| |

Pasvalys

Krašte gausu senkapių, kurie ateityje bus sistemingai tyrinėjami. Žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų radiniai, liudijantys apie seniausius krašto gyventojus, eksponuojami Pasvalio krašto muziejuje. Yra du piliakalniai: Migonių (dar vadinamas Šimonių ir Sindriūnų vardais) ir Ąžuolpamūšės. Tyrinėtojai mano, kad jie buvo gynybiniai ir saugojo nuo kalavijuočių skverbimosi gilyn į kraštą iš Rygos pusės. Praeityje buvusi vandeninga Mūšos upė tapo viena pirmųjų prekybinių vandens kelių tarp Šiaurės Lietuvos ir Rygos. Iš Lietuvos buvo vežamos žemės ūkio gėrybės, bitininkystės, medžioklės produktai, o iš Rygos – amatų, metalo gaminiai, druska ir pan. Taip buvę jau XIII amžiuje. “Mes, Aleksandras, Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios, Žemaitijos it t.t. Viešpats ir paveldėtojas, štai ką skelbiu šiuo raštu visiems, dabar gyvenantiems ir būsimiems, kurie susipažins su šiuo raštu… Nutarėme įsteigti ir aprūpinti bažnyčią, esančią Trakų vaivadijoje, Upytės apskrities vietovėje, vadinamoje Pasvaliu, kur iš vienos pusės yra Svalios upė, iš antrosios pusės Lėvuo įteka į kitą upę…” Šiuo Jogailos anūko raštu, duotu Pasvalio kunigui Jonui Grotui 1497 metų gruodžio 6 dieną, fiksuojama miesto užuomazga, jau anksčiau vietinių žmonių numatyta tarp Lėvens ir Svalios žiočių. Lietuvos hidronimų tyrinėtojai teigia, kad pats žodis “Pasvalys” kilęs iš Svalios upės vardo, o šis – iš “svilti”, “svelti”. Žodis “Lėvuo” taip pat reiškia šlapią, pelkėtą, klampią vietą, tačiau esąs latviškos kilmės (lėvenis – liūnas, klampynė).

| |

Telšiai

Kokiame pasaulio krašte bebūčiau, varpų skambėjimą lyginu su Telšių Katedros varpu, įsimintu kūdikystėje. Neseniai nuliedino naują, ir mano karta neteko savo gyvenimo kamertono. Bet tai mano kartos problema. Telšių metraštininkas Mečislovas Šilinskas fotografuoja naujųjų laikų miestą, jauniausios kartos kamertoną. Todėl nėra prasmės jaudintis, kad dabar yra ne taip, kaip buvo. Būkime tikri – bus dar ir kitaip. Žymus archeologas telšiškis dr. Adomas Butrimas Biržulio ežero saloje, už 30 km į pietus nuo Telšių, atkasė 6000 metų kapą, seniausią Lietuvos teritorijoje. Žynys ir moteriškaitė nebuvo nei žemaičiai, nei lietuviai, netgi ne indoeuropiečiai. Tai buvo Europos gyventojai. Tik po 2000 metų mūsų kraštus iš pietų užplūdo indoeuropiečiai. Nenoriu pasakyti, jog Telšių apylinkėse seniau nei kitur apsigyveno homo sapiens – nors tas faktas žemaičiui ir suteiktų garbę pasididžiavimo uodega maišyti debesis.

| |

Šiauliai

1524 m. Šiaulių miestas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. Miestelis pažymėtas 1555 m. Kasparo Vopelos sudarytame Europos žemėlapyje ( ten jis vadinamas Sovli). Dėl istorijos šaltinių stokos negalima apibūdinti tuometinio miestelio dydžio ir vaizdo. Tačiau žinomas medinės bažnyčios buvimo faktas 1445 m. rodo, kad jau XV a. Šiauliai buvo stambi gyvenvietė, įgijusi krikščioniškojo miesto vaizdą. Tuometinių Šiaulių vaizdas toks – miestelis medinis, vienaaukštis, besistatantis pagal savaimingai susidariusį radialinį planą. Vienintelis architektūros akcentas tuomet buvo bažnyčia – iki XVII a. pr. medinė, o nuo 1634 m. mūrinė. Kitas svarbus urbanistinis miesto elementas buvo Šiaulių dvaras, kurio sodyba fragmentiškai išliko iki mūsų dienų. XVI a. Šiauliai – jau Šiaulių valsčiaus administracinis centras. Įsteigus karaliaus stalo valdą – Šiaulių ekonomiją (toliau ŠE), miestas tapo jos administraciniu centru. Per savo istorinės raidos šimtmečius miestas išlaikė XVI a. įgytą administracinio-teritorinio centro tradiciją.

| |

Tauragė

Lietuvos pietvakariuose, ant Jūros upės kranto, prie Karaliaučiaus-Rygos kelio, jau kelis šimtmečius gyvuoja miestas, mūsų sentėvių gražiai pavadintas – Tauragė. Tauragės vardas sudėtas iš dviejų žodžių: tauras ir ragas. Jis primena, kad šiose žemėse būta miško galiūnų taurų, o iš jų ragų meistrai gamino ragus (trimitus), ginklus, taures midui gerti ir kitus reikmenis. Čia plytėjo didžiulės girios, dėl to buvo puikios sąlygos medžioti, ugdyti verslus. Vandens keliais – Šešuvimi, Jūra, Nemunu – buvo susisiekiama su tolimais kraštais, vežami kailiai, medus, vaškas, derva ir kitos tradicinės lietuvių prekės, parsivežama buičiai ir karybai reikalingų dalykų. Istorijos vingiuose Tauragė atsidūrė dviejų skirtingų etninių, religinių, politinių pasaulių terpėje. Kartkartėmis šis kraštas turėjo būti siena, skiriančia šiuos pasaulius, o kartais juos jungiančiu tiltu. Dėl to šis kraštas, tarsi pušelė prie didelio kelio, įgijo tik jam būdingą charakterį ir savitą, nepakartojamą atspalvį.

| |

Palanga

Palangos gyvenvietė, pirmą kartą paminėta 1253 metais, viduramžiais buvusi svarbiu prekybos ir ikikrikščioniškojo tikėjimo kulto centru, XIX a. pirmoje pusėje vis labiau ėmė garsėti kaip pajūrio vasarvietė. Greitai sklido žinia apie naują būdą gydyti visas ligas be gydytojo. Dar labiau Palangą išgarsino lenkų rašytojo, kilusio iš Lietuvos bajorų, Adomo Mickevičiaus apsilankymas 1824 m. Neilgai trukus Palanga tapo tokia populiari, kad visos gyvenvietės trobos, visi svirnai ir svirneliai buvo užimti atvykusių vasarotojų. Grafų Tiškevičių dėka Palanga tapo tikru kurortu. Palangos dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius, matydamas puikią perspektyvą kurortui plėtoti, XIX a. aštuntame dešimtmetyje ėmėsi didžiulių investicijų: 1877 – 1880 m. atidarė erdvų restoraną bei pirmąjį kurorto viešbutį ir pagal kaimyninių kraštų tradiciją pavadino jį Kurhauzu. Grafo pastatyti net keli vasarnamių kompleksai, įkurtas vasaros teatras, nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, pastatytos maudymosi kabinos jūros pakrantėje, įrengtos maudyklės su marmurinėmis voniomis ir pašildomu vandeniu. Ketindamas įrengti prieplauką, 1884 – 1888 m. J.Tiškevičius pastatė tiltą, vedantį į jūrą, kuris ilgainiui tapo vienu svarbiausių Palangos kurorto simboliu. Su neslepiamu pavydu to meto Klaipėdos miesto spaudoje buvo rašoma, kad grafo Tiškevičiaus įkurtas kurortas yra gausiai lankomas turtingų rusų iš įvairių Rusijos gubernijų, ir todėl sudaro konkurenciją Klaipėdai.

| |

Elektrėnai

Senųjų Anykštos, Puikino, Jagudžio ir kelių mažesnių ežerų pakrantėse žmonės apsigyveno jau akmens amžiuje. Nuo XIV amžiaus apylinkės priklausė Trakų kunigaikštystei, o nuo 1413 m. – Trakų vaivadijai. Pro čia į Vilnių bei Trakus ėjo senieji keliai, kuriais dažnai traukdavo Vokiečių ordino kariuomenė. 1348 m. už keliolikos kilometrų nuo dabartinių Elektrėnų, prie Strėvos, įvyko didžiulis mūšis, kuriame galvas padėjo keli tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir vienas iš Gedimino sūnų – Narimantas. Senąją lietuvių religiją primena vietovardžiai. Žinomiausias iš jų – Perkūnkiemis (Perkūnakiemis). Kaimas, kurio žemėse šiandien stovi elektrinė, iki XX amžiaus buvo žinomas kaip bajorkaimis. Prie Anykštos ežero gyveno ir Vytauto laikais į Lietuvą atgabentų totorių palikuonys. Naujas senųjų Elektrėnų apylinkių istorijos puslapis buvo atverstas 1918 m. vasario 16 d., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Gruodžio 6 d. įkurtas Kietaviškių valsčius, į kurį įėjo ir dabartinės Elektrėnų apylinkės. Apylinkėse vyko Nepriklausomybės kovos. Aršiausiai buvo kaunamasi su lenkais vadinamajame Žiežmarių fronte. Šiose kovose pasižymėjo S.Raštikis, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu. 1919 m. balandžio 27 d. jo batalionas buvo apsistojęs Abromiškių ir Sabališkių kaimų apylinkėse.

| |

Širvintos

Pirmą kartą miestas paminėtas 1475 metais, kai buvo pastatyta Širvintų bažnyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1855 – 1860 m.,vadinamuoju istorizmo laikotarpiu, kai architektūroje savaip interpretuoti įvairūs stiliai. Širvintų bažnyčios išorėje bene ryškiausios renesanso interpretacijos, yra ir baroko bruožų. Viduje – XIX a.paveikslai. Bažnyčia įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Legenda pasakoja, kad Širvintų miesto vardas yra kilęs nuo Širvintos upės. Žiloje senovėje per miškų tankmę prie upės kelią pramynė briedžiai, širviais vadinami. Todėl ir upė buvo pavadinta Širvinta. Nuo jos kilo ir miesto vardas. Širvintų miesto herbe – šakotais ragais pasipuošusi briedžio galva, o kalavijas simbolizuoja kovas su priešais. Vilniaus – Ukmergės kelią pertvarkius į pašto traktą, 1879 m.Širvintose buvo įsteigta pašto stotis. Nors ir įsikūręs prie judraus prekybos kelio, miestas ilgai neaugo.

| |

Švenčionys

Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. Iš 1514 m. bažnyčios turtą patvirtinančio dokumento aiškėja, kad Švenčionyse pirmąją bažnyčią pastatė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas tarp 1392- 1414m. 1636 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri kelis kartus buvo perstatyta. 1898 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurioje didysis – centrinis altorius įrengtas iš Švenčionių kilusio Rusijos generolo K. Čechovičiaus lėšomis. 1486 m. istoriniuose šaltiniuose Švenčionys vadinami miesteliu, dar po aštuonerių metų minimas Švenčionių valsčius. 1565 m. Švenčionys buvo vieno iš trijų Ašmenos apskrities žemės teismų centru. 1800m. sausio 31 d. Senato įsakymu Švenčionims buvo suteiktos savivaldos teisės ir įkurta miesto rotušė. Iki unijinės Lietuvos gyvavimo pabaigos regionas buvo vadinamas Užnerio sritimi, kurios centras – Švenčionys. XVIII a. pabaigoje čia veikė pašto stotis, parapijos mokykla, kurioje 1828 m. buvo 28 mokiniai. Švenčionių miestelis priklausė admirolui Čičiagovui. 1837m. Švenčionys buvo išpirkti iš admirolo Čičiagovo priklausomybės ir pradėti tvarkyti pagal miesto nuostatus. Tais metais Švenčionyse buvo 223 gyvenamieji namai, bažnyčia, cerkvė, 2 sinagogos, 30 parduotuvių, 34 smuklės. Šie duomenys rodo, jog Švenčionys etnografinėje Rytų Lietuvoje gana sparčiai augo kaip svarbus administracinis, ūkinis, kultūrinis centras.

| |

Trakai

Miestas ir aplink jį esančios apylinkės, kaip valstybės centras, pradėjo formuotis 13 a. Kaip teigia metraščiai, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas po geros medžioklės aptiko gražių vietų netoli nuo tuometinės sostinės Kernavės ir nutarė čia pastatyti pilį. Taip atsirado nauja sosto pilis – Senieji Trakai, tuo metu vadinti Trakais. Pirmą kartą Trakai vokiečių metraščiuose paminėti 1337 m., tai ir laikoma oficialia miesto įkūrimo data. Kai kunigaikštis Gediminas galutinai įsikūrė Vilniuje, Senieji Trakai atiteko jo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui. Čia 1350 m. gimė ir žymiausias Lietuvos valdovų – Vytautas Didysis. Kunigaikščio Kęstučio laikais intensyviai buvo statomos Naujųjų Trakų pilys: viena – Galvės ir Lukos ežerų sąsmaukoje, kita – Galvės ežero saloje. Apie pilį išaugo gyvenvietė. Trakų prieigas saugojo Senųjų Trakų, Strėvos, Bražuolės, Daniliškių ir kiti piliakalniai. Vytautui tapus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasaliniu valdovu, Trakai tapo politiniu ir administraciniu centru.

| |

Utena

Utena – viena seniausių Lietuvos vietovių. Šiuo metu tai apskrities centras, kuriame yra 33890 gyventojų. Utenos atsiradimas siejamas su Narkūnų piliakalniais, Karaliaus Mindaugo laiške Kryžiuočių ordinui paminėtais 1261 metais. Legendos byloja, jog čia kunigaikštis Utenis pastatė medinę pilį, todėl gyventojai jo vardu pavadino ne tik miestą, bet ir aikštę, stadioną, laikraštį, futbolo komandą. Šiandien Utena tituluojama Rytų Aukštaitijos sostine, turinčia aukso spalva spindintį herbą-pasagą-laimės simbolį. Šalyje ir už jos ribų Uteną garsina graži gamta, geros sąlygos turizmui vystyti, turtingas kultūrinis paveldas, senos liaudies menų ir amatų tradicijos, AB “Utenos trikotažas”, AB “Utenos alus” ir kitų įmonių produkcija. Utena susigiminiavusi su Preili (Latvija), Chelm (Lenkija), Trebon (Čekija), Litkoping (Švedija) ir Pontinia (Italija) miestais bei dalyvauja Euroregiono “Ežerų kraštas”, apimančio Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonus, veikloje.