Vincentas van Gogas gimė 1853 kovo 30 dieną Grot Zundere (Olandija) pastoriaus Teodoro van Gogo ir Anos Kornelios Karbentus šiemoje. 1862 rasti pirmieji Vincento piešiniai. 1865 van Gogas įstoja į provilnio vadovaujamą mokyklą Zavenberge. Mokslai šiame pensione Vincento nesudomino, o jam vis viena reikėjo pasirinkti profesiją, todėl paskatintas savo dėdės Cento 1869 įstoja tarnautoju Magoje. 1873 įstoja tarnautoju į Giunpilo firmos filialą Briuselyje. Gegužės mėnesį Vincentas pakeliamas tarnyboje ir išvyksta į Londoną. Ten apsigyvena pas ponią Luaje. Vincentas įsimyli jos dukterį Ursulą. 1874 pasiperša jai, bet ši tik pasijuokia ir pasako, kad jau susižadėjusi. Žlunga visos Vincento svajonės. Nevilties apimtas jis grįžta į Olandiją. Liepos mėnesio viduryje vėl išvyksta į Londoną su savo seserimi Ana. Spalio mėnesį van Gogas siunčiamas į Paryžių, kad “išsiblaškytų”. Gruodžio mėnesį ūmai grįžta į Londoną, kur veltui bando sutikti Ursulą. 1875 Vincentas Londone tampa apsileidusiu tarnautoju, o jau gegužės menesį perkeliamas į Paryžių. Gyvena Monmarte, vis labiau bodisi tapyba.

Žoržas Sera (George Seurat, gyv. 1859 – 1891 ). Jo tėvas, Antuanas Chrizostomas Sera buvo keistas žmogus. Jo sistemingas buities organizavimas, giliau žvelgiant, tik išduoda neaiškų gyvenimo ir jo betvarkiško viešėjimo baiminimąsi. Antuanas Chrizostomas vedė Žoržo Sera motiną Ernestiną Fevr. Ji buvo 13 metų už jį vyresnė ir buvo juvelyro duktė. Ernestina Fevr buvo užsisklendusi savyje, ją kankino liūdnos mintys. Pirmieji jų sutuoktiniai vaikai buvo Emilis Ogiustenas Sera ir Marie Berta Sera. Žoržas gimė trečias. Kai Žoržas buvo septynerių, gimė ketvirtasis vaikas, bet jį pakirto liga. Brolio netektis sukrėtė jaunąjį talentą, kuris pirmą kartą susitiko su mirtimi. Ši mirtis aptemdė spontanišką jaunos būtybės tikėjimą gyvenimu. Sera šeimyna gyveno nevaizdingame Mažantos bulvare. Tėvą sūnus matydavo retai, jis jam buvo lyg šešėlis jo gyvenime. Bet ar jis buvo jam svetimas? Šeimynos ir namų aplinkos poveikis įtakojo jaunojo talento vystymuisi. Prasidėjus karui šeima pabėga į Fonteblo.

Rembrantą domino žmonės. Piešiniuose menininkas perteikdavo jų nuotaikas, studijavo galvą ir jos struktūrą. Per daugelį metų Rembrantas sukūrė tūkstančius savo paties veido piešinių, eskizų, paveikslų. Jis sugebėjo pagauti akių ar lūpų kampučių išraišką. Daugelis turtingų olandų prašė Rembrantą juos nutapyti. Per dvejus pirmuosius metus Amsterdame jis nutapė daugiau kaip 500 užsakytų portretų. Jis stengėsi kiekviename portrete perteikti ne kokį nors vieną momentą, o visą žmogaus biografiją, kiek galima giliau įsismelkti į slapčiausius žmogaus sielos kampelius. Norint visą tai išreikšti drobėje, reikėjo daug ir įtemptai dirbti. Iki Ticiano Europa neturėjo tokio talentingo portretų meistro. Rembrantas tapė ir grupinius portretus. Jis mokėjo perprasti asmenybę, įvairias aplinkybes ir skirtingas vietas.

Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo skulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovėsi ir galvojęs apie ką kitą.

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolaikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys (Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę). Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos, Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji kryptis negu graikiška. Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m.

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmąjam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos. Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi 1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse, išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo.

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo užsakovų išsilavinimo bei arhitektų talento. Ankstyvojo klasicizmo pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai, kurie išliko per visą epchą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė.

Visas L.Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojimai vertingas indėlis į musų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki musų dienų nenustojo savo reikšmės. Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu. Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis L.Gucevičiaus kūryboje.

Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatutas dar vienas bokšto tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas. Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų. Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai laiptai. Prie dviaikščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai – aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatinis cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos motyvu papuoštais kapiteliais.