Zita ČepaitėZita Čepaitė

Būti vieniša mama – privalumas?

pagal
Vienisa mam dukra
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Turbūt ne vienas pažįstame šeimų, kur vyras ir moteris gyvena kartu ir augina vaikus – kartais net ne po vieną. Gyventi neregistruojant civilinės partnerystės ar be bažnytinės santuokos jau tapo norma. Ilgus metus kartu gyvenančios ir vaikų susilaukusios poros praktiškai yra šeimos. Tačiau teoriškai, ir tai yra vieša paslaptis, nemažai taip gyvenančių moterų oficialiai save vadina vienišomis motinomis. Tokie „praktiškai šeimų, teoriškai – ne“ dariniai gana dažni tarp Anglijoje gyvenančių jaunesnės kartos žmonių. Ne išimtis ir lietuvių poros. Kodėl taip yra? Ar dėl to, kad santuoka šiuolaikiniame pasaulyje nebeteko prasmės? Ar visgi priežastys daug paprastesnės – tai lengvatos ir pašalpos, kurios vienišoms mamoms gerokai didesnės, negu toms, kurios gyvena santuokoje ar su gyvenimo partneriu? Gal kai kas dar atsimena Antano Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“ apie nėščią merginą, kuri išvaryta iš darbo, likusi be jokio pragyvenimo šaltinio, pasmerkta tėvo ir neištvėrusi kaimo patyčių, nusiskandina. Dabar ši istorija skamba kaip neįtikėtina seniena. Šiandien būti vieniša mama, ypač tokioje šalyje kaip JK, yra ne tik priimtina moraline prasme, bet kai kam ir finansiškai patraukli galimybė.

Kaip pinigas pinigą myli ir daro, ir kartais nori, bet negali

pagal
cashbox, money, currency
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Look after your pennies and pounds will look after themselves – sako sena angliška patarlė. Lietuviškame nors ir itin turtingame priežodyne ir patarlyne panašaus posakio, kuris ragintų sužiūrėti centus, o litas pats savim pasirūpins, aptikti neteko; artimiausias atitikmuo būtų - “pinigas pinigą myli”. Apie tai, kaip pinigas pinigą ne tik myli, bet ir daro, daugiau išmano Sičio berniukai ir mergaitės. Man įdomu, ar dar liko sričių, kur pinigas nori, bet negali. Visiems reikia pinigų. Man irgi, nors ir žinau, kad ne piniguose laimė. Ir pašmaikštavimai, kad laimė ne piniguose, o jų kiekyje, manęs irgi netrikdo. Laimė ne piniguose ir ne jų kiekyje, o santykyje su jais – ar tu pinigus kontroliuoji, ar jie tave. Bet pastebėjau, kad labai daug lietuvių vos užuodę pinigus praranda protą. Prisimenu vieną pirmųjų lietuviškų labdaros balių Londone, skambiu pavadinimu “Gala Dinner”. Viešbučio salė, šampanas, tamsūs kostiumai, šiugždančios suknios, nuogos nugaros – viskas, ko reikia. Kol trynėmės laukdami pakvietimo į salę kažkas mane supažindino su tuometiniu JK imigracijos ministru – seniai nebe ministras, tad pavardės neprisimenu. Vos spėjom apsikeisti keliom frazėm skirdama žmonių minią prie ministro priplaukė viena iš šventės organizatorių už parankės pasigriebusi interesų Škotijoje turintį Lietuvos bankininką. Aštria alkūne ji nubloškė mane į šalį ir pristatė ministrui atsivestą svečią.