Istorija

1225m. – miesto įkūrimo data. Miesto įkūrėju laikomas kunigaikštis Dausprungas, Lietuvos karaliaus Mindaugo vyresnysis brolis.

XIV a. – netoli Šventosios upės ant piliakalnio stovėjusi medinė pilis buvo puldinėjama kryžiuočių 1333, 1365, 1378, 1386, ir 1391 metais. Ukmergės pilis buvo užimta kryžiuočių ir sudeginta 1391 m. Buvo atstatyta, bet ilgainiui sunyko, nes buvo medinė.

1387 m. – įvedus Lietuvoje krikščionybę, įkurta Ukmergės parapija – viena seniausių šalyje.

1435 m. – Pabaisko mūšis tarp Švitrigailos, remiamo Livonijos ordino, ir Žygimanto Kęstutaičio, remiamo lenkų. Žygimanto kariuomenė sumušė Švitrigailą. Tuo pačiu tai buvo galutinis smūgis Livonijos ordinui.

XV a. pirma pusė – Ukmergė gavo Magdeburgo savivaldos teises.

XVI a. pradžia – teises patvirtino karalius Žygimantas Senasis.

1566 m. – po administracinių reformų Ukmergė tapo apskrities centru, jos apskričiai priklausė didelė Rytų Aukštaitijos dalis. 1569 m. Liublino unija paskelbia Lietuvos-Lenkijos valstybę.

XVII a. – miesto vystymasis sustojo.

XVIII a. pradžia – miestą siaubė švedų ir rusų kariuomenės. Dėl karų sunykęs miestas neteko Magdeburgo teisių, tapo priklausomas nuo Ukmergės seniūnijos valdytojo.

1711-1712 m. – maras, po kurio mieste nebuvo likę nė vieno gyventojo.

XVIII a. -1733, 1765, 1781 1782 ir 1787 m. miestas nukentėjo nuo didelių gaisrų.

1792 m. – gegužės 22 d., karalius Stanislovas Augustas grąžino Ukmergei Magdeburgo teises, suteikė miestui pačių miestiečių pasirinktą herbą.

1795 m. – po trijų Respublikos padalijimų, Lietuvą užgrobus Rusijai, miestas vėl neteko savo teisių.

1812 m. – pro Ukmergę į Rusiją pražygiavo viena pagrindinių Napoleono armijos formuočių. Netoli Ukmergės, prie Deltuvos, įvyko Rusijos-Prancūzijos kariuomenių mūšis.

1831 m. – sukilime prieš caro režimą Ukmergėje sukilėliai buvo įkūrę stovyklą, dirbtuves, kuriose gaminosi šaudmenis. Sukilėliai iš Ukmergės apskrities turėjo savo uniformą iš pilkos gelumbės su mėlynomis apykaklėmis.

1857 m. – Ukmergėje gimė garsus filantropas Chaim Freinkel.

1863 m. – sukilimo metu šalia Ukmergės veikė nemažai sukilėlių būrių.

XIX a. paskutinis ketvirtis – miestas sparčiai augo, kūrėsi naujos prekybos įstaigos, dirbtuvės, plytinės, alaus daryklos. Tačiau, tiesiamiems geležinkeliams aplenkus miestą, miesto vystymasis sulėtėjo.

1876 m. – pradėjo veikti degtukų fabrikas.

1877 m. – didelė miesto dalis sudegė per gaisrą.

1882 m. – įsikūrė spaustuvė.

1899 m. – Ukmergėje pasireiškė tautinio atgimimo nuotaikos. Vyko kova dėl giedojimo lietuvių kalba Ukmergės bažnyčioje. Nepaisant trukdymų, lietuviškas bažnytinis choras išliko. Tais pačiais metais buvo iškelta baudžiamoji byla dėl lietuviškos spaudos platinimo. Įvairiomis bausmėmis nubausta 13 žmonių: kunigai, inteligentai, ūkininkai, vietos mokyklos moksleiviai.

1918 m. – vasario 16 d. Lietuva paskelbia savo Nepriklausomybę. Oficialiai miestas Ukmerge imtas vadinti atsikūrus Lietuvos valstybei, tačiau pavadinimas “Ukmergė” dažnai minimas jau XIX a. pabaigos lietuviškoje spaudoje.

1919 m. – sausio 10 d. miestą užėmė bolševikai. Gegužės 3 d., po Ukmergės kautynių, kurių metu 500 bolševikų buvo paimta į nelaisvę, miestas buvo išvaduotas. Lietuvos kariuomenės daliniams šiame mūšyje vadovavo karininkas Jonas Variakojis. Įsikūrė “Vienybės” gamykla.

1920 m. – rudenį netoli Ukmergės vyko mūšiai ir su besiveržiančiais į Lietuvos gilumą lenkais.

1918-1939 m. – tarpukario metais Ukmergė išaugo ir išgražėjo. Buvo sutvarkytas miesto centras, pakloti šaligatviai, sutvarkytas apšvietimas. Tuo metu Ukmergėje pradėjo eiti laikraščiai: “Rykštė” (1924), “Ukmergės garsas” (1924), “Ukmergiečių balsas” (1926), “Rytų Lietuva” (1932), “Aukštaičių žemė” (1937).

1923 m. – gegužės 23 d. Ukmergėje įsikūrė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I pėstininkų pulkas.

1930 m. – Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui Kęstučio aikštėje pastatytas obeliskas Lituania Restituta.

1933 m. – mieste buvo 120 nedidelių įmonių, elektros stotis, spaustuvė.

1939-1945 m. – karo metu buvo subombarduotas gražiausias ir turtingiausias kvartalas tarp Vilniaus ir Kęstučio gatvių. Po karo neatstatytas, sulygintas ir užpiltas.

1941 m. – ištremta daug ukmergiečių. Trėmimus nutraukė prasidėjęs karas, tačiau sovietams traukiantis buvo duotas įsakymas nužudyti visus Ukmergės kalėjime esančius 126 kalinius. Pasitraukus sargams, kaliniams pavyko ištrūkti į laisvę. Atvykę NKVD kariai surengė gaudynės, sugavo 8 kalinius ir birželio 24 d. nukankino. Ukmergę užėmus vokiečiams, prasidėjo nacių teroras prieš žydus. Žydų aukų skaičių įvairūs šaltiniai pateikia skirtingai: ant paminklo prie mirties duobių Pivonijos miške parašyta, kad čia nužudyti 10239 žmonės. Kiti šaltiniai teigia, kad čia nužudyta 12000. Pagal Jager’io raportą, oficialų nacių dokumentą, tik per keturias dienas (rugpjūčio 1, 8, 19 ir rugsėjo 5 d.) čia nužudyti 6356 žmonės (atitinkamai 300, 702, 645 ir 4709).

1944 m. – iš Ukmergės vokiečiai pasitraukė ir sugriovė tiltą per Šventają. Sukurtas “Tautinio fronto” Ukmergės apskrities štabas, priklausęs Lietuvos Laisvės armijai. Buvo įkurta Vyties apygarda. Per du kitus metus, ginkluotame pasipriešinimų sovietams rajone dalyvavo apie 1000 žmonių. Žymesni partizanų vadai: Vaitelis, Krikštaponis, Smetona. Partizanai kovojo su kariuomene ir “stribais”, rengė diversijas, trukdė kolektyvizacijai, baudė kolaboravusius su sovietais gyventojus.

Po 1945 m. – mieste pokario metais sparčiai kūrėsi smulkios ir stambios pramonės įmonės: odos ir avalynės kombinatas (“Kurpius”), gurguolinių dirbinių gamykla (dabar “Šilas”), Baldų kombinatas, išsiplėtė “Vienybės” gamykla, gaminanti metalo gaminius. Vėliau ėmė dirbti Remonto-mechaninė gamykla, biofabrikas, linų fabrikas, sviesto gamykla ir kitos smulkios įmonės. Sparčią miesto “industrializaciją” lėmė kelios priežastys: planinga miesto, kaip ir visos Lietuvos, proletarizacija, masinė migracija iš kaimų į miestus, didelė ir tuščia SSRS rinka.

1948-1952 m. – pradėta masinė kolektyvizacija: valstiečiai įkalbinėjimais, grasinimais ir prievarta buvo verčiami savo žemę ir gamybos priemonės atiduoti kolektyviniam naudojimui, o iš esmės valstybės nuosavybėn. Kaimo žmonės atsidūrė tragiškoje būklėje: masiniai trėmimai, NKVD baudėjų ir kolaborantų “stribų” siautėjimas, didžiuliai mokesčiai ir pyliavos, partizaninio karo kovos, nuosavybės netekimas. Trėmimais, teroro, ir baimės pagalba sunaikinus partizanų rėmėjus, ginkluotas pasipriešinimo judėjimas buvo nuslopintas.

1950 m. – Vyties apygardoje dar veikė 13 partizanų būrių, kurie jungė apie 100 aktyvių kovotojų. “Lituania Restituta” nugriautas.

1953 m. – sausio mėn. žuvo paskutinis Vyties apygardos vadas Mykolas Karbočius ir jo adjutantas.

1958 m. – pastatyta Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla.

1960 m. – uždaryta ir išardyta siaurojo geležinkelio atšaka nuo Jonavos į Ukmergę.

1961 m. – Ukmergė plėtėsi ir didėjo, per kitus 20 metų pastatyti daugiabučių namų mikrorajonai:

1961-1976 m. Dukstynos, 1975-1983 Pivonijos. 1963-1964 pradėtas statyti Krekšlių individualių namų rajonas, aštuoniasdešimtaisiais- Gėlių rajonas.

1967 m. – įkurtas siuvimo fabrikas (dabar “Vilkma”).

1975 m. – “Vienybės” komanda laimėjo Lietuvos futbolo taurę.

1980 m. – po dviejų metų statybos, Ukmergę pasiekė plento Vilnius-Panevėžys kaspinas.

1982 m. – Ukmergės rajone 28-ios valstybės žemės ūkio įmonės (16 kolūkių ir 12 tarybinių ūkių). Ariamos žemės buvo 53037 ha. Auginamos grūdinės kultūros, linai. Pienui ir mėsai karvės ir kiaulės.

1986 m. – įsikuria Kultūros fondo Ukmergės rėmimo grupė.

1988 m. – rugsėjo 27 d. įsikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Lapkričio 12 d. virš kultūros rūmų iškelta Tautinė trispalvė.

1989 m. – rugpjūčio 23 d. tūkstančiai žmonių nuo Vilniaus iki Talino susikimba rankomis ir tuo išreiškia protestą prieš Ribentropo-Molotovo paktą per jo 50-ąsias metines. Labai gausiai dalyvauja ir ukmergiškiai.

1990 m. – vasario 16 d. pašventintas atstatytas Nepriklausomybės paminklas. Kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbia apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Gamta

Ukmergės rajonas yra Lietuvos viduryje. Vakaruose ir šiaurės vakaruose rajono kraštovaizdį sudaro lygumos, rytiniame pakraštyje prasideda Aukštaičių aukštuma – kalneliai ir kloniai. Rajoną kerta Šventoji, amžių bėgyje abipus krantu suformavusi aukštas terasas su įspudingais vaizdais į jos slėnį. Ukmergė, ypač jos senoji dalis, taip pat kūrėsi ant Šventosios ir Vilkmergėlės suformuotu šlaitu ir kalneliu.

Apie 29 nuošimčiai rajono teritorijos apaugę miškais ( 40,4 tūkst. ha). Rajone auga įvairūs miškai, tačiau didžiąją dalį ( 61 %) sudaro lapuočiai: beržynai-34 %, drebulynai- 8 %, uosynai, baltalksnynai ir juodalksnynai po 5 % ir uosynai-4 %. Eglynų yra 21, o pušynų 18 nuošimčių.

Valstybinės reikšmės miškai užima 20,7 ha. Privatūs – 2,2 Likę 17,5 ha yra privatizuojami miškai. Valstybinės reikšmės ir privatizuojamus miškus prižiūri Ukmergės miškų urėdija (Vilniaus g. 140, tel. 52455, 59090, 8-290-40558). Ukmergės rajono miškuose gyvena 93 briedžiai, 467 taurieji elniai, 684 šernai, 847 stirnos, 1138 pilkieji ir 229 baltieji kiškiai. Grobio ieško 6 vilkai, 423 lapės ir viena lūšis. Yra 144 bebravietės. Žvėris medžioja į 10 medžiotojų klubą susibūrę medžioklės mėgėjai. Komercinės medžioklės organizuoja miškų urėdija.

Rajone yra 10 073,7 ha vandens telkinių. Visus vandens telkinius iš savivaldybės nuomoja, naudoja ir Medžiotojų ir žvejų draugijos Ukmergės skyrius (Gruodžio 17-osios g. 34, tel. 57792). Poilsiautojų ir žvejų labiausia mėgstami: Kadrėnų tvenkinys (vadinamas Mūšios užtvanka ), 92,8 ha ploto, yra prie Ukmergės-Utenos kelio, 5 km nuo Ukmergės; Kurėnų ežeras, 89 ha, yra prie Ukmergės-Panevėžio automagistralės; Žirnajų ežeras, 192,4 ha, yra 2 km už Pabaisko miestelio. Gausu ežerų prie Žemaitkiemio miestelio: Žemaitkiemio pirmasis (15,7 ha) ir Žemaitkiemio antrasis yra prie pat Žemaitkiemio, o Klepšių (34,7 ha) ežeras yra 2,5 km už Žemaitkiemio. Šalia didžiausio rajone Lėno (265,5 ha) ežero įsikūrusi pirmojo Lietuvos Prezidento A.Smetonos gimtinė Užulėnis. Lėno ir Veprių (37,4 ha) ežeruose gausu įvairių vandens paukščių.

Šventosios upė ir jos pakrantės yra ichtiologinis draustinis įkurtas saugant lašišinių žuvų ir žiobrių nerštavietes. Šventoji, Siesarties ir Širvintos upės, tekančios iš Ukmergės rajono teritorijos, įdomios ir mėgstamos vandens turistų .

Saugant įdomias ar retas teritorijas ir gyvūnus, draustiniai įkurti Armonos upelio slėnyje (čia krantų atodangose randamos devono laikotarpio suakmenėję šarvuotų žuvų liekanos), Vidiškių girininkijos, Dukstynos miške (saugomas reliktinis drugys stepinis perlinukas), Žemaitkiemio apylinkes Berzgainiu piliakalnio teritorijoje (saugomas piliakalnis ir senovės gyvenvietės liekanos), Barnėnų (Taujėnų girininkija) ir Kintinės (Užulėnio girininkija) spanguolynuose. Saugant unikalius gamtos vaizdus įkurti Laukėnų ir Aukštuolių kraštovaizdžio draustiniai. Ryškiu reljefu išsiskiriantys Siesarties ir Žuvinties upelių slėniai paskelbti geomorfologiniais draustiniais.

Rajone yra ir įdomiu geologinių paminklų: Krikštėnų apylinkėje, netoli Vilniaus-Panevėžio automagistralės esantis kontinentinio ledynmečio palikimas – ozas, vadinamas Barzdos kalnu. Tai ilgas (635 m) vingiuotas pylimas nutįsęs iš šiaurės į pietus. Jo plotis 30-70 m., aukštis 6-13 m. šalia jo yra Bartkūnų piliakalnis ir keli senovės kapinynai. Pašilės girininkijos Šaltupio miško 67 kvartale yra vienas didžiausių Lietuvoje akmenų – akmuo Mokas. Jo ilgis-7 m. plotis 5 m. ir aukštis 2 m. Netoli jo yra kitas stambus riedulys- Šaltupio akmuo. Didelis ( 4,46 x 3,35 x 2,70 m.) akmuo yra prie tilto per Šventąją netoli Veprių.

Views All Time
Views All Time
7955
Views Today
Views Today
1
0 0