Kalba pasakyta Seimo 2017 lapkričio 7 d. posėdyje minint Aukščiausiosios Tarybos deputato, jauniausio Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Gintaro Ramono 55-asias gimimo ir 20-asias mirties metinės

Gerbiamas Seime,

Prieš 20 metų savo sprendimu mus paliko jauniausias Lietuvos Nepriklausomybę atkūrusios Aukščiausiosios Tarybos deputatas Gintaras Ramonas. Šiemet jis turėjo sulaukti 55-erių ir būti su mumis. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Joniškio rajono tarybos pirmininko Gintaro Ramono mintys prieš lemtingus rinkimus ir lemtingus jo gyvenimo posūkius: Sąjūdis nieko negali pažadėti – išskyrus laisvę! Nes Sąjūdis esi TU pats!; Giliau suvokiau Lietuvos valstybės atkūrimo būtinumą – tai vienintelė sąlyga išlikti tautai… Tragiškiausia, kad šito mes nepastebime.

Gintaro mama Irena po šių rinkimų ištarė pranašiskus žodžius: Nenoriu sūnaus atiduoti… Šiandien mes turime atsiprašyti žmonos Linos, Linos ir Gintaro dukrų Monikos ir Ievos. Gintaro lemtis ir šios šeimos išbandymai – tragiško Lietuvos likimo simbolis. Sąjūdžio Žmogų, visa savo esybe atsidavusį šiam šventam mūsų tikslui, deginusį save ir tuo skriaudusį šeimą, džiuginusį ir skaudinusį jo Mamą, mes paaukojome ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro. Nerasdavome laiko susivokti ir gerbti vienas kito nuomonę, išklausyti, laiku pasikalbėti, paremti Gintaro petį.

Gintaras Ramonas, jautrus ir nuoširdus savo siekiais, ne tik buvo jaunatviškai energingas, bet ir giliai, toliaregiškai mąstantis. Gal ne visada jis parinkdavo tinkamą išraiškos žodį. Tačiau jį giliai sukrėtė jo rinkėjų, krašto, kolūkio žmonių, 1989 m. netikėtai jam pačiam patikėjusių Gintarui vadovavimą jiems. Ištraukos iš 1990 m. rugpjūčio 22 d. „Sidabrės“ lakraščio interviu su G.Ramonu: Jaučiu visišką apatiją ir susierzinimą. Atrodo, žmones kankina negerų laikų nuojauta. … Kiekvienas turi aibę problemų ir negali pradėti normaliai gyventi, nes nežino, pagal kokias taisykles reikės gyventi. Kolūkių išardymas Gintarą sudraskė visapusiškai. Aukščiausioje Taryboje ne vienas iš jo tyčiojosi dėl raginimo neskubėti taip drąstiškai ardyti kolūkius, o grįžus po deputatystės atgal į Joniškį ir nelikus Vilniuje, tie, kurie jį rinko būti kolūkio vadovu, visų pirma, ir spjovė į veidą. Tą vakarą Gintaras, mąstydamas apie likimą, 28 km pėsčias grįžinėjo mano.

Jis prisipažįsta, kad Aukščiausioje Taryboje jautėsi kaip mėsmalėje. Sąjūdietis turėjo savo nuomonę ir vis ieškojo tiesos, subalansuotų ir ramių sprendimų. Prieš 1992 m. referendumą dėl stipraus Prezidento pasakė dvejones dėl to: Visoje Lietuvoje dabar nėra aiškumo. Galvojama, kad prezidento institucijos įvedimas išspręs problemas. Tai didelis klausimas, apie kurį nediskutuojama. Kas tas Sąjūdis, valdžia? Man atrodo, kad dabar kiekvienas rungiasi dėl savo vietos, kai sakoma, kad ateis žmogus (prezidentas) ir pasidarys tvarka. Sąjūdyje siūloma išrinkti prezidentą, o tik paskui žiūrėsime, ką jis padarys. Reikia kurti teisinę sistemą, per kurią viskas formuojasi. Ir Gintaras netruko sulaukti atsako – Sąjūdžio atviro laiško Gintarui Ramonui, raginant jį atsistatydinti iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų.

Tačiau tokia ne tik G. Ramono nuomonė. Romualdas Ozolas: Sąjūdžio žingsniai rodo, kad ištiesų eliminuojami bet kokie idėjiniai ir teoriniai buvusio Sąjūdžio pamatai ir ne tik idėjiškai ir teoriškai, bet ir personališkai išjungiami žmonės… Tai autoritarinės visuomenės suorganizavimo pastanga sukurti formas ir normas, kurios vestų į autoritarinę Lietuvos Respubliką.

1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimuose G. Ramonas – Lietuvos centro judėjimo kandidatas, vis siekiantis subalansuotos ir mąstančios, ramiai dirbančios visuomenės. Gintaras jaučia žmonių pulsą: Rinkimai Lietuvoje… Žmonės įsiutę. Ilgisi pastovumo ir nors truputėlį užtikrintos rytdienos. Bet nėra tikėjimo. O gal aš klystu? Gal tik manyje nėra tikėjimo. Visi dirba savo darbus, tiki jų prasme, yra linksmi ir nekreipiantys į tai jokio dėmesio. Kol ištinka nelaimė. O nelaimė gali būti įvairi. Baisiausia, kai aplink esanti sistema sumala tikėjimą, nors jeigu pavyksta jį sumalti, gal tai ir nebuvo tikėjimas?… O kokia ateitis, kai pasaulyje tiek ginklų, skirtų taikai išsaugoti?

Tačiau kur bendraminčiai? Buvę Sąjūdžio bendraminčiai ir kraštiečiai kas nusigręžia, kas tyčiojasi, kas nuoširdžiai nesupranta. Paskutiniajame interviu 1997 m. lapkričio 5 d. trisdešimt penktojo gimtadienio išvakarėse Gintaras kalba apie tai, kaip jį slegia tai, kas šiandien vadinama signataras: Kai signatarystė prisimenama ne vietoje ir ne laiku, kai nesiseka visuomeniniai, vieši dalykai. Jei ne ji, kai kurie mano gyvenimo momentai būtų vertinami kaip normalaus žmogaus. Tarkim, aš dabar pardavinėju kasetes. Manęs klausia: Kaip tu taip žemai puolei, nusiritai nuo Aukščiausiosios Tarybos nario iki kasečių pardavėjo… Tai slegia… Mane labai žeidžia žmonių požiūris, neva signataras, tai galėjai įsitaisyti kur nors tenai. Laikui einant signataras valstybėje įgis reikšmingesnį statusą.

Diplomuotas ekonomistas Gintaras susidūrė su ne viena patyčia ieškodamas darbo, kurio nesibodėjo, griebėsi bet kokio. Tačiau badas ir atsakomybės jausmas, kad negali išlaikyti šeimos, pralaimimi konkursai, naikinami etatai,įkeistas butas, kad gauti paskolą verslui, amato išmokimas ir darbas dieną naktį, neatsiskaitymas už jo pagamintą produkciją, skolos… Ir vis patyčia, verčianti mąstyti: …praėjęs laikas, lyginant su tuo, kas buvo galvota ir kas yra, dažnai į neviltį spaudžia ir verčia paklausti savęs: ar tas žingsnis tikrai buvo reikalingas, ar reikėjo deginti ir ardyti tai, kas buvo? Galų gale, ar reikėjo aip aktyviai dalyvauti? Nes kas esi dabar? Niekas. Ir dėl visko, kas negerai, kaltas. Neišmintingai patikėjęs, kad viskas bus kitaip, geriau.

Po 1992 m. spalio 25 d. referendumo dėl Konstitucijos Gintaras Ramonas pragyveno penkerius metus. Užrašuose analizavo ir save, ir atkurtą valstybę. Nevertinome jo pasiaukojimo ir atsidavimo Lietuvos Atgimimui tada. Tad išgirskime jo pastebėjimus bent dabar.

Minint atkurtos valstybės septynerių metų sukaktį, paskutiniąją, kurią matė G. Ramonas, jis rašė:

Tai kas ta Nepriklausomybė? Kokia jos esmė ir prasmė? Ar esame daugiau, ar mažiau nepriklausomi? Ar ginamės nuo tų, kurie nepuola? Ar puolame tuos, kurie nesigina? Ar tai džiugi, ar liūdna šventė?… mes dažnai užmirštame, kad Nepriklausomybė – tai laisvė būti, dirbti, užsidirbti ir turėti. Laisvė ne tik valstybine, bet ir individualia prasme. .. laisvė gyventi ir dirbti pagal kiekvieno įsitikinimus, nepažeidžiant šalia esančiojo tų pačių teisių ir laisvių….

Šalia visų tų laisvių Nepriklausomybė kartu įpareigoja stengtis suvokti ir įprasminti asmens, lietuvio, lietuvių tautos būtį čia, šalia Baltijos jūros, šioje žemėje, vadinamoje Lietuva.

Gintaras buvo paliktas vienas su jo mintimis, vargais ir kančiomis. Vienas pats jis tvarkingai pasiruošė ir paskutiniajam žingsniui jo gyvenime 1997 m.lapkričio 11 d.

Šioje žemėje Nepriklausoma Lietuva nerado vietos gyvam jos signatarui Gintarui Ramonui.

Dėkoju Gerb. Seimui už galimybę iš Seimo tribūnos šiandien pasidalinti šiomis mintimis.

Views All Time
Views All Time
7
Views Today
Views Today
1
Zigmas Vaišvila

Politikas, fizikas – mokslų dr., verslininkas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras. Zigmo Vaišvilos siūlymu 1988 m. birželio 03 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1988 m. spalio 22-23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame susirinkime išrinktas LP Sąjūdžio Seimo nariu ir Seimo Tarybos nariu. 1989 m. sausio 15 d. Zigmas Vaišvila, kaip LP Sąjūdžio Seimo po reitingavimo iškeltas kandidatas, Šiauliuose buvo išrinktas Lietuvos TSR XI-ojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos deputatu – pirmame rate įveikė Lietuvos komunistų partijos Šiaulių miesto komiteto pirmąjį sekretorių V. Volkovą. 1989 m. kovo mėn. kaip LP Sąjūdžio kandidatas Plungės-Mažeikių nacionalinėje apygardoje Zigmas Vaišvila pirmame rate buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu. Zigmo Vaišvilos iniciatyvos ir įspėjimų dėka 1990–2000 metais buvo žymiai pagerintas Ignalinos AE saugumas.1990 m. vasario 24 d. kaip LP Sąjūdžio kandidatas Zigmas Vaišvila Ventos rinkiminėje apygardoje Nr.78 (Akmenės – Mažeikių rinkiminėje apygardoje) pirmame rate buvo išrinktas Lietuvos TSR XII-ojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11-ąją Zigmas Vaišvila tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. 1990 m. kovo 17 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku (iki 1991 m. vasario 14 d.). Zigmo Vaišvilos vadovaujama Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisija paruošė Aukščiausiosios Tarybos priimtus nutarimus ir įstatymus dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų Lietuvoje, Tarybinėje armijoje tarnaujančių Lietuvos kariškių, Lietuvos Respublikos sienų kontrolės, prokuratūros, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus, pasienio apsaugos tarnybos, krašto apsaugos, muitinės, savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos, policijos steigimo ir veiklos. 1990 m. birželio 29 d. Zigmas Vaišvila, kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas balsavo prieš Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto moratoriumo priėmimą, pasiūlytą dėl TSRS ekonominės blokados. Z. Vaišvila, kaip Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, koordinavo įvairių Lietuvos Respublikos institucijų ir savanorių gynybinę veiklą 1991 m. sausio įvykių metu. 1991 m. sausio 13-osios naktį Zigmas Vaišvila išrinktas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotoju. Ministru Pirmininku išrinktas Gediminas Vagnorius. 1991 m. sausio 13 d. Zigmas Vaišvila paskirtas Lietuvos Respublikos vyriausybinės komisijos TSRS agresijos aukų laidotuvių organizavimui pirmininku. 1991 m. sausio 15 d. paskirtas Lietuvos Respublikos valstybinės komisijos TSRS ginkluotųjų pajėgų nusikaltimų, padarytų 1991 m. sausio 11 – 13 d., ištyrimo nariu. Nuo 1991 m. vasario 22 d. atliko Lietuvos Respublikos Vyriausybės aparato vadovo funkcijas.

0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn