Vietinė savisauga (savigyna) Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) IV dalis
Kovai su „diversantų ir teroristų gaujomis“ valsčiuose ir seniūnijose turėjo būti organizuota apsaugos tarnyba (apsaugos grupės). Organizaciniu atžvilgiu jos neturėjo būti sudedamąja apskričių apsaugos būrių dalimi, tik reikalui esant „kooptuojamos“ jiems į talką. Tarnyba apsaugos grupėse skelbta „garbės tarnyba“, joms numatytas viešosios tvarkos pagalbinės policijos, priklausomos nuo lietuvių policijos nuovadų viešininkų, statusas. Į valsčių ir seniūnijų apsaugos grupes turėjo būti priimami „savanoriai ūkininkai, rimti, blaivūs, visiškai patikimi, teismo nebausti, sveiki ir ne vyresni kaip 45 metų amžiaus, tarnavę Lietuvos kariuomenėje arba viešosios tvarkos policijoje“. Apsaugos grupių nariai turėjo būti apginkluoti šautuvais ir 45–90 šovinių. Apsauginių pareigas jie turėjo eiti dirbdami „nuolatinį darbą“, negaudami jokio atlyginimo, dėvėdami civilinę aprangą (tik sužeisti ir netekę darbingumo turėjo gauti karišką pensiją, žuvusieji laidojami valdžios lėšomis). Apsauginiai ant kairės rankos privalėjo nešioti žalią raištį su užrašu „Pagelbinė policija.“ ir valdžios antspaudu. Kiekvienoje seniūnijoje apsaugos grupes turėjo sudaryti 5–10 vyrų. Be to, visuose valsčiuose turėjo veikti atskiros 15-os vyrų apsaugos grupės, tiesiogiai pavaldžios policijos nuovadų viršininkams.