Vaikas – bendravimo genijus. Jis atviras pasauliui, tik labai jautrus viskam, kas nauja. Jis ryja informaciją dideliais gurKšniais – jam būtini įspūdžiai. Jis nešališkas, ir įsigyti tris naujus bičiulius per dešimtį minučių smėlio dėžėje 3-6 metų repečkojui – vieni niekai. Juo apmaudžiau mamoms ir tėčiams, jeigu atžala šalinasi kitų vaikų arba kiti šalinasi jo. Vaikai negimsta drovūs, teigia psichologė Polina Gaverdovskaja. Jie gimsta komunikabilūs ir smalsūs, o štai drovius juos padarome mes, suaugusieji. Kartais – ne sava valia. Taip, pavyzdžiui, gali nutikti ligotam vaikui, kuris daug laiko praleidžia namuose. Kitas variantas – kai jam trūksta bendravimo todėl, kad aplink nėra bendraamžių (nelanko darželio, kieme nėra vaikų), o kviesti svečių į namus neįprasta. Šiaip ar taip, vaikai, užaugę namuose, pilnuose žmonių, jums pasirodžius nelenda po stalu. Jeigu norite padėti atžalai lengviau bendrauti su kitais žmonėmis, nieku gyvu nedarykite jam spaudimo. Tiesiog padarykite taip, kad namuose dažniau būtų žmonių. Leiskite vaikui elgtis kaip jam norisi, o svečius paprašykite tiesiog “nepastebėti” mažojo laukinuko. Drovumas šiuo atveju – amžiaus bruožas, ir po kurio laiko jis išnyks savaime. Vieną akimirką vaikas pasiryš patampyti viešnią už padurkų, kitą jau pagrobs jos šlepetę po stalu, trečią pavaišins obuoliu, o galiausiai užsiropš jai ant kelių. Vaikų žaidimų aikštelėje leiskite mažyliui stebėti kitus vaikus. Nestumkite jo į įvykIų sūkurį.

Kai tavyje apsigyvena baimė ir nepasitikėjimas, prasideda šokis pirštų galiukais apie bedugnės kraštą. Tikslas – nenukristi. Jokiais būdais įkandin neišgirsti bjaurios replikos. Taip veši kompleksai, kurie virsta nepasitikėjimo savimi uola ir užvirsta tave. Nepasiduok. Mergina parduotuvėje apžiūrinėja naujausią drabužių kolekciją. Išsitraukia kelnes ir ieško kainos. “Aš jums padėsiu, – prišoka padavėja. O! Tai ne jūsų dydis. Siūlyčiau pasimatuoti šitas”. Regis menkniekis, siūlomas dydis M, bet mergina rausta, balsta, sumurma: “Ne, ne, ačiū nereikia” ir šauna iš parduotuvės. Ką jai įteigė “gerieji” žmonės? Tai, kad ji karvė, kuriai neįmanoma išsirinkti jokio padoraus drabužio? Ar, kad priimti kito žmogaus pagalbą yra silpnybės požymis? Drovus žmogus niekada prie tavęs pirmas neprieis vakarėlyje, per išpardavimą nečiups jums abiems patikusio daikto. Iš pirmo žvilgsnio – gero auklėjimo įsikūnijimas, bet geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad jis – labai nelaimingas. Jo saviraiškai trukdo gausybė draudimų bei abejotinų apribojimų. Jis pirks turguje pardavėjo įsiūlytą arbūzą, o kavinėje drovėsis, kad užsisakė tik kavos. Pasitaiko situacijų, kai drovumo kaina gali būti ne tik pinigai ir pora nejaukių minučių, bet ir gerokai daugiau. Mergina nuėjo pas odontologą, kuris nepavartė jos kortelės. O pacientė susidrovėjo pasakyti, kad vieniems skausmą malšinantiems vaistams ji yra alergiška. Gydytojas, lyg tyčia, pasirinko tuos ir suleido. Gerai, kad viskas baigėsi tik dusulio priepuoliu.

Perdėtai kuklūs žmonės raudonuoja, nemoka apginti nuomonės ir atsisakyti nepriimtinų pasiūlymų. Daugelis iš mūsų tikriausiai prisimintume ne vieną atvejį, kai teko ko nors atsisakyti, praleisti gerą progą susipažinti, sulaukti prastesnio įvertinimo vien dėl to, kad neišdrįsome, pabijojome, per daug kuklinomės, nepasitikėjome savimi. Kas mums sutrukdydavo? Ogi tas nelemtas drovumas. Drovumas turi dvi puses. Geroji pusė ta, kad įprasta sakyti, jog kuklumas žmogų puošia. Toks žmogus visuomet kitų vertinamas už gebėjimą neišsišokti, mokėjimą patylėti, kai reikia, išklausyti kitus ir juos suprasti. Tačiau viskam reikia saiko, net ir kuklumui. Juk neretai su droviu žmogumi sunkiau bendrauti dėl perdėto jo atsargumo, bailumo ir nepatiklumo. Drovuolis su kitais vengia bendrauti bijodamas nepatogių situacijų, kai kurių žmonių, ypač tų, kurie kaip nors kelia jiems emocinę grėsmę. Drovumas nepraeina bėgant laikui, dėl jo kenčia ir vaikai, ir suaugusieji. Daugelis atvykstančių į psichologines konsultacijas skundžiasi nuolatos kamuojami vidinio drovumo, kuris trukdo laiku pasakyti savo nuomonę, drąsiau išsakyti savo emocinę būseną, laiku atsisakyti nepriimtino pasiūlymo. Atlikti neurobiologiniai tyrimai parodė, kad 15-20 proc. kūdikių jau gimsta drovūs arba turi įgimtą temperamento polinkį į drovumą. Tačiau realiai pasireiškiantis drovumas dažniausiai priklauso nuo auklėjimo. Auklėjimas gali sustiprinti šią savybę arba susilpninti.

Bendravimas su nepažįstamais žmonėmis jums kelia panišką baimę? Išgirdus iš vaikino komplimentą, kad gražiai atrodote, jūsų veido spalva prilygsta prinokusio pomidoro spalvai? Išvydusi grėsmingas šefo raukšles, negalite pakelti akių ir ištarti poros žodžių? Drovumas, nepasitikėjimas savimi, sutrikimas, gėda – pavadinimų daugybė, tačiau nuo to nepasidaro lengviau gyventi. Būti droviam – vadinasi, bijoti žmonių, ypač tų, kurie dėl kokių nors priežasčių neigiamai veikia jūsų emocijas: nepažįstamųjų (nežinia, ko iš jų galima tikėtis); viršininkų (jie turi valdžią); priešingos lyties atstovų (jie kelia mintį apie galimą suartėjimą). Vieni tyrinėtojai įsitikinę, kad drovumas paveldimas, kiti mano, jog jis atsiranda tada, kai žmogus sako sau: “Esu drovus”. Drovumą gana sunku nuslėpti, nes tai ne tik vidinis savęs kankinimas, bet ir išoriniai požymiai… Kaip elgtis? Pajutusi, kad per svarbų pokalbį su “svajonių vyru” ima trūkčioti kvėpavimas, bandykite atgauti tolygų ritmą ir sau kartokite: “Įkvėpti-iškvėpti!”. Jeigu ir nevisiškai įsigilinsite į kavalieriaus kalbą, tačiau galėsite jam atsakyti ne dusliu nuo sutrikimo, bet visiškai normaliu ar net seksualiu (jeigu panorėsite) balsu. Be to, tolygus kvėpavimas jūsų sutrikusį organizmą aprūpins deguonimi, veido spalva taps natūrali. Klastingas drovumas dažnai pasireiškia sudrėkusiomis pažastimis ir geltonomis dėmėmis ant palaidinės, nuo kurių negelbsti nė vienas reklamuojamas dezodorantas.