R.Granausko kūryboje žmogus
R.Granausko kūryboje žmogus buvo neatsiejamas nuo gyvulių ir nuo kaimo
tradicijų.
Poetas buvo suaugęs su namais ir kloniais.
Šviesa verčia žmogų siekti vis plačiau ir daugiau.
J. Marcinkevičius gąsdina skaitytoją daugtaškiu.
Skaitytojas sužino apie namus, kuriuose ir tūno lyrinis subjektas.
Tai, kad herojui iš tiesų sunku, parodo autoriaus įtempta remarka („geria iš
butelio”).
Duona – šventas ir ilgą kelią prakeliavęs patiekalas.
Visai neseniai Lietuvoje augo graži, didinga gėlė – tai Vytautas Mačernis.
Liudas Vasaris pakėlė sutanos skverną ir parodė savo tikrąjį veidą.
Vidurnakčio tyloj išsiskleidė Antano Baranausko pumpuras.
Iš meilės tėvynei galima nugraužti medį.
Laikui bėgant aš artimiau susipažinau su tuo svečiu ir supratau, kad tai mano
močiutė.
„Daėjau” iki kitos meilės rūšies – tai meilė tarp šeimos narių.
Turbūt močiutei plyštų širdis iš džiaugsmo, kad kiekvieną minutę esate
pasiruošęs padėti jai.
Sportininkas pasiekia daug geresnių rezultatų sporto srityje, jei jis pats
jaučia meilę savo sirgaliams, galbūt net savo šuniui.
Jos veidas nušvisdavo, lūpos išsilenkdavo.
Manoma, kad pirma atsirado Adomas, vėliau jam išėmė inkstą ir sukūrė Ievą.
Kiti mano, kad atsiradus beždžionei, po truputį pradėjo vystytis žmogus.
Dar po 30 m. išvis pasensiu, nupliksiu, susiraukšlėsiu, kaip koks surūgęs
obuolys.
Kai obuoliai gulėjo šalia, ant žemės, jos buvo tarsi močiutė.
Į pasaulį kasdien ateina vis naujų gyvybių, o senosios traukiasi!
Prickus buvo tvirtai pritvirtintas prie dvaro.
Kai kurios beždžionės medžiuose kabo aukštyn galva.
Aš puoliau gelbėti skęstančio draugo, nes jis buvo su mano glaudėmis.
Per šienapjūtę skambėdavo dainos, surištos su šieno pjovimu.
Ji ir Petras buvo viena būtybė, negalinti pasidalinti.
Taigi, žmonės, būkite žmonėmis, o ne gyvuliais, nepraraskime žmogiškumo!
Jo abejingumą lietuvių tautai rodo ir pokalbis su Vilku, kuris užsuko šiaip
šnektelėti su Karaliumi, o gal ir pamokyti.
Menininkas sugeba kurti tik tada, kai jaučia alkį. Tik tada jis sugeba blaiviai
mąstyti ir suvokti žmogaus esmę.
Iš Maironio dainų lietuvis suprato nesąs koks girinis, iš kelmo išspirtas, bet
turįs savo tėvynę ir tam tikrų jai pareigų.
Žmonės yra susiskirstę į įvairias bendruomenes. Viena iš bendruomenių yra
tauta.
Žmogus kaip medis: jis ir uosis, ir beržas, ir ąžuolas.
Nes tik mirusieji viską supranta ir atleidžia.
Vilius net sugebėjo tapti Grėtės tarnaitės meilužiu.
Aš, būdamas mažas, visada norėdavau eiti toliau nuo namų, lipti ant namų stogų.
Kodėl žmonės būna tokie žiaurūs? Žiaurūs ne tik kitiems, bet ir sau: kariasi,
šaudosi, šokinėja nuo stogų.
Vaikai eidavo vogti, žmonės miegodavo šalia mirusiųjų, kad susišildytų.
Nors Jurga ir Girdvainis nuskendo, tačiau jų meilė niekada neištirps.
Girdvainiui reikėjo sutikti nepaprastą, tikrai jo obuolmušio vertą merginą.
Šiame eilėraštyje nėra lyrinio veikėjo, bet yra lyrinis aš”.
Nesvarbu, ar žmogui penkeri, ar šimtas metų, bet jei jis turi tėvus, su jais
bendrauja, tai žmogus vis tiek yra vaikas.
Žinios, nauji dalykai – tai ne maistas, kuris susivirškina ir nieko nepalieka.
Grožis neturi sąvokos ar apibrėžimo.
Juk jokio senesnio pasaulyje daikto, kaip knyga, mes nerasime.
Knyga – tai malonus, įdomus daiktas.
Galiu duoti pavyzdį, kaip vyresnio amžiaus valdininkai, vadovai, direktoriai
nenori priimti jauno, perspektyvaus žmogaus į darbo vietą, kur dirba niekam
tikęs, kaip pavyzdžiui, elektrikas, kuris tik žino kaip lempoje pakeisti
lemputę ir nesidomi naujomis technologijomis.
Knyga – tai krūva vienodo dydžio lapų, kurie surišti į vieną krūvą ir surišti į
viršelį.
Bet gamyklos savo atliekas pila į upę ir taip ją užteršia arba paleidžia į orą.
Knyga prasiskverbia pro storą šiuolaikinio žmogaus dvasinį kūną, įsiskverbia į
širdį, protą, į pačią sielą.
Kiekvienas mūsų susiduria su vaikyste.
Įsitvirtinus gyvenime, belieka žmogui paskutinis noras svajonė – susirasti savo
vienintelę, išrinktąją.
Kažkada atsirado žmonija.
Mūsų gyvenimas kartojasi kiekvieną dieną.
Dažnai pasikartojanti paauglių problema – meilė.
Jei nori įgyvendinti, manau, svarbiausią gyvenimo tikslą – į gyvenimą išleisti
palikuonį, turi draugystę pradėti ne proto, o charakterio sumetimais.
Aš esu pasaulyje kaip mikroorganizmas.
Aš tik mažas taškelis daugiamilijardiniame pasaulyje, lyg mažytis užtėkštas
rašalo lašelis ant didžiulio gaublio.
Laikau save jau nebesubrendėle.
Kai dar nėjau į 7 klasę jaučiausi mažesnio rango nei dabar.
Kai augi, auga ir protas.
Tai bus ne paprastas, o branduolinis karas. Žmonės žus kaip dinozaurai, bet
skausmingiau.
Esu paauglys, dar nenoriu greitai subręsti ir tapti nuo savęs priklausomu.
Mes esame ne vieninteliai gyviai šiame pasaulyje.
Reikia dirbti ir gyventi taip, kad mus supantys augalai, gyvūnai ir žmonės būtų
patenkinti.
Maironis lietuvių narsumą, didvyriškumą, meilę tėvynei perteikia baisumu.
Man patinka liaudies dainos ir muzika, kuri kelia nuotaiką ir skraidina.
Kai kurie žmonės ištisas dienas vaikšto pikti, susiraukę arba visai be
reakcijos.
Kartais įžeidimo nuospaudos išlieka.
Mūsų klasė kartais būna kaip kisielius – juokiasi be reikalo.
Staiga mano šuo priėdusi parbėga iš virtuvės.
Jis (žiurkėnas) labai mėgsta atsitrenkti į narvelio groteles ir po to būna kaip
prigėręs. Jei jį laikai rankose, tai neišsisuksi nuo reketo.
Visos veido detalės smulkios, nedidelio ūgio.
Bartas vis turi ir turi draugų, jie niekada nesibaigia.
Jo veidas lygus, be jokios raukšlelės, plaukai šiek tiek pražilę, su barzda.
Lyrinis subjektas mums pasakoja, ką išdarinėja su Vilnium.
Apie S.Nėries eilėraštį „Per lūžtantė ledą”: „Eilėraštis moko nelipti ant ledo,
nes gali į jį įlūžti.
P.Širvio gyvenimo tikslas ir draugas Nr.1 buvo Nemunas.