Šis amžius stulbina informacinių technologijų veržlumu – it stebuklų lazdele mostelėjus, nyksta ribos ar uždraustos teritorijos. Todėl net žmogaus sąmonė ir jausmai, jo dvasinis pasaulis tampa arena, kurioje, pačiam žmogui sutinkant ar prieš jo valią, susigrumia etiniai požiūriai, moralinės, kultūros vertybės, fakto tiesa, interpretacijos, nuomonės ir pramanas. Viešoji informacija turtina asmenybę, praplečia jos horizontus, tačiau dažnai ir niveliuoja, skurdina, primeta standartus. Laimei, žmogus turi pasirinkimo laisvę – iš milžiniško srauto jis renkasi sau tinkančią informaciją, ją apmąsto ir vienaip ar kitaip panaudoja. Spauda, radijas, televizija, visa kita viešoji informacija, žodžio, vizualinėm, garso formomis atspindėdama žinias, faktus, tendencijas, privalo gerbti žmogaus asmenybę, jos laisves ir teises. Informacijos įvairovė turi aiškų komercinį ir finansinį aspektą, kuris idealiu atveju neturi kirstis su informacijos laisve. To reikalauja mūsų šalies konstituciniai pagrindai bei mūsų ratifikuoti tarptautiniai dokumentai – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Tarybos rezoliucija „Dėl žurnalistikos etikos“ ir kiti.

Nors viešosios informacijos priemonių, platintojų ir rengėjų autoritetas pakankamai aukštas, tačiau idilijos ir čia nėra – pastebime konfliktus bei įtampą, daugėja skundų ir bylų teismuose. Įvairiausių visuomenės sluoksnių ir žurnalistų santykiai, jų turinys bei perspektyva yra etinės atmosferos ir bendrosios kultūros dalis. Kokia ji?

Per dešimtmetį viešoji informacija keitėsi ir veikė mus visus. Žaibiškai prigijęs naujadaras „žiniasklaida“ cirkuliuoja mūsų venomis, žinia, jos atmainos įvairiausiomis formomis ir būdais smelkiasi į kiekvieno žmogaus gyvenimą, darosi viena esminių egzistencinių sąlygų kaip duona ir vanduo. Tai – bendrųjų demokratinių normų išraiška, kuriai mes pavaldūs. Visoje žiniasklaidoje, jos priemonėse ir žanruose šiandien reiškiasi didelė talentų įvairovė. Įdomios skaitytojų, klausytojų, žiūrovų nuomonės, spalvingas ir platus jų diapazonas. Aktyvi ir dinamiška jaunoji žurnalistų karta, kuri stengiasi dirbti naujoviškai. Mes turime šimtus kūrybingai besidarbuojančių žurnalistų, kurių tiesos paieška ir nulemia mūsų viešosios informacijos jėgą ir įtaką. Jie nusipelno nuoširdaus mūsų pasveikinimo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga.

Vis dėlto turime ir savo „lietuvišką specifiką“. Rodos, kas gali būti svarbiau valstybės ir visuomenės gyvenime už susikalbėjimą ir pasitikėjimą vienų kitais, – deja, būtent susišnekėjimo ir tolerancijos mums labiausiai ir stinga. Lietuva darosi vis didesnio Blogio šalis, kurioje korumpuoti ar savanaudžiai kone visi politikai, pareigūnai, teisėjai, prokurorai ir policininkai, kurioje viešpatauja žiaurumas ir prievarta, o gerų, dorų žmonių katastrofiškai mažėja, jų vietą vis labiau užima netikintieji, jog kas nors gero dar gali būti jų krašte. Aš sąmoningai persūdau, tačiau ta druska beriama ant vis įnirtingiau draskomų gyvų žaizdų – tik tam, kad paklausčiau visų ir pirmiausia savęs: ar jau viskas taip beviltiška ir koks mūsų visų tikslas? Nesistebėkim, jog Blogio šalies įvaizdis, sukurtas čia, Lietuvoje, dabar dėl nešvarių ir kriminalinių mūsų lietuvaičių darbelių sėkmingai tiražuojamas kitose šalyse. Mes negalime būti tolerantiški blogybėms, nusikaltimams, žiaurumui ir prievartai – mes turime tuos negatyvumus parodyti ir atskleisti, kad jų mažėtų. Tačiau mes neturime teisės prarasti pasididžiavimo vargše numylėta savo Tėvyne, savo tauta, jos istorija ir vertybėmis. Tauta visados didi, menki tik mes, žmonės. Ateitis visada didi, menka tik įtikėti į beviltiškumą, pesimizmą, į purvo ir kraujo maudynes, viršum kurių trinamos baltos rankos ir džiugiai mauroja aukso veršis. Ir menkas visuotinio neatsakingumo jausmas, kai mes nesugebame pasiekti nerašyto, bet tvirto ir aiškaus „susitarimo“ – rodyti, atskleisti, atspindėti savo tikrovę laikantis blaivaus proto ir saiko. Mes nenorime, negalime, neturime teisės patys gyventi prarastų istorinių šansų tikrovėje, mes tikrai negeidžiame, kad mūsų vaikai ir anūkai gyventų krašte, kuris yra galvažudžių, banditų, degradavusių žmogystų, aferistų, sukčių, tamsių gaivalų ir puspročių tėvonija. Gerbūvio salos krašte, technologinių stebuklų fonas, atviros sienos ir integraciniai procesai kažin ar džiugins, kada mus sups įsikandę peilius bendrapiliečiai, įvaldę visus žudymo ir galabijimo amatus, rafinuotai sukti, apkvaišę nuo narkotikų, kada demokratija bus ginama ginkluotų struktūrų. Jeigu mūsų tikslas vien tik formalūs demokratinės valstybės atributai, tai šis tikslas prastas. Sutikime, faktų tiesa dažnai žiauri ir atgrasi, ji varo į neviltį. Taigi ko siekiame – ar bombarduoti, klykti apie prarastą viltį, ar informacijos kokybe sutartinai analizuoti būdus ir kelius, kaip surasti optimaliausias išeitis valstybei ir visuomenei. Mano požiūriu, šiuose principuose – etinė pozicijos esmė. Kokio nors įtakingo platintojo (savininko) ar rengėjo, kokio nors žurnalisto artimam, mylimam žmogui išsigimėlis juk gali smogti kirviu – aš nesileidžiu į detales, kaip neseniai televizijos laida „Srovės“, begales kartų kalusi žiūrovams galvažudžio žodžius ir ką jis ketinęs daryti su vienos moters galva ir namais. Kodėl tokia tribūna suteikiama išsigimėliui ir kodėl mėgaujamasi tuo, kas neturi bendrumo su žmogiškumu?

Gerai žinau, kas yra cenzūra. Reikia tik džiaugtis, jog didžioji visuomenės dalis net nenutuokia, kokia klastinga cenzūra, kokiais voratinkliais buvo apipainiojusi, kokiais pančiais buvo sukausčiusi žmogų, kūrėją, kaip falsifikuojama buvo tiesa.. Todėl man nesuprantama, kaip galima samprotauti apie kažkokios priežiūrinės įstaigos atgaivinimą. Žurnalistų etikos inspektorius – Seimui atskaitingas valstybės pareigūnas, kuris jautriai, taktiškai sprendžia nusiskundimus dėl žmogaus orumo, dėl teisės į asmeninio gyvenimo privatumą pažeidimų visuomenės informavimo priemonėse, vertina reiškinius visuomenės informavimo principų, valstybės įstatymų požiūriu. Jis dirba sutartinai su žurnalistų savireguliavimo institucijomis, teikia pasiūlymus, diskutuoja ir aiškina. Jis yra tarpininkas, bendramintis, kolega. Jis neketina tapti valdininku, biurokratu. Tokie ketinimai, ir jie nuoširdūs. Visai nesistebiu, kad jau atsirado įvairiausių nuomonių dėl kažkokių mitinių ar mistinių mano ketinimų sukurti cenzūros funkcijas vykdančią įstaigą. Kadangi mane lengvai gali kontroliuoti tiek parlamentas, tiek žurnalistai, tiek ir visuomenė galiu sau leisti veiklos tiek, kiek leidžia Visuomenės informavimo įstatymas, kiek numato tarptautiniai dokumentai, kuriuos jau ratifikavusi Lietuva. Nevertėtų tik bauginti ir prasimanyti. Nusižengimų etikai esama, tai – objektyvu, tai nėra mano pramanas. Aš suprantu, kodėl kai kam labai neparanku, jog būtų analizuojami atvejai, kada paminama etika, kada viešoji informacija tampa įrankiu prieš žmogų ir jo teises.

Spaudos, vizualinės, garsinės, internetu platinamos informacijos laisvė reiškia ne vien neaprėpiamas galimybes žmogui ir visuomenei, ne tik pasaulio ankštumą įveikiantį skrydį į žinių harmoniją, bet ir vis augančią, vis didėjančią atsakomybę, kuriai pavaldūs mes visi. Tarptautinė praktika, mūsų ratifikuoti dokumentai patvirtina, kad šiai atsakomybei teikiamas prioritetinis vaidmuo. Mes laisvi reikšti įvairius požiūrius, tačiau mūsų laisvė nėra beribė – ji visados matuojama atsakomybe.Buvo ir bus įvairaus skonio žmonių – vienus užganėdina bulvarinė spauda, kitus domina kultūrinė, literatūrinė, visuomeninė ar speciali. Vieni ilgisi tiriamųjų probleminių laidų, kitus tenkina pramoginės. Vienus šokiruoja smurtinės, erotinės, net atvirai pornografinės informacijos gausa, negatyvi jos įtaka vaiko, nepilnamečio psichikai, kiti čia nemato blogų ar smerktinų dalykų. Vieni jau mąsto angliška puskalbe, kiti baisisi dėl pavojų gimtajai kalbai, dėl antikultūros pretenzijų ir pozos, o treti – žargonizmus ir keiksmažodžius laiko didžiausiu erudicijos, intelektualumo požymiu. Sunkaus darbo, nepriteklių prislėgto žmogaus rūpesčiai skiriasi nuo aspiracijų piliečio, kuriam maga kuo greičiau įsimalti į kazino ir tuo praturtinti visų mūsų kiaurą kišenę. Yra galvojimas, jog valdžia, nors periodiškai išrenkama ir atnaujinama, bejėgė, be visuomenės konsolidacijos, visų sluoksnių noro ir ketinimo ieškoti išeičių, jas atrasti. Tačiau mintijama ir priešingai – kad mes turime nuolatos nuvainikuoti vieni kitus, pešioti dėl visokių nuodėmių, valkioti iki koktumo. Rodos,visus pagavęs demaskavimo šišas, regis, visiems niežti rankas ir liežuvius. Demaskavimai pasiekę tokį mastą, kad greitai nedemaskuotų žmonių Lietuvoje apskritai neliks. Ar bus, ar liks dvasinių autoritetų? Man jų reikia, man jų turi būti, o jums – ne? Kodėl? Ir kas ta „naujoji evangelija bei jos išpažinėjai“? Ar aš turiu, privalau toleruoti nuomonę, jog dvasiniai ir moraliniai autoritetai neturi reikšmės, kad asmenybė ta, kuri nežino, pro kurias duris papulti į Mažvydo biblioteką? Ar aš esu išimtis? Negi nustoja egzistuoti dirbanti, kenčianti, kurianti, ieškanti Lietuva, negi moralines normas gali pakeisti agresyvus nesiskaitymas su bet kokia morale ir paprasčiausiu padorumu? Kas čia kaltas? Ir kodėl mes taip lengvai vieni kitus nuteisiame? Kodėl užgaunamas žmogus, kodėl paminamos jo teisės, kodėl pasitaiko, jog informacija apie žmogų pateikiamos prasimanytos žinios, o jis pats – terorizuojamas? Ar toks kelias garbingas, ar tas sensacijų vaikymasis nesmogia skaudžiu bumerangu?

Visa – iš siaubingo mūsų visų susiskaidymo, iš interesų įvairovės. Mes viską galime spręsti teismuose. Kiekvienas juk visados galime pasirinkti teismo kelią. Tačiau paieškokime ir kitų būdų susitarti. Būkime skirtingi, bet. gerbkime vieni kitus. Kivirčydamiesi, ginčydamiesi ir nesutardami – vis dėlto ginkime vieni kitų teises. Visa tai perkelkime į viešąją informaciją, į visus jos pavidalams.

Todėl sąžiningiau būtų pripažinti, kad esama ir tam tikros etinių normų erozijos Žmogus apkaltinamas, demaskuojamas – juk mes esame „ketvirtoji valdžia“, imamės teisėjų, prokurorų vaidmens, vėliau paaiškėja klaida. Ar įmanoma purvą nusiplauti? Ar veiksmingi paneigimai, ar jie skelbiami? Ar autentiški mūsų interviu, ar egzistuoja kokia nors atsakomybė už „autorizuotus interviu“, tai yra žodžius, kurių pašnekovas mums tikrai nesakė? Kokia atsakomybė už smurto, prievartos akcentavimą, už kraujo klanų ir lavonų nuotraukas, už katastrofiškai apokaliptinius vaizdus – negi čia Jūsų, Mūsų, Visų Lietuva? Negi narkomanijjos su kraupiom iliustracijom negalima atskleisti kitaip, subtilesniais ir taktiškesniais būdais? Mes sugebame netekusias sūnų dukterų motinas ir tėvus priblokšti savo sukurtom naujienom, kurios nepatikrintos, nepasvertos, kurios sužeidžia širdis ir priverčia akimirkom pražilusius sušukti: už ką?! kodėl?! Mes itin atidūs savižudybėms, rodom jas ir atskleidžiam, mes labai drąsūs versijose, nesusimąstydami apie dramą, kurioje, be išėjusiojo ar ketinusio išeiti – dar ir artimieji, ir mylintieji, ir galiausiai tie, kurie gali būti paveikti ir palenkti. O AIDS susirgusios moters pavardė, o pavardės ir vardai, kada vyksta tyrimas iki teismo ir paskelbti faktai gali pakenkti – kaip mes žiūrime į nekaltumo prezumpciją, nereikšmingus nusikaltimus, o etiketės (sugyventinis, radikalas, skandalingai pagarsėjęs), o daužymas žmogaus tada, kai jis parblokštas ir jau sunaikintas… Per mūsų spaudą, televiziją, radiją ritasi kruvinoji banga, greitai ji nuplaus viską – liks tik keli vedėjai, keletas komentatorių ir etika, kuri tikrai dideliai vargšė tokiame šit kontekste. Nusikaltėliai daugelyje straipsnių ir laidų – herojai, jie dalija interviu, jie kaltina, jie nekalti. Banditas darosi įžymybe, kuriai populiarumu beveik niekas negali prilygti. Žmogus savo namuose negali būti tikras, kad jį nestebi budri akis. Jis visados turi būti pasirengęs pakliūti akiratin. Žurnalistas visados turi būti pasirengęs „būti valdžia“. Žinoma, greitai gali paaiškėti (ir paaiškėja), jog žurnalistas iš aukštumų žaibiškai nusirita į nieką, netenka savo padėties – paradoksas, bet mūsų žurnalistai, be retų ir laimingų išimčių, be klestėjimo, būdingo pripažintoms „žvaigždėms“, neturi profesinių garantijų sistemos, kurios nusipelno, galimybės daryti profesinę karjerą.

Ar visi šie dalykai yra etika? – paklausite Jūs ir būsite teisūs:

Su mumis visados lieka mūsų Didieji. Jie žvelgia į mus, jie mato, kokie esame. Iš ano amžiaus į šį Sruogos, Krėvės, Putino, Baltušio, Balčikonio, Miltinio, Grušo ir kitų kitų žvilgsnis. Dramatiškas didžiajame laiko dramos veiksme. Dėl jo neįmanoma atleisti sau pretenzijų, pozos, tuščiagarbiškumo, subanalėjimo. Deja, šie dalykai nepraturtina etikos, jie skurdina mus.

Atlaidumas. Mūsų Didieji atlaidūs mums – mūsų vaikiškoms ligoms, silpnybėms, kaip atlaidūs mums griežtieji ir amžinieji Dešimt Dievo įsakymų, kaip atlaidus mums angelo sparnų šnaresys, ir byloja jis ne įstatymus ir konvencijas, ne kodeksus ir normas, o paprastą tiesą, kad tautos gyvastingumo pamatas net internetinėje erdvėje bus Lietuviškas Žodis. Nežudykime nei žodžio, nei žmogaus, nustokime gyvenę Blogio šalyje.

Views All Time
Views All Time
2383
Views Today
Views Today
1
0 0