenujaučiau apie artėjantį “boom”. Prieš pat velykas buvau užsukęs pagelbėti sutvarkyti kompiuterį savo gerai bičiulei ir po kompiuterių tvarkymo išsišnekėjom, kad nuolat jaučiu maudimą širdies plote, jai išvardinus požymius man beliko tik patvirtinti jos įtarimus. Ji kuo skubiau rekomendavo kreiptis į specialistą, nes įtarė, kad tokie požymiai gali būti ir išeminės ligos požymiai. Tuo pačiu rekomendavo savo draugę. Atėjo vienas vakaras, pradėjau jausti nerimą, kad gali būti kokie rimti širdies negalavimai. Kuo daugiau galvojau apie tai, tuo daugiau tarsi jausdavau, kad širdis skauda, tarsi labiau plaka, tarsi plaka kitaip. Išties, tai nuolatos dėmesys buvo sukauotas ties širdimi ir nuolatos ją klausiau.

Relaksacija – kelias į vidinę ramybę
| |

Relaksacija – kelias į vidinę ramybę

Po sunkaus darbo ar įtampos kupinų išgyvenimų mes atsipalaiduojame, aptingstame, mintys darosi lėtos – sakome: „Tarytum akmuo nuo pečių nusirito”. Tai – natūrali apsauginė organizmo reakcija: iš atminties išsitrina mus traumavę įvykiai, užsimiršta neigiami išgyvenimai (nerimas, baimė, pyktis). Tačiau, ši reakcija ne visada „įsijungia” laiku. Ekstremaliai situacijai pasibaigus, mes dar ilgai liekame su ja: kartais sąmoningai, bet dažniausiai nesąmoningai, ir toliau mintyse vis ją kartojame, vis apie ją galvojame, vis išgyvenam. Nuo sugebėjimo atsipalaiduoti priklauso mūsų kasdienė savijauta. Žmogus, kurio kūnas yra įsitempęs, jaučia ir psichologinę įtampą, nukenčia ir jo santykiai su aplinkiniais. Nuolatinėje įtampoje gyventi neįmanoma, todėl nuolat siekiame atsipalaidavimo. Dažnai tam pasitelkiame ir kenksmingas sveikatai priemones, tokias kaip alkoholis, narkotikai ar vaistai. Jos veikia staigiai, tačiau ilgainiui sukelia priklausomybę ir didesnes problemas nei tos, nuo kurių gelbėjomės. O relaksacijos pratybos gali padėti sukelti natūralią atsipalaidavimo reakciją, nutraukti neigiamų minčių vis palaikomą užburtą ratą. Žodis relaksacija (lot. – relaxatio) ir reiškia atsipalaidavimą. Paprastai relaksacija vadinamas psichologinio ir fiziologinio aktyvumo sumažėjimas esant budrios būsenos. Žmogus pasiekia panašų atsipalaidavimo lygį kaip ir miegodamas, tačiau išlieka budrus. Relaksacijos pratybas gali vesti kitas žmogus, pavyzdžiui, psichologas. Paprastai tokios pratybos vyksta grupėje, tačiau atsipalaidavimo galima mokintis ir pačiam. Tai – vadinamosios autogeninės treniruotės.

Laisvė nuo „ramybės laiko“ kaltės
| |

Laisvė nuo „ramybės laiko“ kaltės

Neseniai stebėjau, kaip viena mylima bendruomenė buvo dvasiškai pakerėta. Į bažnyčią atvyko vienas krikščionių tarnautojas pravesti trijų dienų programą, kurios tikslas buvo paskatinti tikinčiuosius daugiau melstis. Per vieną užsiėmimą kažkoks žmogus išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad į jo maldą neatsakoma. Jis ilgus metus ištikimai meldėsi su savo dukra ir už ją, tačiau ji vis dar negyveno su Dievu. Jis buvo palūžęs ir prislėgtas. Kaip maloningasis Dievas kalbėjo šiam žmogui? Palaužta nendrė šaukėsi pagalbos. “Turėtum labiau stengtis. Turėtum daugiau melstis”, – kalbėjo jam. Mane suėmė pyktis. Kadangi pažinojau tą bažnyčią jau daug metų, pasibaisėjau. Tai, ką girdėjau, vienos seminarijos profesorius pavadino sola bootstrapa, pasitikėjimu savimi – mes keliame save už savo dvasinių batų raištelių [bootstrap – batraištis; angl. to pull oneself by one’s own bootstraps reiškia “iš savo jėgų išsilaisvinti, pagerinti/pasiekti ką nors”; aliuzija į pagrindinius protestantų principus sola scriptura, sola fide ir t.t. – “vien…”; red. past.]. Taip kalbantys mokytojai, be abejo, nori tik gera. Visa problema – ne jų nuoširdumo stoka. Diagnozė kur kas sunkesnė. Problema yra erezija. Bet kokia erezija žeidžia sielą. Kai žvelgiu į šiandieninį evangelinį pasaulį, matau milijonus nuoširdžių tikinčiųjų, kuriuos mokytojai, nesuvokiantys biblinės maldos pagrindų, prislegia netikros kaltės našta. Tiesiai šviesiai tariant, Kristaus avelėms meluojama.

Ramybė neramybėje
| |

Ramybė neramybėje

Ta ramybė, kurios siekiu, ateina nenumatytu laiku, dažniausiai nejučia, ir nesuprantu, kaip ji gali nuraminti mano neramybėje. Pasaulio apsuptyje. Gyvenimo apsuptyje. Esu priklausoma nuo jų, todėl ir esu neramybėje. Tačiau tikiu, kad būdama priklausoma nuo Dievo, gyvenčiau ramybėje. Dvasios ramybėje. Kuo giliau suvokčiau tą priklausomybę, tą pasirinkimą, tuo gilesnė ir pastovesnė ramybė lankytų. Lankytų, gal net pasiliktų. Nuo tos akimirkos, kai supratau ramybės suteikiamą vidinę harmoniją, siekiu jos ieškodama, nenuilstamai ieškodama – ir kviesdama ją tokią laukiamą ir tokią atrodytų nepasiekiamą. Ateina ramybė kaip malonė – lyg išprašyta, lyg dovanota. Nežinau, iš kur, už ką ir kodėl? Kodėl ateina arba kodėl neateina, kai labai šaukiu neiššaukiamu šauksmu? O ateina ramybė daikto, pasaulio aplinkos ar žmogaus pavidalu, jeigu tame įmatau Dievo buvimo žymę. Arba asmenišku dievišku priartėjimu, kuriems žodžių neradau išreikšti. Apsilankiusi ramybė apie tai pasako. Jeigu išgirstu, kad būtent taip į mane prabylama. Jei išgirstu ir atpažįstu. Savo ramybės laukimą sunkiausiomis valandėlėmis slepiu nuo savo ir žmonių žvilgsnių ir prašau Aukščiausiojo nors praskrendančio paukščio plunksnos kaip žymės – kantriai tylėdama prie savo kasdienybės. Net savo pasipiktinimus, nesusipratimus, nuovargį, ligas, netektis ir nerimastį dėl šios ir dar toli esančios akimirkos noriu užkloti ramybės lengvumu. Mokausi visa apvilkti ramybės rūbu. Mokausi, mokausi ir vis negaliu jos pasiekti.

Gėdos jausmą praradus
| |

Gėdos jausmą praradus

Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų, parodančių žmogaus trumpalaikę ar ilgai trunkančią dvasinio iškrypimo būseną. Išsišokai kalba ar veiksmais, pažeisdamas moralės reikalavimus – ir tave apima gėdos jausmas su išoriniais, kitų nesunkiai pastebimais fiziologiniais pakitimais: akių nudelbimu, skruostų užkaitimu, susinervinimu. Jei žmogus susivokia, ką netinkamo pasakęs ar padaręs, ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar nesugeba savęs kontroliuoti, ima kalbėti ir veikti daugiau, negu leidžia sveika moralė, – tai jau didelė asmeninė tragedija. „Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo“, – sakė Publijus. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs savyje gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių ir nesujausti dėl to kaltas. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti, savo nusižengimą kitam primesti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje toks begėdis nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja…“ Pažvelkime į mūsų valdžioje esančius begėdžius (o jų ne tiek jau mažai): meluoja ir nemirksi, grobia ir šaiposi iš „neapsukriųjų“, kyšininkauja ir mano, kad tai normalu.

Stresas reikalingas žmogui
| |

Stresas reikalingas žmogui

Dėl šiandieninio gyvenimo tempo ir nuolat besikeičiančių aplinkybių daugelį žmonių vargina nuolatinė nervinė įtampa ir stresas. Tai sukelia depresiją, nerimą, padidina arterinį kraujospūdį, sutrikdo miegą, sukelia galvos skausmus, migreną bei kitus sutrikimus. Stresas – tai fizinė ir psichinė organizmo reakcija į slegiančias situacijas, nepalankias ar net pavojingas gyvybei aplinkybes. „Streso, kaip natūralaus gyvenimo reiškinio, neįmanoma išvengti. Nedidelis stresas veikia teigiamai, skatina veiklumą, išradingumą. Tačiau labai stiprus, dažnai pasikartojantis arba užsitęsęs stresas gali sukelti įvairias ligas. Vienaip ar kitaip stresas daro įtaką kiekvieno žmogaus sveikatai“, – teigė Palangos poilsio namų „Baltija“ Reabilitacijos centro FRM gydytojas – neurologas Vincas Paulikas. Stresas gali turėti ne tik neigiamą, bet ir teigiamą poveikį. Medikų teigimu, stresas yra ne tik tai, ko reikia vengti, bet ir tai, ką galime priversti dirbti savo naudai. Naudingas gali būti tik palyginti trumpai trunkantis stresas. Jis skatina veiklumą, išradingumą, kūrybiškumą, stimuliuoja imuninės sistemos funkcijas, grūdina ir skatina įveikti sunkumus. Teigiamai veikiantis stresas (eustresas) – įsimylėjimas, santuoka, susitaikymas po išsiskyrimo, daugeliui – išėjimas į pensiją, turto pirkimas, paaukštinimas darbe, netikėta sėkmė, mokslų baigimas, naujų draugų susiradimas, atostogavimas ir kita. Ilgai trunkantis, nekontroliuojamas stresas žaloja.

Dvi latvės nutapė gėdos jausmą
| |

Dvi latvės nutapė gėdos jausmą

Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatoma jaunųjų Latvijos menininkių Elenos Griščenko ir Evos Veverės tapybos paroda „Shame“/ „Gėda“. Atidarant ją su sveika ironija pasidžiaugta, kad pirmajam Parodų rūmų aukštui šiais metais tapus savotišku jaunųjų menininkų reprezentaciniu trapu pagaliau pristatomas ir „gėdingasis“ latvių projektas. Idėja surengti bendrą parodą Lietuvoje dailininkėms kilo pernai vasarą dalyvaujant kūrybiniuose pleneruose mūsų šalyje. Kaip teigė pačios autorės, paruošusios po Lietuvą keliaujančiam projektui po keliolika drobių, gėdos temą jos pasirinko neatsitiktinai. Nebenaujas išraiškos aspektas dailėje bei įdomi ir nesvetima pačioms kūrėjoms emocija tapo parodos leitmotyvu, išreikštu ekspresyviais potėpiais, ryškiomis kontrastingomis spalvomis. Jų kūriniai, jau spėję pasisvečiuoti Šiauliuose ir Vilniuje, vienam mėnesiui užsuko į Klaipėdos ekspozicines erdves. Žmoniją per amžius lydintis gėdos jausmas visada buvo įkvėpimo ir apmąstymo šaltinis įvairius menus kuriantiems menininkams. Sąmoningai ar ne, vaizdas galėjo būti gėdingas ir gėdinantis, sužadinantis žiūrovo gėdos jausmą ar vaizduojantis gėdą. Neretai istorijoje aptinkama atvaizdų, kurie tapo gėdos simboliais ir buvo naudojami visuomenės kontrolei. Pavyzdžiui, viduramžių mene, kuriame ženklas turėjo nepaprastą reikšmę, gėdos simboliu buvo tapęs biblijinio brolžudžio Kaino atvaizdas.

| |

Skausmas, kuris pasilieka

Kasmet Jungtinėse Amerikos Valstijose miršta 2,5 milijono žmonių. Jų mirtys paliečia dar maždaug keturis kitus artimuosius. Daugelis jų, išgyvenę didelį skausmą ir kančią, gali gyventi toliau, išgyvenimai jų nepaveikia taip, kad jie nustotų visavertiškai gyventi. Tačiau daliai, maždaug 15 %, kančios taip ir nesibaigia. Šiuos žmones sielvartas uždaro, kaip pasakytų Kolumbijos universiteto psichiatrijos profesorė M. Katherine Shear, į „uždarą ratą“. Gyvenimas jiems tampa beprasmis. Ekstremali sielvarto forma, vadinama giliu sielvartu (complicated grief), pastaruoju metu susilaukia daug dėmesio. Kai kurie ekspertai teigia, kad gilus sielvartas neturėtų būti laikomas atskira sutrikimo rūšimi, bet turėtų būti traktuojamas kaip jau egzistuojančių – tokių kaip depresija ar potrauminis stresas – sutrikimų dalis. Kiti teigia priešingai – įrodymų, kad ypač gilų sielvartą galima laikyti atskira sutrikimo rūšimi, pakanka. Nors formalus gilaus sielvarto apibrėžimas neegzistuoja, tyrėjai jį apibūdina kaip ypač skausmingą išgyvenimą, užtrunkantį šešis ar daugiau mėnesių. Pagrindinis tokio sielvarto simptomas – kai žmogus taip sielvartauja dėl mylimo žmogaus netekties, jog atsisako visų kitų savo troškimų ir norų. Gyvenimas netenka prasmės, jam atrodo, kad nėra jokio pagrindo pozityviems jausmams. Kiti medikų išskiriami gilaus sielvarto simptomai: įkyrios mintys apie mirtį, nekontroliuojami liūdnumo priepuoliai, kaltė, savigrauža ir kitos neigiamos emocijos.