Telšiai – mano miestas

Kokiame pasaulio krašte bebūčiau, varpų skambėjimą lyginu su Telšių Katedros varpu, įsimintu kūdikystėje. Neseniai nuliedino naują, ir mano karta neteko savo gyvenimo kamertono. Bet tai mano kartos problema.

Telšių metraštininkas Mečislovas Šilinskas fotografuoja naujųjų laikų miestą, jauniausios kartos kamertoną. Todėl nėra prasmės jaudintis, kad dabar yra ne taip, kaip buvo. Būkime tikri – bus dar ir kitaip.

Žymus archeologas telšiškis dr. Adomas Butrimas Biržulio ežero saloje, už 30 km į pietus nuo Telšių, atkasė 6000 metų kapą, seniausią Lietuvos teritorijoje. Žynys ir moteriškaitė nebuvo nei žemaičiai, nei lietuviai, netgi ne indoeuropiečiai. Tai buvo Europos gyventojai. Tik po 2000 metų mūsų kraštus iš pietų užplūdo indoeuropiečiai.

Nenoriu pasakyti, jog Telšių apylinkėse seniau nei kitur apsigyveno homo sapiens – nors tas faktas žemaičiui ir suteiktų garbę pasididžiavimo uodega maišyti debesis.

Mano krašto žmonių mąstymas yra žaismingas. Jie įsitikinę, kad tik du pasaulio miestai yra pastatyti ant septynių kalvų – Roma ir Telšiai. Ko gero, tokių miestų būtų ir daugiau, ir kalvos aukštesnės. Bet tai nėra nei Telšiai, nei Roma. Ar toli ta Čikaga? Dešimt tūkstančių kilometrų. Jėzusmarija, koks užkampis!

Telšiai, nutūpę dviejų baltų genčių – žemaičių ir kuršių – takoskyroje, mažai kuo skyrėsi nuo daugybės panašių Lietuvos miestų, kuriuos siaubė marai ir karai, okupacijos ir gaisrai. Praėjusio amžiaus pradžioje miestas, ko gero, didumu prilygo Napoleono pleškinamai Maskvai: gaisro gesinti, sako, spėjo atvykti Liepojos gaisrininkai…

Kristupas Kolumbas Naująjį pasaulį aptiko tik praėjus 40 metų po to, kai buvo popieriuje parašytas Telšių dvaro vardas. Amerikos nebuvo, o Telšiai jau buvo.

Ir be karaliaus dekreto Telšiai nuo seno vadinami Žemaitijos sostine. Žmonių pripažinimas svarbesnis nei galiūnų. Pamiršusiems priminsiu: Žemaičių seniūnija, patvirtinta 1411 metais, įgijo Žemaičių kunigaikštijos statusą (joks kitas valstybės etnosas tokio titulo neturėjo).

Prieš 210 metų karalius Stanislovas Augustas suteikė miestui savivaldos teises ir herbą su patronu šv. Stanislovu.

Telšiškiai buvo ir tebėra geri žmonės: mieste būrėsi mokyti žydai, kurie 1873 m. įsteigė Aukštesniąją žydų dvasinę mokyklą. Sutilpo mieste visos religijos, visi luomai, kol neapykantos, pykčio neatnešė vieni ar kiti okupantai.

Sovietmečiu miestas vystėsi pagal socialistinės politikos modelį. Ir nieko naujo paskyti negali. Augo, mokėsi vaikai, telšiškiai ieškojo savitumų kultūroje, mene, kasdienybėje ir laukė geresnių laikų.

Dabar Telšiai – apskrities centras. Mieste veikia Kunigų seminarija, Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyrius, Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, aštuonios vidurinės mokyklos, Vyskupijos licėjus, Žemaičių kultūros draugija, Žemaitės dramos teatras, parodų salė, saugomi 74 kultūros paminklai. Ir daug ko kito.

Kol kas Telšiuose didžių genijų negimė, kaip sakoma, miestas ir taip didis bei garsus, todėl genijų veisimo privilegiją perleido kitiems. Bet vis dėlto dera prisiminti bekojį poetą Praną Genį, kuris įkūrė „Alkos” muziejų, sakyčiau, Žemaičių meno akademiją, bėriuku apkeliavo Žemaitiją, rinkdamas eksponatus. Dabar ten Jūs galite pamatyti L.Kranacho, J.van Veikersloto, A.Karačio, P.Romanelio, J.Rosio, A.Vereščiagino, P.Smuglevičiaus, K.Rusecko darbus. Ir kitus stebuklus.

Žinau, kad Telšių čikagietis pasaulio šalis nustato pagal gimtinės saulės padėtį: aha, stovint Respublikos gatvėje pietūs bus kur Varniai, šiaurė – kur Tausalo ežeras, vakarai toj pusėj – kur Plungė.
Telšiai yra aukšti. Kodėl aukšti? O ką aš žinau. Aukšti, kaip Žemaitija.

Parengta pagal Mečislovo Šilinsko knygoje „Telšiai – mano miestas” (2001) išspausdintą rašytojo Stasio Kašausko tekstą

Views All Time
Views All Time
2115
Views Today
Views Today
1
0 0