Biržų pilies istorija „Sėlos“ muziejaus ekspozicijoje
Biržų krašto muziejus „Sėla“, įsikūręs 1986 m. atstatytuose XVII a. Biržų bastioninės pilies rūmuose, šiemet jau atšventė 76-ąsias įkūrimo metines. Lietuvoje tik keli muziejai gali didžiuotis savo ekspozicijomis pilyse.
Šiandien daug keliaujama po Europą, aplankomos įspūdingos Austrijos, Vokietijos, Slovakijos ir kt. šalių pilys. Lietuvoje turistų traukos centrais taip pat tampa pilys ir jose įsikūrę muziejai. Biržų tvirtovė ir muziejus yra tarp tokių svarbių Lietuvos istoriją atspindinčių objektų, kaip Kernavė, Trakai ir Vilnius. Pavarčius turistinę literatūrą apie Biržų tvirtovę su statybų, sugriovimų, atstatymo datomis, statytojų kunigaikščių Radvilų gimimo ir mirimo metais, sunku suvokti ir pajausti buvusios tvirtovės didybę, dabartinių rūmų atstatymo ir teritorijos sutvarkymo sunkumus. Perskaičius XX a. 7-8 d-mečio straipsnius ir spaudoje vykusias diskusijas apie Biržų tvirtovės rūmų atstatymą, darosi aišku, kaip po kruopelytę buvo renkama ikonografinė medžiaga, vykdomi archeologiniai tyrinėjimai ir rengiamasi atstatymo darbams.
Apie Biržų bastioninę tvirtovę yra publikuota gana daug straipsnių tiek mokslinėje literatūroje, tiek periodikoje. Kadangi neturiu tikslo kartotis ar oponuoti rašiusiems, todėl straipsnyje remiuosi muziejininkų naudojama medžiaga apie Biržų tvirtovės istoriją. Apie dabartinės Biržų tvirtovės rūmų atstatymą ir teritorijos tvarkymą turime nepublikuotą architekto Evaldo Purlio rankraštį („Biržų pilies restauracijos istorija“), o apie II tvirtovę, kurios rūmai jau atstatyti, naudojausi Valdo Rakučio, maketo autoriaus, muziejui pateikta medžiaga „Biržų tvirtovės maketo vizitinė kortelė“.
Pirmąjį Biržų pilies konservavimo projektą 1951 m. parengė architektas S.Ramunis. 1955 – 1957 m. vykdomų konservavimo darbų tikslas buvo likviduoti rūmų avarinę būklę. Priemonės buvo laikino pobūdžio, nes buvo planuota, kad rūmai netrukus bus restauruoti. Konservavimo darbams vadovavo architektas A.Umbrasas. 1960 – 1961 m., rengiantis rūmų atstatymui, buvo valomos rūmų griuvenos, aiškinamasi pilies planinė struktūra, radiniai kaupiami pilies kieme pastatytuose sandėliukuose. Po TSKP XXI suvažiavimo „pastačius pirmaeiliu uždaviniu žemės ūkio kėlimą, kur labai reikalingos lėšos“, po istoriko J.Žiugždos straipsnio „Tiesoje“, pilies restauravimo buvo atsisakyta. Nutarta rūmus užkonservuoti ilgesniam laikui – ne mažiau kaip pusei šimtmečio. Sukaupti radiniai neinventorizuoti perduoti Biržų kraštotyros muziejui. Vien sveikų koklių buvo tiek, kad iš kiekvienos jų rūšies buvo galima sumūryti beveik po krosnį. Dėl patalpų stokos, radiniai nebuvo perkelti į muziejų (muziejus tuomet buvo įsikūręs buvusioje cerkvėje, Kęstučio g. 12). Sandėliukai išplėšti, radiniai išmėtyti, sudaužyti, išnešioti. Niekas jų nesaugojo, netvarkė. Nugriovus sandėliukus, radiniai sunešti į parakines, tačiau ir tos buvo apiplėštos. 1980 m. muziejaus direktoriumi pradėjus dirbti Algimantui Baubliui, susirūpinta sukauptų radinių likimu. Buvo likę koklių duženos ir sunkiai pakeliami metaliniai ankeriai.
1961 m. nusprendus, kad rūmai nebus atstatomi, buvo parengtas antrasis konservavimo projektas (archit. A.Urbštas).
1962 – 1965 m. konservuoti per kasinėjimus kieme rasti pastatų fragmentai, išsiaiškintas vartų planas, surastos vartų atramos. Nepaisant ypatingo dėmesio žemės ūkiui, vis tik nebuvo atsisakyta idėjos atstatyti rūmus. Tam buvo rengiamasi palengva.
1969 – 1970 m parengtas ir įgyvendintas tilto atstatymo projektas (archit. N.Kitkauskas). Tiltas buvo reikalingas statybinėms medžiagoms ir technikai įvežti į teritoriją. (2001 m. tas tiltas nugriautas ir pastatytas naujas (arch. E.Purlys). Pastačius tiltą, 1970 Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės tarybos posėdyje nutarta siūlyti vyriausybei rūmus restauruoti. Argumentai paprasti: plytų mūro konservacija mūsų klimatui netinka, prastos restauracinės medžiagos. 1973 m. buvo parengtas vartų konservavimo projektas (archit. N.Kitkauskas), tačiau jis liko neįgyvendintas (2003 m. vartų pastato liekanos uždengtos čerpėmis).
1975 m. parengtas Biržų pilies rūmų eskizinis, o 1976 m. ir techninis darbo projektas. Tuomet vyko ir archeologiniai tyrimai teritorijoje (archeologas J.Genys). Restauracijai skirta 950 tūkst. rublių (tuomet sumos, viršijančios 1 mln. rublių, turėjo būti derinamos Maskvoje). Todėl buvo tik parengtas rūmų restauracijos ir panaudojimo projektas. Kaip mena E.Purlys, „rūmų restauracija turėjo iššaukti kitus darbus ir lėšas jiems. Restauruoti kitus teritorijoje esančius pastatus, pylimus tada dar nesvajota“.
1978 m. įsikūrus Biržų restauravimo dirbtuvėms, pradėta rūmų restauracija.
1983 m. atstačius pastato tūrį, pradėti planuoti interjerai (archit. E.Purlys), interjero eskizinį projektą parengė G.Juknevičienė. Atstatymo darbai baigti 1986 m., atstatytų patalpų plotas sudarė 4497 m2. Pritaikant pastatą muziejui ir bibliotekai (centrinė dalis ir dešinysis rizalitas muziejui, kairysis – bibliotekai) kai kur buvo pakeistas patalpų planas, išmūrytos papildomos pertvaros. Norėta abiejuose rizalituose įrengti du krovininius liftus, tačiau įrengtos tik liftų šachtos (liftai nebuvo įmontuoti, nes Biržuose nebuvo tarnybos jiems aptarnauti). Rūmų laiptinėse visiškai atstatyta skliautinė jų konstrukcija, karnizai, piliastrai, restauruoti židiniai, kitur atstatyti dūmtraukiai, o židinių autentiškos liekanos konservuotos. Krosnys neatstatytos, dūmtraukių kanalai restauruoti, grindyse vietoj bazalto įdėtos šlifuoto granito plokštės. Laiptų maršai ir pakopos nepasikeitė. Taip po 1704 m. švedų sugriovimo buvo iš griuvėsių atstatyti Biržų tvirtovės rūmai.
1989 m. kovo 9 d. švenčiant Biržų miesto 400 metų jubiliejų, muziejus atidarė pirmąsias ekspozicijas. Muziejuje įrengtas nuotraukomis ir planais iliustruotas stendas, skirtas rūmų atstatymui.
Manau, kad kiekvienas muziejus, įsikūręs pilyje, iš pradžių turi sunkumų, kaip ekspozicijoje parodyti pilies istoriją, statybos etapus, ypač jei trūksta eksponatų ar lėšų jiems restauruoti, ikonografinės medžiagos. Iki 1999 m. Biržų muziejuje XVI a. pab. – XVII a. tvirtovių statybos istorija buvo nušviečiama daugiausia per kunigaikščių Radvilų giminę, eksponuojami 1960 – 1985 m. rasti archeologiniai radiniai: Boguslavo Radvilos, Liudvikos Karolinos Radvilaitės kokliai, dekoro detalės iš smiltainio, dolomito, stiuko. Turėjome ir T.Makovskio Biržų miesto ir pilies graviūros kopiją. Bet to jau nebepakako. 1990 m. atliekant archeologinius tyrinėjimus tvirtovės pietvakariniame pylime buvo rasti I rūmų, statytų XVI a. pabaigoje, pamatų kampas ir dalis sugriuvusios krosnies koklių. Atidengtus pamatus užkonservuoti ir eksponuoti tuomet nebuvo finansinių galimybių. Tačiau rasti radiniai „prašėsi eksponuojami“. Tai buvo pradžia idėjai, kad šalia T.Makovskio graviūros, kurioje pavaizduota I italų tipo pirmoji bastioninė Biržų tvirtovė, būtų galima parodyti ir rastus archeologinius radinius.
1998 m. buvo padarytas olandų tipo tvirtovės maketas (autorius Valdas Rakutis). Taip palengva, kaip ir buvo atstatomi dabartiniai rūmai, buvo renkama medžiaga ekspozicijai apie Biržų tvirtovės istoriją. 1999 m. rūmų rūsyje 4 salėse parengta ekspozicija, skirta Biržų miesto, dvarų ir tvirtovės istorijai. Dabar, remiantis ne tik T.Makovskio graviūra, bet ir herbiniais Kristupo Radvilos Perkūno ir kitais rastais renesansiniais kokliais, moliniais indais, II tvirtovės maketu galima vaizdingiau iliustruoti Biržų tvirtovės istoriją.
Biržų I tvirtovės statyba buvo pradėta užtvankos įrengimu – 1575 m. buvo užtvenktos Apaščios ir Agluonos upės. Karstinės kilmės Širvėnos pelkė virto pirmuoju dirbtiniu tvenkiniu (400 ha) Lietuvoje ir buvo panaudota tvirtovės bei miesto prieigoms apsaugoti. Anot legendos, mergina, vardu Širvėna, nenorėjo tekėti už seno, bet turtingo bajoro, ir nusiskandino pelkėje, kuri pradėta vadinti Širvėna.
Biržų bastioninės itališko tipo tvirtovės statyba pradėta 1586, baigta 1589 metais. Kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas 1589 m. gegužės 1 d. rašte Biržų miestui tai patvirtino: „Su dievo pagalba naujai pastatėme mūsų Biržų pilį, o toje pilyje išmūrijome bažnyčią“.
Kaip atrodė pirminis tvirtovės ansamblis ir Biržų miestas, apytiksliai atvaizduota Tomo Makovskio (XVII a. pr.) vario raižinyje ir Stokholmo karo archyve saugomame Gustavo Adolfo karo inžinierių darytame 1625 m. Biržų įtvirtinimų plane. Tvirtovė buvo pastatyta pagal teorinę kvadratinio plano bastioninių tvirtovių schemą (manoma, kad prie tvirtovės statybos prisidėjo karo inžinierius E.Arciševskis). Fosa buvo 4,45 m gylio, jos dugne būta griovio su vandeniu. Pylimo aukštis kartu su brustveru buvo 5,64 m. Pylimai buvo velėnuoti, o ne užsėti varpučiu. Aptiktas 2,5-3,0 m storio ir 12 m aukščio mūro kiautas, kuriuo iš lauko buvo sutvirtinti bastionų ir griovio šlaitai. Tačiau jis juosė ne visą tvirtovę, o tik bastioną į kairę nuo vartų, visą rytinį ir dalį pietinio pylimo. Pylimų kampuose po žemėmis buvo išmūryti parako rūsiai. Kiekviename pylimo kvadrato kampe buvo po 1 bastioną, kurių smailiuose kampuose buvę mūriniai gynybiniai bokšteliai. Bastionų kakleliuose išmūryti 2 – 3 aukštų šeši kazematai. Iš jų per X formos ir ovalias šaudymo angas buvo galima apšaudyti priešą. Rytinio tvirtovės kiemo šone stovėjo dviaukštis 19,5 m ilgio ir 11,7 m pločio stačiakampis vartų pastatas keturšlaičiu stogu su špiliu, kuris buvo primūrytas prie gynybinės sienos išilgai rytinio pylimo. Į šiaurinį vartų pastato galą rėmėsi per fosą permestas medinis tiltas. Jo prieigas saugojo redutas. Į pilies kiemą buvo patenkama per tiltą ir toliau – per vartų pastato viduryje išilgai iš rytų į vakarus einantį 4,5 m pločio ir 16 m ilgio koridorių. Vartų traktas buvo ne statmenas, o lygiagretus pylimui.
Tvirtovės kieme buvo keli mūriniai pastatai – arsenalas (ceikhauzas) ir maisto sandėlis (provianthauzas). Netoli dabartinių rūmų šiaurės vakarų fasado atkasti 52,5 m ilgio ir 12 m pločio pastato pamatai, prie kurių šliejosi kvadratinis 5,2 x5,2 m priestatas. Į šiaurės vakarus nuo šių pamatų atkastas tokių pat plytų mūrinio pastato kampas, kurio sienų storis 0,74 metro. Kiti plane pažymėti mūriniai pastatai neišaiškinti, nors kai kurių jų pamatai per tyrinėjimus ir aptikti.
Svarbiausias tvirtovės pastatas – triaukščiai Kristupo Radvilos Perkūno rūmai. Jie pavaizduoti su dvišlaičiu stogu ir renesanso frontonais. Netoli rūmų stovėjo mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia. Kaip atrodė rūmų interjeras, tikslių duomenų nėra. Tačiau jie turėjo būti puošnūs, nes šaltiniuose randama, kad net pilies arsenalo lubas ištapė ir išlipdė gipsatūromis Vilniaus meistras Jonas Bogdaševskis. Iš Kristupo Radvilos susirašinėjimo žinoma, kad vieno rūmų kambario sieną puošė tapyta kompozicija, vaizduojanti Radvilos susitikimą su Švedijos karaliumi Gustavu Adolfu. Interjero akcentas buvo puošnios krosnys ir židiniai. Nepavyko rasti ikonografinės medžiagos, kurioje pavaizduotos I rūmų krosnys. Tačiau eksponuojami kokliai byloja apie buvusį rūmų puošnumą ir Radvilų didybę. Kokliai glazūruoti, ornamentuoti augaliniais, geometriniais ir heraldiniais motyvais. Didžiąją dalį sudarė plokštieji žaliai glazūruoti ir neglazūruoti kokliai, kurių plokštė padalinta į keturis dumbančius kvadratus. Ypač įdomūs plokštieji heraldiniai kokliai su Kristupo Radvilos titulais („Kristupas Radvila Biržų Dubingių kunigaikštis Vilniaus vaivada Lietuvos didysis etmonas“), herbiniai polichrominiai kokliai su Kristupo Radvilos monograma, karniziniai ir plokštieji kokliai su stilizuotomis gėlėmis vazoje, „pasaulio“ ar „gyvybės“ medžiu, „apkaustų“ ornamentu. Jie datuojami XVI a. antrąja puse – XVII a. pirmąja puse. Koklių ornamentika būdinga to laikotarpio Vakarų Europos miestų ir LDK didikų rūmų krosnių koklių ornamentikai, ir ypač panašūs į Vilniaus Valdovų rūmų krosnių koklius.
Pastačius tvirtovę, Biržų strateginė reikšmė išaugo. Kristupas Radvila Perkūnas – Lietuvos didysis etmonas, jo sūnus Kristupas II aktyviai dalyvavo karuose su Švedija, o Biržai buvo svarbiausia LDK karinė tvirtovė. Permainingo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karo su Švedija (1600-1629) metu 1625 m. rugsėjo 7 d. tvirtovės įgula pasidavė Gustavo Adolfo vadovaujamai 8000 švedų kariuomenei. Iš apgriautos tvirtovės švedai pagrobė turtą, karo amuniciją, maisto atsargas ir 60 įvairių patrankų.
1627 m. sausio mėn. sudarius paliaubų sutartį, Kristupas II Radvila atgavo Biržus ir tvirtovę. Nuostolių būta didelių: sugriauti tvirtovės rūmai, apgriauta kieme stovėjusi bažnyčia, labai nukentėjo vartų pastatas, arsenalas.
II tvirtovės statyba pradėta tik 1637 metais. Pilies rekonstrukcijos projektą parengė inžinierius ir karo architektas Georgas Pirkas, o vėliau T.Krell-Spinovskis. Naujoji Biržų bastioninė tvirtovė priklausė karališkųjų pilių kategorijai. Tvirtovės statyba truko ilgai. Pradėta statyti dar esant gyvam Kristupui II Radvilai. Prie jos statybos prisidėjo Jonušas ir Boguslavas Radvilos, o baigė statyti Liudvika Karolina Radvilaitė. Statybos baigimo data oficialiai laikoma 1682 m. 1998 m. Valdo Rakučio pagaminto maketo tikslas buvo parodyti buvusios tvirtovės vaizdą, kuriame matytųsi dabar nesantys pastatai, apgriuvę pylimai, takeliai ir pylimų perėjimai, tvirtovės tiltas. Šis 14 pastatų tvirtovės kompleksas pritaikytas dviem funkcijoms – Biržų–Dubingių kunigaikščių Radvilų pagrindinei rezidencijai ir LDK šiauriniam pasieniui ginti. Tvirtovės planą sudarė keturi bastionai, juos jungiančios kurtinos ir tiltą dengiantis ravelinas – tipiškas vėlyvosios Nyderlandų bastioninės sistemos pritaikymas vietinėms sąlygoms. Pylimai buvo velėniniai, juos juosė fosa. Gynybinės paskirties pastatai buvo arsenalas (dabar jo tūris atkurtas betonine sienute), arklidės (jos dar neatstatytos), 4 parakinės (išlikusios tik 3), kareivinės (jų būta 4, dviejų aukštų, jose tilpo 500 kareivių), kuriose gyveno tvirtovės įgula. Karininkai ir komendantas gyveno nameliuose, pastatytuose kieme, ravelino aikštelėje. Mediniame name budėjo sargyba. Kiemo centre buvo rikiuotės aikštė, nuo kurios ėjo takeliai į visus bastionus, vartus ir pagrindinius pastatus. Svarbus buvo įvažiavimas tvirtovę: į raveliną vedė tiltas su viena pakeliama dalimi, raveliną su tvirtove jungė pagrindinis tiltas, kuriame buvo dvi pakeliamos dalys ir ketveri vartai; atskiri įėjimai buvo pėstiems ir važiuotiems (2001 m. panašus tiltas atstatytas). Pervažiavus tiltą, stovėjo dviejų aukštų vartų pastatas, šalia jo buvo du bokšteliai, o fasadą puošė smiltainyje išraižyti Radviloms priklausančių miestų herbai. Palei pietvakarinį pylimą stovėjo reprezentaciniai rūmai (atstatyti, juose įsikūręs muziejus ir biblioteka). Tai vėlyvojo renesanso – ankstyvojo baroko pastatas su dviem 3 aukštų rizalitais ir 2 aukštų arkada.
Muziejus įsikūręs dešiniajame rizalite, kur buvusios kunigaikščių gyvenamosios patalpos, Viešoji biblioteka užima buvusias reprezentacines patalpas. Muziejaus rūsyje išlikę renesansiniai kryžminiai skliautai, renesansinio mūro ir tinko fragmentų. Įspūdingiausias eksponatas – nuo 1704 m. švedų sprogdinimo išlikusi pasislinkusi siena. Šalia atkurtos olandų tipo bastioninės tvirtovės maketo ir minėtų autentikos fragmentų eksponuojami to laikotarpio tvirtovės kokliai – heraldiniai – Boguslavo Radvilos ir Liudvikos Karolinos Brandenburgo markgrafienės su 1682 m. data, karniziniai, plokštieji kokliai, kokliai karūnėlės, juostelės su augaliniu ir geometriniu ornamentu. Išlikę daug dekoro fragmentų iš smiltainio, marmuro, dolomito, stiuko. II tvirtovė buvo sugriauta 1704 m. per Šiaurės karą. Griuvėsiai išstovėjo iki pat 1978 metų, jos nykimas užfiksuotas XIX a. N.Ordos piešiniuose, XX a. 3 – 4 d-mečių žymaus Biržų fotografo P. Ločerio nuotraukose.
Pabaigai norėčiau pridurti, kad taip per keturis šimtus su viršum metų Biržų tvirtovė buvo statoma bei atstatoma 3 kartus. Tačiau tik pirmoji, statyta Kristupo Radvilos Perkūno, buvo iki galo baigta. II ir dabartinė statytos apie 50 metų. Gal ne veltui sklando legenda, kad ir Kristupui Radvilai iš pradžių nesisekė statybos, tačiau žyniui patarus įmūryti laimingiausius žmones (tai buvo jaunavedžiai), K.Radvila baigė statyti tvirtovę. O kas patars, kaip baigti statyti ir sutvarkyti dabartinę Biržų bastioninę tvirtovę?
Išvada peršasi viena – kunigaikščiams Radviloms buvo lengviau statyti, nes jie konkrečiai žinojo tvirtovės paskirtį. XXI a. Biržų tvirtovė – Lietuvos kultūros paminklas, Biržų regioninio parko kultūrinis rezervatas. Uždengtas rūmų antras naujas stogas, o tvirtovė vis dar laukia savo pritaikymo taikos sąlygomis. Laukia ir Biržų savivaldybės Biržų krašto muziejus „Sėla“, kuriam priklauso 13 ha plotas, griūvantys pylimai, yrantys vartų griuvėsiai.
Roma Songailaitė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1
Muziejininkystės biuletenis 2004’1
