Ar prisimenate, ką prieš 20 metų rašė ,,Tiesa“, ,,Komjaunimo tiesa“? Jaunajai kartai primenu, kad tai buvo didžiausi ir beveik vieninteliai to meto dienraščiai ir rašė jie beveik vienodai apie Komunistų partijos nuopelnus mūsų ekonomikai, kultūrai, mokslui, karvių pieningumui bei bulvių derliui. Tiesa ,,Tiesoje“ buvo vienintelė ir nediskutuotina, o,,Komjaunimo tiesa“ jai ugningai pritardavo. Skaitytojui rinktis nebuvo iš ko: du laikraščiai, o ir tie vairuojami vienos tvirtos partijos vairininkų, tad ir vadinami buvo partijos bei komjaunimo,,organais“. Žmonės skaitė, nes nebuvo ką daugiau skaityti, o tie, kurie neskaitė vistiek vieną iš ,,organų“ užsiprenumeruodavo, mat tai daryti įsakydavo įmonės vadovas ar partinės organizacijos sekretorius. Šiandien galėtume pasidžiaugti, kad praėjo tie laikai ir perkam tuos leidinius, kurie mums patinka, kuriais tikime. Galėtume džiaugtis, kad demokratija įsitvirtino, jeigu ne… kelionė į Kėdainius. Į miestą, kurį jo meras V. Muntianas prieš savaitę „ Lietuvos ryte“ pavadino demokratijos lopšiu. Žiūrėk, net neįtarėm, iš kur ta demokratija Lietuvoje atsirado. Gi pasirodo iš Kėdainių! Taigi iš tiesų verta tame mieste atidžiau pasidairyti ir su ta ,,demokratija“ susipažinti. Kėdainiai buvo toks miestas, kaip miestas, sovietiniais laikais turėjo savo laikraštį skambiu pavadinimu ,,Tarybinis kelias“ ir tuo keliu pergalingai žygiavo į šviesų komunizmo rytojų. Nei geriau, nei blogiau kaip kiti tokio dydžio rajonų centrai. Turėjo Kėdainiai ir vietinę televiziją, kurioje dirbo gal ne šalies žurnalistikos žvaigždės, bet vis dėlto profesionalai, kokių provincijoje ne tiek jau daug ir tegyvena.