Iš pradžių Vytautu Landsbergiu labai tikėjau. Iki šiolei man neaišku, ar tos reformos ir nedori darbai buvo daromi, aklai pasitikint patarėjams iš Vakarų, ar paperkant vietos politikus. Jau 1989 metais Landsbergio šalininkai planavo patys tarpusavyje išsidalinti pramonės įmones, V.Čepaitis viename susirinkime replikavo: „jei fabrikus atiduosime darbininkams, tai kaip vėliau iš jų reikės atimti?“. Reikiamam emociniam visuomenės fonui palaikyti per tokias organizacijas, kaip Sausio 13-osios brolija, buvo samdomi „emocinių smogikų būriai“ – „megztosios beretės“. Jų užduotis – minioje sukurti valdomą emocijų bangą, kuri arba palaikydavo V. Landsbergį, arba psichologiškai naikindavo jo priešininkus. Sausio 13-osios brolijai vadovavo Jadvyga Bieliauskienė, buvusi tremtinė ir politinė kalinė. Jos sesuo Tumėnienė buvo ir Sausio 13-osios brolijos, ir Caritas finansininkė-kasininkė vienu metu. Todėl per finansinės veiklos patikrinimus, esant faktiškiems pinigų trūkumams, galėdavo juos perdengti iš kitos įstaigos. O lėšų švaistymas ir išeikvojimai buvo kasdienybė. Kasdienybė buvo ir šalininkų papirkinėjimas, šmeižtas politinių konkurentų atžvilgiu. Mane iš Sausio 13–osios brolijos, kur buvau vicepirmininku, pašalino už tai, kad atsisakiau apšmeižti VLIK,-o vadovą Kazį Bobelį, kad šis esą bendradarbiavo su KGB. O prieš tai santykiai su Jadvyga Bieliauskiene buvo sugedę už kitą mano “nelojalumo Vytautui Landsbergiui” įrodymą – atsisakiau parašyti straipsnį, kuriuo Lietuvos visuomenė būtų pradėta pratinti prie minties, kad Vytautas Landsbergis galėtų būti Mindaugu III-uoju. Bet jis – V.Landsbergis – vistik padarė ir kai ką gero – pasipriešino pasiūlymui sušaudyti 200 000 buvusių komunistų.

Views All Time
Views All Time
61
Views Today
Views Today
1
0 0