Prisimenu lyg tai būtų buvę vakar. Kaip šaltis apglėbęs pečius išlydėjo pro lauko duris. Kaip įsisupus į save ėjau, be jokių taip ar ne, be jokių niekšiškų kaukių, tenorėjau būt, o ne egzistuoti. Mintyse skambėjo „dar vieną naktį ir visą gyvenimą”. Susimąsčiau, kaip velniškai nekenčiu šio jausmo. Eiti pas žmogų, kai jis jau laukia. Menka smulkmena, tačiau visados pasimetu. Tas kartas buvo ne išimtis. Net juokinga, kad vienintelis dalykas į kurį pirmiausia buvau atkreipus, yra valiūkiški plaukai. Apsaldinęs tą vėlų vakarą, palydėjo namo. Buvau pasimetus ir bailė, galbūt net bėglė. Savo pačios gyvenimo bėglė. Lyg mano širdis tebūtų kalėjimas, iš kurio amžinai norėčiau pabėgti. Melavau pati sau ko aš noriu ir ką vertėtų turėt. Nemylėjau savo gyvenimo, tenorėjau pasislėpt ir nurimt. Kad viskas užsimirštų. Bijojau, kad mano prakeiksmai tik ir kartojasi, kuriuos paleido šamanai. Akli gyvenimo vingiai, nežinantys kur mane vesti. O galbūt, aš juos vedu į šalį. Link kairės pusės. Mes susitikome ten, kur viskas buvo pasibaigę. Tyliais ir mažais žingsniais įžengei. Net nepajutau, kaip viskas pasikeitę. Kaip sugebėjai, mielasis? Be jokių prisilietimų, tik savo egzistavimu. Kaip besisukanti Žemė, kurios Tu nesugebi pajausti. Nes ten kur tu – ten ir aš. Mano rytas prasideda vienu vardu. Naktimis tyliai šnabždu, kaip noriu. Noriu, noriu turėt savo širdies ritmą, kuri plaktu vienu žodžiu. Mano gyvenime galbūt per daug žodžio „noriu”, tačiau jis siejamas tik su vienu žmogumi.