Utena – viena seniausių Lietuvos vietovių. Šiuo metu tai apskrities centras, kuriame yra 33890 gyventojų. Utenos atsiradimas siejamas su Narkūnų piliakalniais, Karaliaus Mindaugo laiške Kryžiuočių ordinui paminėtais 1261 metais. Legendos byloja, jog čia kunigaikštis Utenis pastatė medinę pilį, todėl gyventojai jo vardu pavadino ne tik miestą, bet ir aikštę, stadioną, laikraštį, futbolo komandą. Šiandien Utena tituluojama Rytų Aukštaitijos sostine, turinčia aukso spalva spindintį herbą-pasagą-laimės simbolį. Šalyje ir už jos ribų Uteną garsina graži gamta, geros sąlygos turizmui vystyti, turtingas kultūrinis paveldas, senos liaudies menų ir amatų tradicijos, AB “Utenos trikotažas”, AB “Utenos alus” ir kitų įmonių produkcija. Utena susigiminiavusi su Preili (Latvija), Chelm (Lenkija), Trebon (Čekija), Litkoping (Švedija) ir Pontinia (Italija) miestais bei dalyvauja Euroregiono “Ežerų kraštas”, apimančio Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonus, veikloje.

Istorija

Utena – viena seniausių Lietuvos vietovių. Jos pradžia siejama su Narkūnų piliakalniu, kuris daugelį kartų paminėtas kalavijuočių kronikose. Archeologai teigia, kad gyvenvietės ten būta dar II tūkstantmetyje prieš Kristų. Rašytiniuose šaltiniuose, karaliaus Mindaugo laiške, 1261 m. pirmąkart paminėta medinė pilis prie Utenėlės upelio. Pasak padavimo, ją statęs legendinis kunigaikštis Utenis.

1373-1375 m. kalavijuočių žygių į Lietuvą metu Utena ir jos apylinkės buvo žiauriai nuniokotos, o 1433 m. sunaikinta ir Utenos pilis. Miestelis dabartinėje upelių santakoje pradėjo kurtis tik XIV a. 1416 m. jau buvo pastatyta bažnyčia, įsikūrė dvaras, pradėti rengti prekymečiai, atsirado pirklių ir smuklių.

Daugiau kaip per 7 šimtmečius nuo pirmojo paminėjimo (1261 m.) Utena patyrė visokių nelaimių. 1655 m. įsiveržusi rusų kariuomenė smarkiai išgriovė miestą, Šiaurės karo metu (1700-1721) Uteną nuniokojo švedai, o 1812 m. ji gerokai nukentėjo nuo Napoleono armijos. Čia 1831 m. vyko didelės kautynės tarp caro kariuomenės ir sukilėlių. Uteniškiai dalyvavo ir 1863 m. sukilime.

Utena ir sunkiais laikais kilo iš pelenų, augo, plėtėsi. Didelę reikšmę miestui turėjo 1835 m. nutiestas Varšuvos – Peterburgo plentas. Buvo pastatyta didelė pašto stotis, nutiestas siaurasis geležinkelis. Miestas plėtėsi stichiškai. Namai buvo arti vienas kito, todėl 1879 m., kilus gaisrui, sudegė ¾ miesto.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Utena buvo tik valsčiaus centras. Atgavus Nepriklausomybę, Utena tapo apskrities centru, 1924 m. gavo antraeilio miesto teises, turėjo savo burministrą. Buvo pradėta tvarkyti gatvės, upelių vagos, tiltai, statomi namai. Tačiau pramonė liko vietinė: pieninė, spaustuvė, 3 malūnai, lentpjūvė, nedidelė elektrinė. Deja, kuriamąjį darbą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia dar nebuvo 7 tūkstančių gyventojų, o 1941 m. daugiau kaip 4 tūkstančius iššaudė vokiečių okupantai. Tik po 20 metų Utena pasiekė prieškarinį lygį. Plečiant Lietuvos pramonę, 1964 m. nutarta Uteną paversti regiono centru. Utenos pramonės augimas prasidėjo nuo Laboratorinių elektros krosnių gamyklos (paleista 1960 m.), po to pradėjo veikti ir daugiau įmonių: trikotažo, alaus, mėsos, pieno ir kt.

Su pramone išaugo nauji mikrorajonai – Vyturių, Dauniškio, Aukštakalnio, Krašuonos, individualių namų Ąžuolijos mikrorajonas. Pramonės augimas skatino ir miesto augimą – nedaug gyventojų turėjęs miestelis dabar jau artėja prie 37 tūkstančių.

PARTIZANINĖ VEIKLA, MASINIŲ ŽUDYNIŲ VIETA

Katlėrių kaimo neveikiančiose kapinėse 1945- 1948 m. buvo palaidoti Lietuvos partizanai: Vytautas Baltušis, Jurgis Cibas, Juozas Juknevičius, Petras Kiškis, Jonas Liutkevičius, Jonas Šireika. Povilas Šireika, Jonas Žilys. 1991 m. kapinaitėse palaidotiems Lietuvos partizanams pastatytas akmeninis paminklas (autorius Vytautas Giedraitis). Čia palaidoti ir 1863 m. sukilimo metu žandarų nukankinti sukilėliai.

Dičiūnų kapinėse palaidoti 1945 m. žuvę partizanai: Bronius Gylys, Pranas Gylys, Antanas Gurskis, Anicetas Kecorius, Albinas Tubelis.

Gudėniškių kaime 1945 m. gegužės 28 d. žuvusiems gynėjams už tėvynės laisvę, prasidėjus atgimimui, pastatytas paminklas ir paminklinė lenta su žuvusiųjų pavardėmis. Tai M. Bivainis, B. Budrionis. J. ir P. Čižai, J. Šakalys, L. Sinkūnas, A. Trinkūnas, S.Vaišnoras, V.Deveikis, J. Gaidamavičius, B. Raudonis, V.Sirgedas, A.Vaitkevičius, A.Valiulis, K.Vyžinis, K.Žala.

Žymus partizanas Antanas Kraujelis, gimęs 1928 m., buvęs Žėručio rajono H. Ruškulio- Liūto būrio kovotojas, rajono štabo narys, nuo 1940 m. slapstėsi Utenos seniūnijos Papiškių kaime pas gyventoją Albiną Pinkevičių. Statant namą, čia po krosnimi įsirengtoje slėptuvėje gyveno su žmona ir sūnumi iki 1945 m. 1945 m. kovo 17 d. sodybą apsupus okupacinei kariuomenei, žuvo. 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Antanas Kraujelis- Siaubūnas po mirties apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.

Biliakiemio kaime išsaugota Lietuvos Nepriklausomybės vėliava. 1944-45 m. čia buvo spausdinama antitarybinio pasipriešinimo laikraščiai ir atsišaukimai. 1945, 1947 m. čia žuvo Stasys Žibėnas, Vytautas Petravičius, Algirdas ir Jurgis Katinai ir kt. rezidentai ir partizanai.

Žymūs partizanai:

Vladas Mikulėnas-Liepa Lubinas, gimė 1917 m. Mockėnų kaime. Sunaikinus Sakalo rinktinę, jis 1945 m. birželio 15 d. įkuria Šarūno rinktinę ir tampa jos vadu, Vytauto apygardos vado pavaduotoju. Žuvo 1945 m. gruodžio 1 d. Biliakiemyje, Juozo Adomaičio sodyboje, kartu su Algirdu ir Jurgiu Katinais.

Juozas Straižys-Gediminas gimė 1911 m. Nemeikščių kaime. Žuvo 1948 m. lapkričio 1 d. Bareišių kaime, J. Liulevičiaus sodyboje.

Stasys Žibėnas – Aušrys gimė 1922m. balandžio 24 d. Biliakiemyje. Vokiečių okupacijos metais įstojo į Kęstučio organizaciją, prisidėjo prie “Prošvaistės” leidimo. Praėjus frontui, su bendraminčiais leido antisovietinį laikraštį “Laisvės keliais”. 1945 m. kovo 1 d. vyko per Užpalius susitikti su Gedimino rinktinės kovotojais, bet Užpaliuose buvo sulaikytas, mėgino bėgti ir buvo nušautas.

Views All Time
Views All Time
3767
Views Today
Views Today
1
0 0