Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus
| |

Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus

Muziejaus rinkinius sudaro autentiški Varvaros ir Grigorijaus Puškinų laikotarpio baldai ir namų apyvokos daiktai, dailės kūriniai, didelė biblioteka, nuotraukos, laiškai, laikraščiai bei žurnalai. Taip pat čia saugoma keletas baldų, kurie priklausė poetui A. Puškinui: du krėslai ir kortų stalelis. Literatūrinį A. Puškino muziejaus ansamblį sudaro buvęs dvaro gyvenamasis namas, 18 ha parkas su tvenkiniais, šeimyninės kapinaitės ir Šv. Varvaros koplyčia, skulptoriaus B. Vyšniausko sukurtas paminklas A. Puškinui. Šią ekspoziciją sudaro 6 autentiškai apstatyti XIX a. pabaigos kambariai. Juose eksponuojami baldai, papuošti Puškinų giminės herbais ir Varvaros Puškinos monogramomis. Lankytojai čia taip pat gali pamatyti Markučių dvaro ir šeimyninės Grigorijaus ir Varvaros Puškinų fotografijų, vieną iš 24 jubiliejinių, 1876 m. Peterburge pagamintų „Becker“ firmos rojalių, didelį biliardo stalą, nepaprasto grožio apvalių žalių koklių olandiško stiliaus krosnį, nemažai tuometinių namų apyvokos daiktų ir dailės kūrinių. Valgomajame išlikęs autentiškas mozaikinis parketas. Šioje ekspozicijoje saugoma 21 A. Puškino knyga iš 34 išleistų, esant poetui gyvam. Apžvalginė ekspozicija „A. Puškino gyvenimas ir kūryba“. Ekspozicijos vitrinose eksponuojami A. Puškino kūrinių vertimai į lietuvių kalbą, pasakojama apie tų vertimų istoriją, poeto kūrybos tyrinėtojų darbus, Lietuvos teatruose poeto kūrinių temomis pastatytus sceninius veikalus, lietuvių dailininkų iliustracijas A. Puškino kūriniams.

Markučių dvaro sodyba
| |

Markučių dvaro sodyba

Medinį dviejų aukštų vasarnamį 1857 metais pastatė Markučius nupirkęs generolas inžinierius Aleksejus Melnikovas. 1875 m. A. Melnikovo dukrai Varvarai ištekant už gvardijos poručiko Vasilijaus Moškovo, A. Melnikovas atidavė dvarą su jam priklausančiais 270 ha žemės kaip kraitį. Po poros metų pora išsiskyrė. Dar po kelių metų (1880 m.) Varvara Sankt Peterburge susipažino su žinomo poeto Aleksandro Puškino jaunesniuoju sūnumi Grigorijumi. Vasarnamį pertvarkę į namą, kuriame galima gyventi ir žiemą, 1899 m. jie persikėlė gyventi į Markučius. Grigorijus Puškinas mirė 1905 m., o Varvara Puškina – 1935 m. Prieš mirtį ji paliko testamentą, kuriame nurodė jog dvaro negalima parduoti ar išnuomoti. Taip pat nurodė, kad sodyba turi tarnauti švietimo ir kultūros reikmėms. 1940 m. nusprendus Markučiuose įsteigti Aleksandro Puškino muziejų, 1948 m. muziejus atvėrė duris. Muziejaus ekspozicija supažindina lankytojus su poeto gyvenimu ir kūryba, A.Puškino biografiniais ir literatūriniais ryšiais su Lietuva. Viename iš kambarių saugomi asmeniniai poeto daiktai: du krėslai ir kortų stalelis. Muziejuje rengiami koncertai, literatūriniai, muzikiniai vakarai, susitikimai. Tradiciškai minimos poeto gimimo (birželio 6 d.) ir mirties (vasario 10 d.) metinės.

Kairėnų dvaras
| |

Kairėnų dvaras

Kairėnų dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1545 m. Pirmaisiais jo statytojais laikomi Isakovskiai, kurie čia pastatė renesansinius vieno aukšto medinius dvaro rūmus bei suformavo parką. XVIII a. dvarą perstatė ir atnaujino parką bei tvenkinius tuometiniai jo savininkai Lopacinskai. Tačiau XVIII a. pabaigoje rūmai ir keletas ūkinių pastatų sudegė. Buvo pastatyti nauji rūmai, o senųjų vietoje – medinė koplytėlė. Per pirmąjį pasaulinį karą dvaras labai nukentėjo – nugriauti mediniai rūmai, dar keletas pastatų. 1933-1974 m. dvare buvo įrengta psichoneurologinė ligoninė. 1974 m. pastatai ir parkas buvo perduoti Vilniaus universiteto botanikos sodui. Koplyčia, kuri veikė iki 1945 m., 1982 m. buvo nugriauta. Dabartiniai rūmai – tai perdirbtos arklidės, turinčios romantizmo architektūros bruožų. Išlikę ir kitų pastatų.

Markučių parkas
| |

Markučių parkas

Markučių vietovė, tiesa, kitu vardu minima jau nuo XIV a. Jogailos raštuose. Visais laikais ji pasižymėjo itin gražiu kraštovaizdžiu. Dabartinis parkas sukurtas tik XIX a. Jį sukūrė inžinierius Aleksejus Melnikovas, užsibrėžęs padaryti čia angliško stiliaus parką. Parkas turėjo būti 15 ha . Buvo sudaryta sutartis su sodininku, kuris turėjo priešais statomą namą klombose pasodinti 1000 medžių ir krūmų. Parke augo reti medžiai, buvo didelis sodas. Ypatingą grožį parkui jau tada suteikė tvenkiniai, kurie išliko iki šių dienų, tačiau pats parkas pasikeitė ir dabar čia auga vietinės medžių rūšys, daugiausia klevai. Pagrindinis takas apsodintas pensilvaniniais uosiais. Parkas užima apie 8 ha teritoriją.

Puškinų koplyčia
| |

Puškinų koplyčia

Puškinų koplyčią sugalvota statyti 1903 m. Pastatyta ji per trejus metus. Ji pašventinta Šv. Varvaros vardu ir buvo išpuošta Varvaros Puškinos rankdarbiais. Koplyčia stovi Markučių parke, greta Puškinų sodybos. Greta koplyčios esančiose kapinaitėse ilsisi Grigorijus ir Varvara Puškinai. Kurį laiką koplyčia piklausė Stačiatikių bažnyčiai, šiuo metu ji yra savivaldybės žinioje.

Šventosios Dvasios bažnyčia
| |

Šventosios Dvasios bažnyčia

Vėlyvojo baroko stiliaus Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčia, garsėjanti savo požemiais, stovi senamiestyje, Dominikonų gatvėje. Bažnyčia šiuo metu visiškai įsiliejusi į gatvę ir šliejasi į gretimus pastatus. Jos vargonai – vieni seniausių Lietuvoje, išlikę nuo XVIII a. Bažnyčia taip pat žinoma, kaip Vilniaus Dominikonų bažnyčia, dėl šalia buvusio dominikonų vienuolyno. Tai lenkų bažnyčia – pamaldos laikomos tik lenkų kalba. Manoma, kad pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 1323 metais, valdant Gediminui, o 1408 m., valdant Vytautui, čia buvo pradėta statyti gotikinė Šventosios Dvasios bažnyčia. XVI a. bažnyčia perstatyta, įkurtas dominikonų vienuolynas. XVII a. bažnyčia porą kartų degė, todėl buvo perstatyta. Tačiau XVIII a. bažnyčia vėl degė, net 4 kartus, todėl iš jos ir vienuolyno teliko tiktai sienos. Iki 1770 m. bažnyčia buvo atstatyta ir išplėsta, vienuolynas atstatytas šiek tiek vėliau, apie 1776 m. 1844 m. buvo uždarytas dominikonų vienuolynas ir jame įkurtos įstaigos, butai, kalėjimas, kuriame kalinti 1863 m. sukilimo dalyviai. Bažnyčia tapo parapijine. Dabar vienuolyno pastatas yra apleistas. 1993 m. rugsėjo 5 d. savo vizito Lietuvoje metu, popiežius Jonas Paulius II aplankė Šventosios Dvasios bažnyčią ir susitiko joje su lenkų katalikais.

Vilniaus Katedra
| |

Vilniaus Katedra

Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (arba tiesiog Vilniaus katedra) stovi Vilniaus senamiestyje. Prie katedros stovi varpinės bokštas. Manoma, kad pirmoji Katedra buvo pastatyta XIII a. pagoniškos šventyklos vietoje Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštui 1251 m. paminėti. Ji buvo pereinamojo iš romaninio į gotiką stiliaus, kvadratinio plano. Po Mindaugo mirties (1263 m.) katedra galėjo būti paversta pagonių šventykla. 1387 m. Jogailos rūpesčiu buvusios pagonių šventyklos vietoje pastatyta nauja bažnyčia su 5 koplyčiomis. Per ilgus istorijos vingius griauta, atstatyta, renovuota, ne kartą degė. Pastato svarba lėmė, kad rekonstrukcijoms vadovaudavo žymiausi užsienio ir vietiniai architektai bei menininkai. Todėl iki šių dienų yra išlikę įvairių stilių fragmentų. Klasicistiniai bažnyčios bruožai – XVIII a. pabaigos garsaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projekto rezultatas. 1949 m. katedra buvo uždaryta. Po 1953 m. katedra perduota Dailės muziejui. Vėliau čia buvo paveikslų galerija. Per sovietinę okupaciją katedros turtas išdalytas įvairioms įstaigoms, kita dalis parduota. Rasti apnaikinti altoriai, sulaužyti baldai, sužaloti vargonai, apgadintos skulptūros, antkapiai. Pastato interjere gausu vertingų freskų, paveikslų, skulptūrų, antkapinių paminklų.

Taikomosios dailės muziejus
| |

Taikomosios dailės muziejus

Taikomosios dailės muziejus įkurtas 1987 m. atstatytame Vilniaus Žemutinės pilies XVI a. Senajame arsenale. XVI a. viduryje Vilniaus arsenalas buvo vienas didžiausių Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Jis pastatytas ant XII–XIV a. medinių pastatų, grindinių ir Žemutinės pilies gynybinių sienų liekanų. Išlikusių ankstyvųjų Vilniaus miesto kultūrinių sluoksnių fragmentų galime pamatyti Arsenalo rūsyje įrengtoje ekspozicijoje. Arsenalas atstatytas ir muziejui pritaikytas pagal architekto Evaldo Purlio projektą. Atstatant Arsenalą ir jį pritaikant muziejaus reikmėms, atkurta XVI a. vėlyvosios gotikos erdvinė struktūra ir planas, XVII a. pradžios renesansiniai fasadai. Muziejuje galite pamatyti Lietuvos iš užsienio šalių taikomosios ir vaizduojamosios dailes kūrinių nuo XIV a. Archeologinių radinių amžius siekia III tūkstantmetį prieš mūsų erą.

Vilniaus Televizijos bokštas
| |

Vilniaus Televizijos bokštas

Vilniaus Televizijos bokštas — aukščiausias pastatas Lietuvoje. Pastato aukštis 326,5 metro, svoris apie 25 000 – 30 000 t. Televizijos bokštas pradėtas statyti 1974 m. gegužės 31 d., o baigtas ir patvirtintas eksploatuoti 1981 m. sausio 30 dieną. Bokšto pagrindas yra apskritimo formos. Jo skersmuo 38 m, storis – 1,5 m. Televizijos bokšto kamieno aukštis yra 190 m (18 aukštų). Jis yra tuščiavidurio, į viršų siaurėjančio vamzdžio formos, kurio apatinės dalies skersmuo yra 15 m, o viršutinės – 8 m. Sienų storis nuo 50 cm apačioje iki 30 cm 165 m aukštyje. Viršuje esantis statinys yra 160 m aukštyje ir sveria 3 500 t. Pastato metalinį karkasą, sveriantį 100 t, surinko ant žemės ir tik po to užkėlė. Pastato apatinė (laikančioji) dalis sudaryta iš 16 betoninių elementų, kurie taip pat buvo išlieti apačioje. Šioje dalyje yra įrengta apžvalgos aikštelė su 80 vietų kavine „Paukščių takas”. Apžvalgos aikštelės grindys sukasi, todėl nereikia vaikščioti aplink. Grindys apsisuka ratu per 45 min. Esant geram orui Vilniaus ir jo apylinkių panoramą galima matyti net 50 kilometrų spinduliu. Nuo bokšto apačios iki viršutinėje dalyje esančios kavinės „Paukščių takas” yra 917 laiptų. Tačiau norintys patekti į kavinę dažniau pasirenka liftą — jis į viršų pakyla per 45 sekundes. Liftas vienu metu gali kelti 13 žmonių, jo greitis — 4 m/s.

Evangelikų liuteronų bažnyčia
| |

Evangelikų liuteronų bažnyčia

Vilniaus evangelikų liuteronų bendruomenės kvartale Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva 1555 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, po karų ir gaisrų kelis kartus atstatyta. 1739 m. buvo padėtas esančios šventovės kertinis akmuo. Statyboms vadovavęs žymus architektas J.K. Glaubicas suprojektavo ir puošnų rokokinį altorių. 1941 m. bažnyčia buvo uždaryta, joje įrengta krepšinio salė. 1988 m. bažnyčia grąžinta liuteronams. Dėl puikios akustikos čia vyksta koncertai.