Skulptorius Antanas Mončys (1921-1993), gimė Mončių kaime, Kretingos rajone. Antrojo Pasaulinio karo metu Rusijos kariuomenei artinantis, pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje ir Prancūzijoje studijavo skulptūrą. A.Mončio darbai Lietuvoje pirmąkart eksponuoti tik 1989 m. 1993 m. menininko prašymu į Palangoje S.Daukanto g. 16 esantį pastatą, tada dar buvusią biblioteką, pervežti jo darbai. Šiandien čia įsikūrę Antano Mončio namai-muziejus: skulptoriaus A. Mončio darbų ekspozicija dvelkianti prancūziška dvasia, primena autoriaus dirbtuvę. Šalia skulptūrų, piešinių, koliažų eksponuojami menininko dienoraščiai, lyg netyčia palikti darbo įrankiai. Ekspoziciją parengęs žymus architektas Valdas Ozarinskas siekė perteikti autentišką menininko darbo vietos nuotaiką. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras rugsėjo 21d. (ketvirtadienį) kviečia susipažinti, prisiminti skulptorių Antaną Mončį. Renginių ciklas „Komentarai“ svečiuosis Palangos A.Mončio namuose-muziejuje (S.Daukanto g. 16, Palanga). Vakaro vaišės – H.Gulbino filmas ir prancūzų videožvilgsnis apie A.Mončį bei DONIO improvizacijos autentiškais skulptoriaus švilpiais. Visus nemokamai nuveš ir grąžins Klaipėdon rugsėjo 21d. 17.30 val. Senojo turgaus stotelėje (Palangos kryptis) laukiantis autobusas. Nesivėlinkite, vietų skaičius ribotas!

Šį mėnesį Vilniuje, Sodų g. 17, duris atvėrė pagal unikalią japonišką koncepciją įrengti jaunimo nakvynės namai “A Hostel”, neturintys analogų visoje Centrinėje ir Rytų Europoje. Naujuosius nakvynės namus “A Hostel” atidarė UAB “Rolvinkas”, kuriai priklauso dar du sostinėje sėkmingai veikiantys jaunimo nakvynės namai. Naujieji “A Hostel” jaunimo nakvynės namai išsiskiria netikėtu apgyvendinimo būdu – kiekvienas gyventojas turi savo “kapsulę”, kurioje įrengtas apšvietimas, elektros lizdas, ventiliacija bei puiki garso izoliacija, todėl gyventojai netrukdo vieni kitiems. “Šių nakvynės namų idėja atkeliavo iš Japonijos, kurioje tokio tipo hosteliai labai populiarūs – taip įrengti darbininkams skirti miegamieji arba studentų bendrabučiai. Tikimės, kad tokio tipo apgyvendinimas prigis ir Lietuvoje, nes svečiui siūloma ne tik patogi lova, bet ir atskira erdvė, privatumas”, – teigia jaunimo nakvynės namų “A Hostel” direktorius Rolandas Kasparaitis. Nakvynės namuose vienu metu gali apsistoti per 50 svečių – tai turėtų įvertinti kelionių agentūros, kurios dažnai domisi didesnio žmonių kiekio apgyvendinimo galimybėmis. “Iki šiol neturėjome ko pasiūlyti į mus besikreipiančioms kelionių agentūroms, kurios norėdavo apgyvendinti didesnį kiekį turistų, tačiau dabar galėsime bendradarbiauti” – pabrėžė p. R. Kasparaitis.

Europos vartotojų centras (EVC), ginantis Lietuvos vartotojų teises, pažeistas perkant prekes ar paslaugas Europos šalyse, ir Europos vartotojų teises, pažeistas Lietuvoje, surengė diskusiją apie Lietuvoje besilankančių turistų, kaip vartotojų, problemas, kurioje dalyvavo gidai, turizmo agentūrų, vartotojus ginančių organizacijų atstovai. Diskusijos metu buvo pristatytas informacinis leidinys ,,Kelionių patarėjas”, kuriame pateikiama aktuali informacija keliaujantiems Lietuvos vartotojams. Leidinį parengė ir išleido Europos vartotojų centras kartu su Vartotojų švietimo centru. Leidinį palankiai įvertino diskusijos dalyviai, ir pripažino jo reikalingumą bei aktualumą. Europos vartotojų centro direktorė Nijolė Steponkutė pabrėžė, kad bendradarbiavimas su institucijomis, kurios nuolat susitinka su Lietuvos svečiais, ypač svarbus – geriau žinant apie šalies svečių lūkesčius, problemas, galima geriau dirbti, kad tų problemų mažėtų. ,,Siekiant sumažinti vartotojų teisių pažeidimų turizmo srityje, ypač svarbu vykdyti vartotojų švietimą, informuoti vartotojus apie jų teises ir pareigas”, teigė Vartotojų švietimo centro direktorė Tina Valotkienė. Kiekvienas turistas iš Lenkijos apsilanko Vilniaus universiteto bibliotekos A. Mickevičiaus muziejuje.

Praėjusiais metais triukšmingai atšventę 550 m. jubiliejų Biržai vėl pasirengę švęsti. Biržiečių ir miesto svečių teismui savo gaminius ir produktus pristatys Biržų rajono verslininkai, aludariai, kulinarai, tradicinių amatų puoselėtojai, menininkai, liaudies meistrai, ekologišką ūkininkavimą propaguojantys ūkininkai. Bus galima paragauti tradicinio biržietiško alaus ir labai prie jo derančių senoviškų tik Biržų kraštui būdingų užkandžių… Įrašai senajame Lietuvos kunigaikštystės archyve liudija, kad jau XVII a. Biržuose buvo bravoras. Didelę pagarbą ir dėmesį alui biržiečiai parodė 1704 m., kai švedai užgrobė Biržus, sugriovė pilį ir sudegino miestą. Jiems pasitraukus miestelėnai po ginčų, ką pirmiausia atstatyti – miesto savivaldos simbolį rotušę ar alaus daryklą – pasirinko pastarąją. Gražios ir unikalios aludarystės bei alaus gėrimo tradicijas išlaikytos ir šiandieniniuose Biržuose. Visą dieną centrinėje miesto aikštėje šurmuliuos tautodailininkų mugė, veiks amatų (verpimo, audimo, alaus gaminimo, linų apdirbimo, mezgimo, pynimo iš vytelių, puodų žiedimo, duonos kepimo ir pan.) ir seniūnijų kiemeliai. Vyks dailininkų pleneras. Vaikams koncertuos “Svirplys”, vyks įvairūs konkursai ir varžybos.

Vyndarystė Moldovos teritorijoje, kurios gyventojus su vynuogėmis graikai supažindino dar trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų, suklestėjo viduramžiais. Tai reiškia, kad Vytauto Didžiojo pasiuntiniai jau galėjo mėgautis šiuo moldavų pagamintu gėrimu. Tačiau ne vyno kelias XV amžiuje siejo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei Moldovą, o paprastas vanduo – tuo metu abi šalys buvo itin artimos kaimynės, nes bendra siena ėjo Dnestro upe. Maža to – pasak profesoriaus Alfredo Bumblausko, Vilniaus universiteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjo, Moldova buvo tuometinių Vytauto planų eiti į Europą partnerė. Praėjus beveik 600 metų, viskas apsivertė aukštyn kojomis – dabar jau Moldova kabinasi Lietuvos parankėn ir nori patekti į Europos Sąjungos šeimą. Tik šis kelias moldavams bus labai sunkus – matyti savo gretose skurdžią “giminaitę” pats ne geriausius laikus išgyvenantis blokas netrokšta. Tuo labiau kai jos veidą darko kontrabandos ir nusikalstamumo šašas – atsiskyrusi Padnestrės sritis. “Dabar mes esam juos pralenkę, – “Vakarų ekspresui” jaukiame, vos prieš kelias dienas atidarytos Lietuvos ambasados Kišiniove balkonėlyje sakė A. Bumblauskas. – Moldavai patys pripažįsta, kad gyvena dar 1992-1994 metais.” Tiesa, akivaizdaus skurdo požymių – bent jau Kišiniove – rasite nedaug. Gal tik vieną kitą išmaldos gatvėje prašančią moterį, apleistus pastatus ar pamestas statybas. Tarybinių automobilių čia liko nedaug, o naujos vakarietiškos mašinos nėra sensacija.

Nuo 1888 metų Velykų sala priklauso Čilei. Šiandien galima daug ir ilgai postringauti teisėtai ar ne sala prijungta prie šios Pietų Amerikos valstybės. Teigiama, kad vietiniams salos gyventojams rapanujams primesta sutartis buvo surašyta dviem egzemplioriais. Vienas tekstas – ispaniškai, o kitas – vietine – rapanujų kalba. Tačiau ispaniškai tekstas byloja apie salos savanorišką įstojimą į Čilės sudėtį, o vietine kalba teigta tik apie Čilės draugystę ir saugumo garantijas. Ta draugystė vietiniams virto tikra kančia. Jiems gyventi naujoji valdžia paskyrė viela aptvertą teritoriją. Tikrą getą. Nors kartu leido iš dar likusių genčių vadukų rinkti svarbiausiąjį ir tituluoti salos karaliumi. Paskutinysis iš jų mįslingai nunuodytas. Iki 1953 metų visus salos administracinius reikalus tvarkė Čilės valdžios nusamdyta britų “Velykų salos eksploatacijos kompanija”. Jokių teisių vietiniai neturėjo. Tik 1966 metais rapanujai tapo pilnaverčiais Čilės piliečiais. Nuo to laiko Velykų sala prieinama bet kuriam pasaulio gyventojui. Tačiau patekti į ją galima tik vandeniu arba oru. Turtuoliai arba drąsuoliai jachtininkai Velykų salą gali pasiekti savo laivais. Oru tenka skristi tik iš Čilės sostinės. Mat vienintelė pasaulio aviakompanija gali tupdyti lėktuvus 1962 metais amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Skristi būtina bendrovės LAN-Čilė lėktuvu.