Pinigų vergai
|

Pinigų vergai

Žmonės, kuriems sekasi, pataria džiaugtis kiekviena savo gyvenimo akimirka, netgi smulkmenomis. Kiekvieną dieną visiškai įsitrauk į gyvenimą. Susitelk ir būk atidus, kad nepraleistum progų, kurias jis siūlo. Niekas nepadarys mūsų laimingais, jeigu patys tokie nebūsime. Žmonės, nuolat galvojantys apie pinigus, paprastai juos vis toliau ir toliau nuo savęs nuveja arba, vos tik jų gavę, iš karto praranda. Nebūti prisirišusiam prie pinigų – reiškia protingai suplanuoti, kam juos išleisi, kiek gali sutaupyti, o paskui kuo mažiau apie juos galvoti. Pagrindinė žmonių vergavimo pinigams priežastis yra ta, kad jie nori pasirodyti, o šitas noras veda į kitus klastingus spąstus. Prisirišti prie materialinių vertybių, kaupti jas, trokšti kuo daugiau – taip pat beprasmiška ir beviltiška, kaip mylėti be atsako. Galime mėgti brangenybes, puikius automobilius, puošnius drabužius, bet jie neatsakys tuo pačiu. Tai veltui iššvaistyta energija. Nesileisk nunešamas materializmo bangos. Tavo tikslas – visai ne kaupti ir saugoti daiktus, girtis jais ir dirbti dėl jų. Žinok, ko sieki gyvenime, turėk prieš akis tikslus, pirk tik tuos daiktus, kurių reikia tiems tikslams pasiekti. Nereikalingi daiktai nėra blogi. Tik jie tau nieko nereiškia. Jei visada darai, ką visada darydavai, visada gausi, ką visada gaudavai. Ar pinigai daro žmogų laimingą? Psichologai jau dešimtmečius tiria ryšį tarp materialinės gerovės ir laimės, – rašo psichologas Danielis Gilbertas iš Harvardo universiteto savo bestseleryje „Stumbling on Happiness“ (suklupti ant laimės).

|

Vergų visuomenę valdo pinigai

Daugelis pas mus su aukštaisiais išsilavinimais, tik aš vienas ne, kažkoks savamokslis, neturintis išsilavinimo lapelio – diplomo. Turintys tuos lapelius yra padaryti sistemos biorobotais, kurie nemąsto, kodėl ir kas čia vyksta su jais, kas juos valdo? Paskendę bankuose, kurie dalina paskolas. O procentai išvis yra neegzistuojantys pinigai, kurių realiai nėra. Na, čia man turbūt apie pinigus neverta kalbėti, nes aš taigi neturiu ekonomisto išsilavinimo, bet kai ką suprantu. Pabandysiu paaiškinti, ką aš suvokiu ekonomikoje. Pajuokaudamas pabandysiu išdėstyti suprantamai, runkelių kalba. Tarkime, esu aš „Bankas Vaidas“ ir turiu savo vertybinių popierių, kurie ir vadinasi „Vaidai“. Jūs esate tas žmogus, kuris turit gerą verslo idėją. Tik va, pinigų neturite jai įgyvendinti. Tarkime, jūs gaminsite elektromobilius. Apie juos daug kas kalba, ir jie anksčiau ar vėliau turės paklausą. Jūs pateikiate man savo projektą. Paanalizavęs matau, jog jūs gerai išanalizavote rinkas, gerai suskaičiavote. Aš linkęs padėti. Jums paskolinu dvejiems metams 5000000 „Vaidų“. Sutarėme 10% metinių palūkanų. Jūs tuos „Vaidus“ vienas prie vieno išsikeitėte artimiausiame banke į eurus ir pradėjote vystyti verslą. Kaip ir tikėjotės, o mes neabejojome, jums sekėsi gerai ir jūs jau uždirbote 20000000 eurų. Artėja laikas grąžinti „Vaidus”. Jūs ramus: uždirbote daug, nėra ko jaudintis. Ateinate į banką pirkti „Vaidų”, o jų bankas nebeturi. Jie plaukioja po biržas. Pradedate juos supirkinėti, siūlote daugiau, negu už juos gavote. Birža suregavo į kylančių „Vaidų” kursą ir jų kaina padvigubėja. Jūs nepergyvenate ir šiaip ne taip surinkote 5000000 „Vaidų”. Tik va, dabar klausimas? Iš kur jūs gausite dar 1000000, kurie man priklauso kaip procentai? Tada jūs tampate mano…

|

Kaip pinigas pinigą myli ir daro, ir kartais nori, bet negali

Look after your pennies and pounds will look after themselves – sako sena angliška patarlė. Lietuviškame nors ir itin turtingame priežodyne ir patarlyne panašaus posakio, kuris ragintų sužiūrėti centus, o litas pats savim pasirūpins, aptikti neteko; artimiausias atitikmuo būtų – “pinigas pinigą myli”. Apie tai, kaip pinigas pinigą ne tik myli, bet ir daro, daugiau išmano Sičio berniukai ir mergaitės. Man įdomu, ar dar liko sričių, kur pinigas nori, bet negali. Visiems reikia pinigų. Man irgi, nors ir žinau, kad ne piniguose laimė. Ir pašmaikštavimai, kad laimė ne piniguose, o jų kiekyje, manęs irgi netrikdo. Laimė ne piniguose ir ne jų kiekyje, o santykyje su jais – ar tu pinigus kontroliuoji, ar jie tave. Bet pastebėjau, kad labai daug lietuvių vos užuodę pinigus praranda protą. Prisimenu vieną pirmųjų lietuviškų labdaros balių Londone, skambiu pavadinimu “Gala Dinner”. Viešbučio salė, šampanas, tamsūs kostiumai, šiugždančios suknios, nuogos nugaros – viskas, ko reikia. Kol trynėmės laukdami pakvietimo į salę kažkas mane supažindino su tuometiniu JK imigracijos ministru – seniai nebe ministras, tad pavardės neprisimenu. Vos spėjom apsikeisti keliom frazėm skirdama žmonių minią prie ministro priplaukė viena iš šventės organizatorių už parankės pasigriebusi interesų Škotijoje turintį Lietuvos bankininką. Aštria alkūne ji nubloškė mane į šalį ir pristatė ministrui atsivestą svečią.

|

Ar pinigai gadina žmogų?

Žmogaus santykis su gyvenimu ir jį supančia aplinka visada būna labai įvairus. Mane domina santykis su pinigais. Pinigai kaip ir yra gyvenimo minimalus varikliukas. Be pinigų elementariai žmogus neišgyventų, bet ar pinigai gali sugadinti žmogų? Tarkim, tėvai savo meilę vaikui užpildo pinigais, nes kitaip nesugeba, nespėja, juk darbas. Bet koks tada užauga vaikas? Galimi du variantai: toks, kuris sumaterialėjęs, arba toks, kuris šlykštisi pinigais (mano atvejis). Tie vaikai, kurie sumaterialėjo to gyvenime ir siekia. Kaip ir viskas yra gerai, jei jie nesigilina į savo dvasinį pasaulį. Bet jei ir gilinasi, mažai ką suvokia, nes jų moralinės nuostatos juk kitaip subrandintos. O tie kurie šlykštisi… išnagrinėkim mane. Nuo mažens buvau auklėjama taip, kad svarbiausia šeimos židinys, kad šeima turi kartu spręsti savo problemas, o kiekvienas penktadienis turi būti šeimos vakaras. Bet augant man, keitėsi ši tradicija. Tėvai vis labiau tapo pinigų vergais, penktadienio vakarus iškeičiau į kultūrinimosi vakarus, nes penktadienio vakarais būti vienai namie tiesiog nusibodo. Tėvai prisižadėdavo, kad savaitgalį jau kartu praleisim, bet išeidavo šnypštas. O visą tai užpildyti, tą tuštumą – duodavo pinigų. Nesakau, buvo metas, toks, kad džiaugiausi – pagaliau savaitgalis be tėvų, bet kai jie tą tuštumą pradėjo pildyti pinigais, iš pradžių nesuvokiau, kas vyksta. Maniau normalu. Bet vėliau užkniso. Kiek man anksčiau buvo vertingi pinigai, tiek dabar aš jais šlykščiuosi. Taip, kažkieno akimis turėtų atrodyti viskas yra tobula. Bet ne man. Kur dingo dvasiniai žmogaus poreikiai? Kur dingo šeima?