|

Kelionių mokslas arba įspūdžiai iš Nepalo II

Kelionių mokslo sudedamoji dalis – filosofija. Žmogaus baimė begalinė, fantazija taip pat, o norai, visų didžiausi. Jie nugali viską, netgi baimę. Kai vaikštai riba tarp šio ir ano pasaulio, pirmasis tampa labai brangus, tačiau noro keliauti atsiranda dar daugiau. Kai namuose žvelgiau pro rasotą kambario langą, ant palangės sėdintis mano katinas mąstė: „Ko tie žmonės sau ieško kituose kraštuose, juk maisto turi ir šaldytuve? Ko beldžiasi velniai žino kur, lenda į upes, kur patys vos netampa žuvų ėdalu, juk geriau doroti žuvį pačiam, negu atvirkščiai. Vėliau katinas prisiminė, kad jo tėvynė tai Siamas ir jis baisiai panoro ją pamatyti”. Gal ir aš aname gyvenime buvau Tibeto švilpikas, kad mane patraukė būtent į Himalajų kalnus.Kelionių mokslo dalis – geografija. Nepalas, tai du kartus didesnė šalis negu Lietuva, jos ilgis 650 km, o plotis 200 km, tačiau gyventojų ten yra net 9 kartus daugiau – 28 milijonai! Beveik visi jie gyvena siaurame, 100 km pločio lygumų, slėnių ir džiunglių ruože, nes didžiąją šalies dalį užima Himalajų kalnai. Nepale yra 8 iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų, tarp jų ir aukščiausias – Everestas. Nepalas turi net 5 klimato juostas, nuo subtropinės iki arktinės. Tai be galo įdomi ir egzotiška šalis. Kelionių mokslo dalis – istorija. Nepalo karalystė buvo suvienyta XVIII a. o nepriklausomybė suteikta 1923metais. Pirmieji turistai, į šią, uždarą Himalajų karalystę pateko tik 1971 metais.

|

Atostogų šalis

Jaunystėje atostogų nė nereikia – užtenka paūžti su draugais, nusibelsti vakarui į kokį pusrūsį išgerti vyno ar alaus, na, pašokti – ir nuovargio nė ženklo. Gera užsitemdyti, aklinai užsitraukiant naktines užuolaidas, pasileisti garsiai mėgstamą muziką, kad decibelai trinktelėtų per ausų būgnelius. Ir vėl – kaip po atostogų. Dabar – jokių rūsių ar pusrūsių, anei naktinių užuolaidų, tamsos, triukšmo ir drėgmės. Šiandien mano atostogų šalyje – šviesa ir ramybė. Na, ir šiluma. Ir būtinai, kad ji būtų didelė – bent trys savaitės. Žinoma, geriau – keturios (jei įmanoma). Tuomet pavyksta atsijungti nuo visų reikalų reikaliukų, užsimiršti ir galbūt – netgi pailsėti. O po to paaiškėja – ar ilgam. Na, jeigu dirbi paskutines naktis prieš atostogas, norėdama kažką užbaigti, ar bent prieš save pasiteisinti – atplėši gabalą iš to palaimingai trumpo atostogų laiko, apvagi atostogų šalį. Jei iškeliauji – atostogų šalis išsiplečia, didėja, ilgėja. Kuo toliau nukeliauji – tuo labiau atostogų šalis išsitęsia. Tik kad toli ir įdomiai nukeliautum – jau tektų pailsėti prieš atostogas. Arba – bent jau grįžus. Ilgos ir egzotiškos kelionės jau priklauso nebe atostogų šaliai, o darbo sričiai. Atostogų laiką, jeigu nesi visiškai nusivaręs nuo koto, ir jeigu turi kitokį supratimą – pasirodo, galima dovanoti kitiems. Belgas matininkas – ūgtelėjusių keturių vaikų tėvas – taip leido savo ne vienas atostogas. Pas mus atostogos, kaip ir kiti dalykai, pavyzdžiui, labdara suvokiami saviškai.

|

Travelogas

Kelionėse mane domino ir domina erdvėlaikio supratimas. Thomas Mannas romane „Užburtas kalnas“ svarsto apie tiesioginę laiko ir erdvės priklausomybę. Regis, kalbama apie Rusiją iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau „užkabinami“ rusiško mentaliteto bruožai, kurie akivaizdūs ir šiandien. Kas nevertina erdvės, tas nebrangina laiko. Rusai ją paviršutiniškai, nešeimininkiškai, atgrubnagiškai grybštelėdami tvarko lyg apžvelgdami aplaidžiu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu neišmatuojamas platybes pro traukinio langą kelias paras trunkančioje kelionėje. Ir atvirkščiai, prisiminkime Olandijos, Japonijos gyventojų tikslumą, taupumą visose srityse ir atrasime tiesioginę priklausomybę su žemės stygiumi. Dažnai pagalvoju, kaip erdvės ir laiko supratimas atsispindi meno kūriniuose. Lietuvoje, pvz., beveik nėra panoraminių vaizdų, o dydžių skirtumai tarp didelių ir mažų daiktų – labai nežymūs. Paimkime priešingą pavyzdį – Islandiją, kur kontrastai tarp didelio ir mažutėlaičio yra milžiniški ir mūsiškiu supratimu kone siurrealistiniai. Kelionėse mane domino ir domina nukeliautų kilometrų skaičius. Emocinė keliautojo būsena priklauso nuo atstumo, kurį jis „sukaria“ toldamas nuo namų. Labiau tolstant nuo namų – kelionė ilgėja, vis nerealiau atrodo taviškis nugyventas gyvenimas. Tarsi bitė išklysti iš savo trajektorijos ir paklysti, užmiršti savo „avilį“ arba pradedi abejoti jo buvimo, funkcionavimo prasmingumu.

| |

Gelgaudiškio dvaras

XV a. pr. rašytiniuose šaltiniuose Gelgaudiškio vietovė laikoma Skirsnemunės palivarko dalimi. Gelgaudiškio palivarke augo kirvio dar nepaliestos Sūduvos girios ir visai natūralu, kad gyventojų čia buvo labai mažai. 1504 m. ar 1507 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Šiam mirus, dvaras perėjo jo našlei Elžbietai Sapiegienei. Tokia situacija pasinaudojo Skirsnemunės ponas Stanislovas Skopas ir jėga užgrobė Gelgaudiškį. Tik įsikišus karaliui Žygimantui Senajam, dvaras buvo sugrąžintas našlei, o po jos mirties tapo jos posūnių dalybų objektu. Po ilgų derybų 1566 m. Gelgaudiškio dvaras atiteko Povilui Sapiegai. Šis didikas 1578 m. Gelgaudiškyje pastatė pirmąją bažnyčią. Po Povilo Sapiegos mirties dvaras atiteko Andriui Sapiegai. 1595 m. baigėsi Sapiegų šeimininkavimas Gelgaudiškyje. Dvaras su visais statiniais ir žeme, taip pat ir Zapyškio dvaras, buvo parduoti Gardino žemės teisėjui ir Perstūno laikytojui Grigaliui Masalskiui. Tačiau naujai įgytu turtu Grigalius Masalskis neilgai džiaugėsi, dvaras buvo perparduotas Kasperui Oziemblovskiui. Gelgaudiškio dvaro vardas pirmą kartą paminėtas 1599 m. turto dalybų akte. Tuo metu jį valdė Motiejus ir Andrius Oziemblovskiai. Iki Žečpospolitos padalinimo Gelgaudiškį dar valdė kunigaikščiai Čartoryšskiai. XVIII a. pab., po valstybės padalinimo, Gelgaudiškis kartu su Užnemunės sritimi atiteko Prūsijai. Dvaro ponu tapo baronas Teodoras Keidelis.

| |

Gelgaudiškio istorija

Gelgaudiškis (senasis vardas- Gedigaudiškis) turi ilgą istoriją. Per keletą šimtmečių Gelgaudiškį valdė įvairūs savininkai- Sapiegos, Dembskiai, Ozieblovskiai, Čartoryskiai, Gelgaudai, Zabielos ir kiti, o XIX Koideliai ir Komarai. Beje, XVII amžiuje Gelgaudiškis kurį laiką priklausė Kauno jėzuitų kolegijai. Gelgaudiškio vietovė istorijos šaltiniuose minima jau XVI amžiaus pradžioje. Čia būta dvaro. Manoma, kad visame Sūduvos krašte tada žaliavo didžiulės girios, o kaimų buvo reta. XVII amžiaus inventoriniuose raštuose jau minimi keli kaimai, o pats dvaras tada priklausė Veliuonos valsčiui. Atėjus prūsų valdžiai Gelgaudiškį pradėjo valdyti baronas Teodoras von Keudell. Keideliui valdant buvo naikinami kaimai ir kuriami dvarai. Teodoro von Keudell’io anūkas Gelgaudiškio dvarus pardavė dvarininkų bendrovei, kurios nariai buvo: daktaras Svida, Mantvilas, Baltutis ir Zanas, apie 1900m. ši bendrovė nuo savęs visus tuos dvarus perleido grafui Komarui už milijoną rublių. Komaras juos valdė iki pirmojo pasalinio karo.

| |

Gelgaudiškio pažintinis takas

Neįsivaizduojame gražiame kraštovaizdyje įsikūrusio Gelgaudiškio be dvaro rūmų ir juos supančio seno, didingo parko. Daug įvairių legendų ir pasakojimų gaubia šią vietovę. Pakeliausime du kilometrus apimančiu Gelgaudiškio pažintiniu taku. Susipažinsime su gamtos ir kultūros vertybėmis, legendomis, mėginsime suprasti „žemės kalbos žodžius”. Kelionę pradėsime nuo dvaro rūmų. Rūmus supa senas parkas. Tai vienas didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Čia griežtos geometrinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis – ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš pietų pusės. Stambiausi šios iš Šiaurės Amerikos introdukuotos rūšies medžiai daugiau nei metro skersmens. Toliau pažintiniu taku keliausime į miško parką. Tik įžengus į mišką, mus pasitinka europiniai maumedžiai. (Keliaujant šiuo taku į rytus, per Šilupės upelį pasiektume Pakalniškių kaimą). Praėję apie 200 m į rytus, dešinėje prieiname pirmąją proskyną (taką), vedančią PR kryptimi. Ja ir pasukame. Patenkame į aikštelę, iš kurios taisyklingai aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis iškirstos proskynos (takai). Ši vieta „žvaigžde” vadinama. Tai ypač įdomus parko elementas. Legenda pasakoja, kad dvarininkai medžioklių metu šioje vietoje pietaudavo. Jie, norėdami ir pietus valgant matyti žvėris, medžioti, įsakė iškirsti proskynas. Žmonės prisimena, kad anksčiau čia augę šimtamečiai ąžuolai.

| |

Gelgaudiškio istorija

Gelgaudiškis turi seną praeitį. Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės čia gyveno jau V-X amžiuose. Vėliau, kraštą puldinėjant kryžiuočiams, gyventojai paliko šias vietas. Vietovė apaugo didelėmis, neįžengiamomis giriomis. 14 a. kronikininkai apie šį kraštą rašė kaip apie apleistą ir tuščią. Po Žalgirio mūšio čia vėl užverda gyvenimas, renkasi naujakuriai – jotvingių palikuonys nuo Merkinės, Gardino… 15 a. pr. dešinėje Nemuno pusėje, aukščiau Skirsnemunės, garsus Vytauto Didžiojo politikas ir kultūrininkas Jurgis Gedgaudas buvo pasistatęs pilį, įkūręs dvarą. 15 a. pabaigoje dabartinė vietovė kairiajame Nemuno krante buvo Gedgaudų dvaro atšaka (palivarkas) ir vadinosi Gedigaudiškiu. 1504 m. šį palivarką Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras, kartu su didele giria, padovanojo savo raštininkui didikui Jonui Sapiegai. 1566 m. Gelgaudiškį valdė Povilas Sapiega. (Jis 1578 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią.) Iš Sapiegų dvarą ir girią 1585 m. nusipirko Gardino žemės teisėjas Grigalius Masalskis. Iš jo 1586 m. dvarą nupirko Kasparas Oziemblovskis. 1599 m. jo sūnūs dalinosi tėvo turtus. Tuo metu pirmą kartą paminimas Gelgaudiškio pavadinimas (vietoje Gedigaudiškio) ir tai, kad čia jau yra 15 kaimų. 1691 m. dvaras priklausė Kazimierui Oziemblovskiui. (Jis tais metais vietoj sunykusios bažnyčios pastatė antrąją medinę bažnyčią.) 18 a. Gelgaudiškį ir girias valdė Gelgaudai ir Čartoriskiai. (1789 m. Eleonora Čartoriskienė pastatė trečiąją medinę bažnyčią supuvus senajai).

| |

Seimo narys ragina Švediją atiduoti Biržų pilies patrankas

Seimo narys Valdemaras Valkiūnas nusprendė pabandyti į Lietuvą sugrąžinti Švedijos XVII amžiuje neva pasisavintas ir išsivežtas patrankas. Su atitinkamu prašymu parlamentaras kreipėsi į Švedijos Karalystės ambasadą Lietuvos Respublikoje. „Remdamiesi istoriniais šaltiniais mes žinome, kad 1625 metais Švedijos kariuomenė, užėmusi Biržų pilį, išsivežė 60 pabūklų, kuriais buvo ginkluota Biržų pilis, ir šiuo metu keletas šių pabūklų vienetų eksponuojama Švedijos kariuomenės muziejuje Stokholme. Manau, kad Švedijos Karalystė nepatirs didelio kultūrinio nuostolio perdavusi nuosavybei keletą vienetų istorinių pabūklų, susijusių su Biržų pilimi, minimam muziejui”, – sakoma V.Valkiūno kreipimesi į Švedijos Karalystės ambasadorę Lietuvoje. V.Valkiūnas yra išrinktas Biržų – Kupiškio, todėl ėmėsi iniciatyvos susigrąžinti bent kelis iš maždaug 60 prieš beveik keturis šimtmečius į Švediją išsivežtus pabūklus. Parlamentaro žiniomis, patrankos yra Švedijos kariuomenės (Army Museum) muziejuje. „Šis klausimas parodys, kiek Švedija yra geranoriškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu. Tiek mano, tiek daugelio Biržų regiono gyventojų nuomone, reikalauti pabūklų yra labai normalu, juolab, kad skirtingai nuo Švedijos, jie mūsų kraštui yra neįkainojami”, – sakė V.Valkiūnas. Parlamentaras pasiryžęs teigiamo Švedijos sprendimo siekti atkakliai ir visomis priemonėmis. „Prireikus, piketuosime ir rašysime raštus Europos Sąjungai, kuri deklaruoja visų jos narių lygiateisiškumą ir bendruomenišką sugyvenimą.

Skandinavai vis dar prisibijo lietuvių

Lietuvos įvaizdžio kūrimu besirūpinančios valdžios institucijos ir viešųjų ryšių specialistai kursto nesiliaujančias diskusijas apie tai, kas ir kokie mes esame bei koks mūsų įvaizdis užsienio šalyse. Žiniasklaidą neretai pasiekia pranešimų apie lietuvių nusikalstamą veiklą užsienio valstybėse. Mūsų nebestebina tautiečių vagystės, viešosios tvarkos pažeidimai, dokumentų ir vertybinių popierių klastojimas ar pinigų prievartavimas. Pasitaiko ir sunkesnių Lietuvos piliečių nusikaltimų svetur – prekybos žmonėmis, žmogžudysčių… Lietuvių iškrėstos eibės juodina šalies vardą ir sukuria neigiamą net ir artimiausių kaimynų požiūrį į Lietuvą bei jos gyventojus. Po Europos Sąjungos plėtros 2004 m. kartu su pigia darbo jėga į Skandinavijos šalis plūstelėjo ne tik geresnio uždarbio, bet ir neteisėtai pasipelnyti besitikinčių lietuvių. Net ir nedidelė grupelė nusikaltėlių suteršia sąžiningai dirbančių Lietuvos piliečių vardą. Neretai žiniasklaidoje pasitaikantys pranešimai apie nusikalstamą lietuvių veiklą Skandinavijos šalyse verčia šalies gyventojus saugotis ir laikytis atokiau nuo mūsų kraštiečių. Bandydami pagerinti sugadintą įvaizdį lietuviai imasi iniciatyvos – buriasi į bendruomenes, dalyvauja įvairiose gerumo akcijose, susitikimuose ar net įkuria chorus… O kokį įvaizdį buvo susikūrusios skandinavų tautos apie mūsų protėvius? Atsigręžkime į istoriją.

Biržų pilis praeityje, dabartyje ir vizijose
| |

Biržų pilis praeityje, dabartyje ir vizijose

Biržų krašto muziejus „Sėla” – vienas lankomiausių Biržų krašto objektų. Gausų lankytojų skaičių lemia įdomiai parengtos muziejaus ekspozicijos, patrauklios edukacinės programos vaikams bei suaugusiems ir, be jokios abejonės, tai, kad muziejus įsikūręs Biržų pilies, priklausiusios kunigaikščiams Radviloms, rūmuose, viename įdomiausių ir turtingiausią istoriją menančių kultūros paveldo objektų Šiaurės Lietuvoje. Buvusi viena galingiausių ir reikšmingiausių XVI-XVII a. bastioninių tvirtovių, Radvilų pilis XVIII a. pradžioje paversta griuvėsiais, beveik tris šimtmečius grimzdo užmarštin, kol XX a. pabaigoje iš griuvėsių buvo pakelti pilies rūmai. Tačiau rūmai – tai tik didžiulio ir buvusio labai reikšmingo objekto – Biržų bastioninės tvirtovės komplekso – dalis. Viena gražiausių ne tik muziejininkų, bet ir daugumos biržiečių regimų vizijų – atstatytas visas Radvilų tvirtovės kompleksas. Biržų pilis (bastioninė tvirtovė) XVI-XVII a. buvo vienas svarbiausių LDK gynybos punktų kovose su Rusija ir Švedija. 1625-1627 m. ji buvo sugriauta ir galutinai vėl atstatyta tik 1682 m. Po švedų antpuolio 1704 m. susprogdinta pilis prarado savo strateginę reikšmę ir nebeatsigavo.Vis labiau yrantys rūmų griuvėsiai išstovėjo iki XX a. vidurio. 1953-1961 m. pagal architekto S. Ramunio projektą (papildytą architektų A. Umbraso ir A. Urbšto) vyko griuvėsių konservavimo darbai. Jų metu sustiprintos sienos, išmūrytos palangės, iš dalies atstatyti langų apvadai, karnizai.